Sudabartinta:
* fleksją, pvz.: vardažodžių dgs. V. formas (šiurkštųs -> šiurkštūs, jųs -> jūs);
*leksiką, pvz.: triubos -> triūbos;
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: ištolo -> iš tolo, išvieno -> iš vieno.
Marija Konopnicka[Joja karan pats karalius…]tłum. Vincas Kudirkas
I.
1
Joja karan pats karalius:
Žvengia žirgas, kasa žemę,
Triūbos skardžiai aida ore —
Garbę ir guodonę
[1] lemia.
5
Ein Jonužis į tą karą:
Šiurkštūs vėjai staugti ima,
Ūžia, ošia žalios girios —
Liūdną lemia tai likimą.
Praded kovą, švilpia kulkos,
10Lygumoj kareiviai spinta.
Kaip liūtai karaliai imas,
O tyliai Jonužiai krinta.
Grįžt karalius apgalėjęs,
Žirgą jo nišlaiko tarnas
15Miršta pažeistas Jonužis —
Jau aplink jį suka varnas.
Su varpais sutink karalių,
Pokilius visur jam ruošia,
Kvietkomis iškloja kelią,
20Vainiku jo galvą puošia.
O Jonužį kad lydėjo,
Verkė giminės, matutė…
Tik javai liūdnai lingavo,
Tik raiba kukau gegutė.
II.
25
Dievuli mano, ko gi tu leidi
Šaltąją rasą,
Matydams mane bado prispaustą,
Nuogą ir basą?
Ar nepakanka, kad žmogus verkia
30Čia ant žemelės,
Sidabro tartum ašaras lieja,
Lyg tos naktelės?
*
O kad tiktai aš tyčia nueičiau
Laukan mūs tyrą
35Ir suskaityčiau
[2], kiek ten ant dirvų
Ašarų byra…
Iš tokių sėklų tai baisu būtų
Pasėlį pjauti:
Visi juk pėdai būtų raudom —
40Kraujo įšplauti.
*
Sulauksim rytą spindulius karštus
Saulės šviesiosios —
Sugers jie visą rasą nuo dirvų,
Pievos žaliosios.
45O kad galėtų ašarų mūsų
Jūrės išsekti,
Tam, Dieve mielas, visa pasaulė
Reiktų uždegti.
III.
Trys takai iš buto eina
50Ten, kur lemia žmogui dalį:
Viens tiesiog per slenkstį veda,
Kur laukelį dirb begalį
Kits — po kairei, kur iš tolo
Karčiama marga vilioja;
55Trečias — ant kapų, kur guli
Gentys, žemėms užsikloję.
*
Ant to pirmo darbininkų
Prakaitas į rasą virto.
Ant to antro vaiks nudriskęs
60Juokiasi iš tėvo girto.
O ant trečio kapo stovi
Įkasti juodi kryželiai,
Rytmečiais žiogai ten čirškia,
Verkia ten balti berželiai.
*
65
Tais tiktai takais sermėgiai
Per vargus, išblyškę, breda.
Kas gi jiems parodys taką,
Kurs į dvasios svietą veda?
IV.
Daug gražių žvaigždelių
70Danguje ten spiečia.
Nemanyk, varguoli,
Kad tai tau jos šviečia.
Ta, kur aiškiai žiba
Viršumi pušyno,
75Lyg saulelės sklypas —
Pono, mūs kaimyno.
Šitoji auksinė,
Kur tenai iš šono
Ant upelio spingso —
80Kunigo klebono.
Štai, štai trečioji,
Ta pasidabruota,
Kur tarytum mirksi —
Vargamistrai duota.
85Mat visi žvaigždelėms
Pasigirti gali,
Tau tiktai netenka,
Vargdieni — bedali!
Kitąsyk žvaigždes juk
90Dievas iš malonės
Uždegė mat lygiai,
Pasakoja žmonės.
Ponų ne varguolių
Nieks tad neregėjo
95Ir kiekviens paskirtą
Žvaigždę sau turėjo,
Kad suspaudė skurdas
Žmogų neturtingą,
Skyrė sau žvaigždynai
100Kelia ypatingą:
Ponų vis da žiba,
O žmonių išmirę —
Ašaromis tapę…
Į laukus subirę.
V.
105Žagrę į ranka tas tik teima,
Kas numylėjęs žemę tą juodą,
Žino, kaip gilų arti arimą,
Kas šaltai rasai nepasiduoda,
Kas laukų žino kalbos posmus —
110Ašaras ir skausmus.
Tas tik akėčias traukti tegali,
Jau išbandytas ant tų kalnelių,
Kas yr vargingą perspėjęs dalį
Šitų sermėgių mūsų žmonelių,
115Kas, kaipo brolis, išties rankas
Į pirtis jų menkas.
Tam tiktai tinka dalgis iš dieno,
Ateityje kas tikis kirtimo,
Kas tylią naktį laukia iš vieno,
120Užtekant aušrą, dvasios kvepimo,
Kas jau ne kardo — norago šauk.
Jūs, atšalėliai, lauk!