Juozas Ignotas KraševskisKunigasPuikus aprašymas iš padavimo lietuvninkųtłum. Augustinas Zeicas

I

1

Kryžiokų stalyčios[1] mieste dzvanijo[2] ant vakarinių poterių. Balsas nedidelio varpelio, tikas, rodos tingint atsimušė į mūrus.

2

Koplyčėlė, kurios durys buvo atviros, nieko joje nebuvo ir kone suvis tamsu.

3

Naktis, Pilis Buvo tai rudens laikas; tamsuma apdengė mūrus drūtvietes[3]. Tąpus šviesūs, mitrų šešėliai atsimušė į žemę visokiais pavidalais; einamos vietos buvo apšviestos lempomis, nuo kurių šviesa iš tolo išrodė kaip migla aptraukta.

4

Kur ne kur vartai atidaryti išrodė kaip tamsi pečiūra[4]; kaip kur langai su geležinėmis štangomis, kas buvo matyti šešėliai vaikščiojančių viduje.

5

Mūrai drūtvietės išrodė baisūs, kaip kalėjimo. Patika, iš lėto nuliūdę kiemuose slankiojo kareiviai. Šeimyna striūkuose[5] drabužiuose, o klapčiai su trumpai nukirptais plaukais.

6

Žmonės tie, papratę apie vieną laiką pildyt savo reikalus, kaip nebyliai, slinko kur buvo prisakyta.

7

Ta tykumą pertraukė kaip kada ne kada staugimas šunies pririšto ant lenciūgo[6], arba žvengimas arklų stalduose. Nes ir tie sutverimai, rodos, priprato prie kloštorinio tykumo, tuojaus nustodavo.

8

Tam tykume buvo labai smutna[7], ba kožnas buvo po didele valdžia ir užžiūrėjimu, per ką kožnam gyvastis[8] buvo užstelbta. Čia, išskiriant balsą varpelio, ką šaukė brolius ant poterių, nieko daugelis nebuvo girdėt kaip kada rudens vėjai pertraukė tą tykumą, ba nebijojo prisakymo perdėtojaus zokono[9], nes sau švilpė be baimės.

9

Koplyčioje prieš altorių degė lemputė, blogai mėtydama šviesą į šalis, ne daugelis pabažnų[10] karėjūnų susirinko tingiai ant vakarinių maldų.

10

Kamandorius su kopa ant savęs stovėjo prie altoriaus ir labai greitai meldėsi, pusėn-balsų, taip kaip iš prievartos, susnūdęs ir susimaišęs.

11

Lankose stovėjo vyresni broliai zokono, ką daugelis atėjo iš prievartos ne kaip iš noro, ką galima buvo suprast ant jų, ba nuolatos žiovavo ir akis trynė rankomis.

12

Ne kurie iš jų susikišę šnabždėjo vienas į kitą. Kiti snaudė, o treti suvis buvo užmigę.

13

Tamsumoj negalima buvo matyt apie duris, ba ir radosi kelios asabos[11], ką varpai sušaukė, nes tie malda suvis nesirūpino.

14

Gale lankų sėdėjo tarp tų balt-ploščių viena žmogysta, kuri ant savęs patraukė akis. Nuo lempos šviesa atmušė ant jo veido, ką galima buvo įžiūrėt.

15

Naktis, Pilis, Paslaptis, Ordinas Buvo tai vyriškas veidas, ir kožnas galėjo numanyt, kad daug matė, kaip tai sako — ir šilto, ir šalto — ba pilna ant veido buvo visokių ženklų nuo visokių ginklų.

16

Akys buvo įdūbę giliai kaktoj. Barzda užželdinta ir ūsai, juodi da, tik kai kur žilas plaukas buvo matyt.

17

Išrodė ant rūstaus žmogaus ir kaip rodos ne labai mėgo tą priverstinę maldą. Paprastas buvo drabužis kryžiokų, ploščius kaip paklodė arba cygonų skraistė, užjuosta ant pečių byle kaip[12], taip kaip iš nenoro. Buvo apsileidęs, o ir drabužiai seni ištrinti.

18

Lūpos to kryžioko buvo sučiauptos suvis nesimeldė, akys lakstė po visus kampus koplyčios. Niekas, rodos, nuo jo negalėjo pasislėpt.

19

Galima buvo suprast, kad jis neatėjo melstis, tiktai užžiūrėt. Taip pačiai ir tie kiti, kas radosi ant maldos, jo sergėjosi ir kožnas iš nežinių akį užmėtė ant jo. Šeimyna lindo į užkalnius, kad nuo jo akių pasislėpt.

20

Kad ir išpuolė dėl jo pirmutinę vietą lankose, vienok sėdo į paskutinę, kad galėtų kožną matyt. Žiūrėjo į kožną ir tėmijo[13]…

21

Poteriai baigėsi; maldoje kunigui atsakė garsiai. Atsiklaupė ant galo, atsisuko, ir pamažu yrėsi į zakristiją.

22

Tada pasijudino visi, išsibudino snaudžiantis zakoninkas, šeimyna greitai per duris išbėgo laukan.

23

Tas kareivis, ką sėdėjo paskutinis lankoj liko pabaigai. Nei vienas į jį išeinančių laukan nedirstelėjo ypač atkreipė galvą į kitą šalį, kad ne pasitiktų su jo akimis.

24

Koplyčioj jau kone nieko nebuvo, kada ir jis pasijudino nuo daikto ir pradėjo irtis prie durų, prie kurių da krūvutė šeimynos išsilaikė.

25

Viduryje jos stovėjo, klausdamas apie ką tai, brolis špitolninkas[14], nejaunas žmogus, žilas, mytras greitos kalbos, karšto būdo.

26

Ploščius jam iškalbant nuo pečių smuko, per ką nekantriai sau nuolatos taisė.

27

Išeinantis zokoninkas užsilaikė prie jo. Paregėjus jį šeimyna, tuojaus išsisklaidė.

28

Prakalbėjo balsu, nes balsu tokiu, kad už milės kelio būt girdėta. Išrodė tikrai ant vyresnio.

29

Priėjo prie špitolninko, ką į jį akis įsmeigė kaip ylas[15].

30

— Kas su jaunu Jurgiu dedasi? — paklausė.

31

— Kas? Serga ir gana; — atsakė paklaustas staiga.

32

Ordinas, Nerimas Klausantis žiūrėjo į jį. Buvo jau pats, da šeimyna išsiskirstė. Špitolninkas pasijudino, kaip rodosi, norėjo eiti; pamatęs, kad zokoninkas stovėjo vietoje, nenorėdamas turėjo susilaikyt.

33

Tas paantrino klausimą.

34

— Serga — nuolatos serga.

35

Linktelėjo su galva špitolninkas. Užsimislijęs[16] neką.

36

— Nuolatos serga! Taip! O aš nė negaliu pasakyt kas jam kenkia. Žinote, broli Bernardai, daug mačiau visokių ligų savo gyvenime, nes tos ligos negaliu išprast.

37

Norėjo špitolninkas trauktis, nes Bernardas jį už rankos sulaikė.

38

— Palauki valandėlę — tarė. — Žinau, kad tau nuolatos striokas[17]: nes pasakyk gi man, kas jam yra.

39

— Kas jam yra? — nekantriai ir su pusiau juoku atsako paklaustas, — taigi, kad nežinome, kas jam yra. Atsakyt į tai negaliu. Matomai serga, nes ligos negalima atmint. Vaikinas pasibaigė, pagelto, nuliūdo, mažai valgo… Sakyčiau, kad ir gyvent jam nusibodo. Kaip atsisėdo užsimislijęs, tai sėdėtų kažin kaip ilgai, o kaip įžiūri kokį daiktą, tai žiūri be paliovos, į žemę arba į lubas.

40

Ir pečiais trūktelėjo.

41

— Jaunystė reikalauja krūtėjimo ir oro; misiliju, kad jį paimti su savim, jeigu kur išsiruošime ant užpuolos[18] į svietą, tarp žmonių, arba paimsime po kokį komtūrą (vadas kryžiokų), tada vaikas atsikvošės…

42

Špitolninkas, klausydamas, su galva pakratė.

43

— Galite, ką norite bandyt, — tarė, — ba aš iš savo aptiekos[19], kas tiktai buvo, viską daviau; nemisliju, kad pamatys ir tai… Kažin, ar galėtų jot. Atiduot pas ką, tai reikia vaktuoti[20], kad nepabėgtų… Na, aš tiktai nežinau, — pabaigė ir vėl rengėsi eiti; nes Bernardas da jį sulaikė už ploščiaus.

44

— Kaip misliji, ar jis iš to išeis — paklausė.

45

Kad būt senesnio, — atsakė su nenoru zokoninkas, kuris nestigo, — būt galima atminti, ar pasveiks, ar numirs. Su jaunyste nežinia, kaip bus, ar pasveiks ar ne, ot, užges kada norint kaip žvakė nuo vėjo ir bus po viskam.

46

— Nerimas, Pasitarimas Gaila būt, — sumurmėjo Bernardas. — Auginome jį nuo kūdikio… Na, ir daug ant jo rokavome.

47

Brolis špitolninkas, vos dagirdo tuo paskutinius žodžius, ba nerimavo.

48

— Broli Bernardai! — atsiliepė kaip užpykęs ir rodos paskutinį žodį ištarė: — Tikėk man, esmu[21] senas, daugelį mačiau! Kraujo ir būdo žmonių neperdirbsi. Na, perdirbt negalima, įsižiūrėk, kaip nori, laukinį paukštį, vos langą atidarysi, išgirs saviškių balsą — pabėgs.

49

— Tai reikia sparnus pakirpt! — sumurmėjo Bernardas, į ausį špitolninko ir potam[22] vėl tarė:

50

— Ar tik jam kas nepasakė apie viską. Tai būt po visam.

51

— Kas gi galėtų? Kokiu spasabu[23]? — pertraukė špitolninkas. — Mes tiktai apie tai žinome, o daugelį niekas. Niekas! Dasiprotėt[24] negali. Jurgis, kaip visi čia, žino, jog jį mažulėlį parsivežėme iš Vokietijos.

52

Taip, teisybė! — atsakė Bernardas — nes pomėtys kūdikio? Na, na, jis pamena, to negalima sakyt. Jis gali pamint kaip per sapną.

53

Špitolninkas su galva pakratė.

54

— Jau galėjo užmiršti! Riek laiko praėjo! — atsakė. — Ne vienas žmogus neatmena ankstyvos jaunystės, jis pateko į mūsų rankas suvis mažulėlis.

55

— Na, na! — gynė Bernardas. — Jau šnekėjos ir da ta šetoniška kalba, laukinė, lietuviška, ir vos galėjome jam uždraust, kiba[25] jau ir tu, broli, užmiršai.

56

— Būk spakainas[26]; jau užmiršo ir nė žodžio kokio moka! — atsako špitolninkas. — Jam tas į galvą pareit negalėjo. Kas kitas turbūt. Nežinia, ką gydyt ar dūšią[27] ar kūną? Viena, ar kita?

57

— Reikia žiūrėt, kas jam skauda.

58

— Na taip! — nusijuokė špitolninkas. Kad tai būt galima paregėt? Loska[28] Dievo gali tiktai dasekt.

59

Tai pasakęs, pradėjo eiti špitolninkas, skambėdamas su raktais, ką už juostos kabojo, o tuo duodamas suprast, kad neturėjo laiko.

60

Ordinas, Praeitis Brolis Bernardas jau jo nelaikė, ėjo paskui. Špitolninkas, atsisukęs pažiūrėjo ant jo, nusidyvijo[29] truputį, kad paskui eina; ką paregėjęs Bernardas atsiliepė:

61

— Aš norėjau jį pats pamatyt. Ak, nieko neškadis[30], kad su tavim nueisiu atlankyt. Špitolninkas nusišypsojo.

62

— Bene dėl jūs uždrausta, galite eiti kada tik norite. Darykite, kaip pasidaboja.

63

Iš koplyčios, kur talpinosi ligoniai buvo geras galas, ba net ant kito kiemo.

64

Tamsu buvo tarp mūrų, nes kai kur lango žiburys apšvietė taką.

65

Bernardas ėjo užsimislijęs. Turėjo toki paprotį kad einant mėtyt su akimis į šalis, į kožnas praviras duris, į kožną langą, kur žiburys buvo, arba atsigręžus žiūrėt į praeinantį kokį tik patiko.

66

Špitolninkas iš papratimo, greitas, nuolatos jį pralenkia, nes turėjo paėjęs galelį palaukt Bernardo, ką vilkosi paskui tingiai.

67

Įėjo ant galo į butą, potam pasuko prie durų į vieną iš stubų, kuriose talpinosi iš vyresnių ligoniai.

68

Į vieną įėjo. Buvo tamsi ir tuščia; iš kitos stubos tiktai per plyšius mūsų spaudėsi šviesa. Špitolninkas atidarė duris ir pats neidamas pirma norėjo pirma įleist Bernardą, ką tas parodė, kad pats pirma įeitų.

69

Taip stojosi.

70

Gudrus špitolninkas įėjo į mažą stubutę, kurioje mažiukė lempa žibėjo.

71

Nieko daugiaus joje nebuvo, kaip tik lovelė, stalelis, ant kurio stovėjo bliūdelis[31] su valgiu nedalipstėtu, kruzelis su vandeniu ir kubka[32], taipogi suolelis ilgas, buvo tai viskas.

72

Nerimas, Nežinia Lova buvo užtiesta su vilnoniu įlekiu. Ant jos sėdėjo jaunikaitis su nuleista galva, apie septyniolikos metų, augalotas, nes pasibaigęs.

73

Plaukai trumpai nukirpti, susivėlę, labai gražaus veido. Kada durys susivarstė, dirstelėjo į ateivius. Akis turėjo įpuolusias giliai, veidas suvytęs, lūpos pridžiuvusios.

74

Ant veido jaunikaičio galima buvo suprast skaudamą, o viduje rūstybę paslėptą.

75

Turėjo ant savęs rūbus prastus, pusėn kunigiškus — pusėn kareiviškus; pažint buvo galima, kad drūtai[33] subudavotas, ba ant savo amžiaus gana buvo petingu[34].

76

Kada dirstelėjo į ateivius, susiraukė, tuojaus ir stojo, su pašenavone[35] galvą nuleidęs, nes iš slobnumo turėjo ranka pasiremt ant stalo.

77

Brolis Bernardas, kurio veidas buvo susiraukęs, storavojosi[36] išpagadyt ir meiliai prisiartino prie vaikino.

78

— Kas tai? Girdėjau, kad yla sergi! — tarė, balsu taikindamas. — Tai negerai! Kas tau yra? Štai Silvestras nieko man negali pasakyt?!

79

Jaunikaitis stovėdamas su akimis nuleistomis į žemę, tylėjo.

80

Špitolninkas tuo laiku dirstelėjo ant nepaliesto valgio, ant kruzelio nejudinto ir pečiais trūktelėjo.

81

— Ar tau kas skauda? — dadavė klausdamas prieteliškai[37].

82

— Nieko man neskauda. — atsakė vaikinas trumpai ir šaltai.

83

— O kas tau yra?

84

Į tą antrą paklausimą negreitai atsakė.

85

— Esmu nedrūtas[38] — sunkiai atsakė ligonis.

86

Kaip tu galėjai sveikatą patrotyt[39] ir nuo ko? — klausė Bernardas.'

87

Tuo laiku Selvestras stovėjo prie stalo ir su pirštais barškino nesirūpindamas tuo, ką juodu tarp savęs šneka.

88

— Aš nežinau, kas man yra. — atsakė silpnu balsu ir atsiduso.

89

Ant to pasibaigė šneka, ba vaikinas neturėjo akvatos[40] ant šnekėjimo, o Bernardas nemokėjo kvost. Špitolninkas taipogi tylėjo.

90

Stovėjo tylėdami. Bernardas, pamislijęs ne ką pripažino sau, kad duot kokį pamokinimą.

91

— Reikia — sako — mano kūdiki, melstis, Dievo prašyt ir Švenčiausios Motinos Jo, idant jo loska tave pastiprintų. Reikia pačiam ligai ne asiduot, nuobodulį nuo savęs atstumt, bandyk pergalėt, o būsi vojkas ir linksmas. Neprietelis žmogystės spendžia spąstus dūšei ir kūnui. Malda jį nuvaro.

92

Laiko to privadžiojimo, vaikinas stovėjo kaip kilpas, nuolatos su nuleistomis akimis, nenorėdamas jų kelt aukštyn, kad ant tų akių ko neriauktų. Stovėjo kaip akmuo; drėbsimas jo tiktai išdavinojo[41] skaudėjimą.

93

Nieko neatsakė. Bernardas žiūrėjo į jį ilgai, kvote — nes akimis. Špitolninkas tarė:

94

— Liūdesys, Skausmas, Ilgesys Galima turėti ant ko norą? Akvata[42]? Sakyk. Galima kokio gėrimo? Valgio? Ba laikais noras duoda išganingą sveikatą.

95

Ilgai laukė pakojoj vaikinas prisirengė atsakyt.

96

— Laikais geriu vandenį, o toj pat niekam neturiu noro. Aš nieko daugiaus negeidžiu.

97

Ant to pasibaigė; brolis Bernardas suniurnėjo kas žin ką po nosim, prisakydamas, kad nesirūpintų ir miegotų, tą pasakęs rengėsi eiti. Špitolninkas, eidamas paskui Bernardą atsisukęs dirstelėjo į jaunikaitį ir vėl pečiais krustelėjo.

98

Ligonis, kada jau duris uždarė, sėdo ant lovos, pasirėmė su rankomis ant kelių ir veidą ant delnų parėmęs mislijo kaip pirmai.

99

Lemputė, spragėdama, žibėjo pritemusia šviesa, kurios laikais šviesa pasididino arba sumažo.

100

Žingsniai atitolstančių pradėjo mažt ir po valandėlės nebuvo suvis girdėt; vėl nutilo kaip grabe.

101

Ligonis negulė, kad ir laikas buvo, kaip kad pakėlęs galvą, klausė, tai veidą rankomis užsiėmė ir kaip miegodamas, apimtas nutirpimų sėdėjo.

102

Lemputėje baigėsi aliejus. Štai išgirdo kad pirmutinėje stuboje[43] kas duris patika suvarstė.

103

Ir tuo išbudino jaunikaitį. Pamažu prisiartino prie slenksčio: durys atsidarė ir kokia tai žmogysta, apsisopus su ploščium įsmuko į stubelę.

104

Turėjo tos asabos Jurgis laukt, ba tuojaus pakilo nuo lovos, ir veidas prašvito.

105

Ateivis buvo tu pačių metų, o gulimu jaunesnis. Išrodė ne taip skaistaus veido, bet doras, ir tuo laiku Iinksmai išrodė. Plaukai trumpai nukirpti, drabužiai iš storo audimo, prastos skūrinės[44] naginės ant kojų. skabrus kad ir ne rangus, kožnas galėjo pažint jame prastą tarną klioštoraus.

106

Priešais Jurgį, išrodė jis kaip prastas vaikinas.

107

Ligonis pamatęs jį, nusišypsojo. Svečias prisiartino nedrąsiai, su dideliu prilankumu, ant pirštų pamažu.

108

— O ką! — paklausė — ar ne geriau jums?

109

Šnekta jo buvo maišyta su vokiška.

110

Ligonis su galva pakratė, sėdos ant lovos ir ateiviui parodė suolelį, kad atsisėstų. Tas sėdosi ant prasto suolelio.

111

— Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis Na, sakyk man — tarė stenėdamas jaunikaitis — sakyk man apie tai, ką vakar priminei. Aš, pats likęs, kada pradedu mislyt, o mislydamas kas kartas daugelį pamenu sau. Taip! Ta tauro kalba, kai kelis žodžius pasakei, aš ją kaip mažas buvau girdėjau. Tie keli žodžiai. Per tave ištarti, daug kitu man ant mislės atvedė. Jie man pasakoje, kad siratuku[45] mane iš Vokietijos parvežė, nes meiliijo. Aš būdamas kūdikiu girdėjau tą kalbą, ir aš turiu būt lietuvninku… Taip kaip ir tu!

112

Dabar viską pradedu atsimint. Kaip per sapnus. Jau migla blaivosi, akis mano pradeda atsimerkt…

113

Ateivis, sėdintis ant suolelio, pridėjo pirštą prie savo lūpų ir į duris dirstelėjo. Dūsavo ir su delnu trynė kaktą.

114

O! Nelaiminga valanda, — tarė dejuodamas jaunikaitis, — kaip apie tai dažinojau! Ką mačys apie tai mislyt? Kas jums pamačys, žinot? Į jų rankas kas įpuola, jau tas ne ištrūksta. Žiūrėkite ant manęs. Mane ir pagriebė mažu vaikinu iš kokios tai stubos, ant virvukės prie arklo, kaip kokį gyvulį, parsivarė, apkrikštijo, apkirpo, liepė tarnaut — ir turiu. Kada traukė ant maniškių liepė paskui save neštis ginklus; o aš paskui turiu eiti. Matau, kaip mano brolių kraujas teka, kaip mano broliai žūva… O! Manyje net verda širdis, ašarų pilnos akys; nes aš pats, neturiu tiek drūtumo!

115

Jurgis pasikėlė truputį nuo lovos, susiraukė, kumščius suspaudė ir šnabždėjo:

116

— Ak, galima pabėgt.

117

— Kur? Kaip? — pertraukė persigandęs tarnas.

118

— Ant ko tai viskas tiktų? Tenai mus niekas nepažintų ir niekas nepriimtų. Da mus užmuštų, kaip kokius kryžiokus, ba dėl tų nedovanojo. Turime dėl jų tarnaut, kad ir jų neužkenčia. Tokis mano paskirimas, o savo paskirimo niekas nėra ponu.

119

Pamislijo truputį ir toliaus kalbėjo.

120

— Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis Jago jus kitados iš Lietuvos pagriebė, augino ir glamonėjo, penėjo kaip ponaitį, ir rėdė; tai ar jie šiandien pavėlytų pabėgt? Jie jus vaktojo[46] dvylika akių, o kad ką dažinotų, tada būk sveikas!…

121

Ir tai pasakęs, brūkštelėjo per savo kaktą su ranka, duodamas suprast, kad būt nukirstų.

122

Ligonis Jurgis mislijo giliai.

123

Persitraukė šnekta ir pradėjo tarno klausinėt apie visokius lietuviškus dalykus: kaip vadinasi motina, tėvas, brolis, sesuo, namas ir t.t.

124

Klausiančiam akys žibėjo ir potam už galvos tvėrės.

125

Tarnas divijosi, kad jis taip garsiai šnekėjo, mislydamas, kad laikais gali kas už durų klausyt.

126

— Ar buvo čia senas Bernardas? — paklausė galiausiai. — Ką jis čia pas jus veikė! Jis ant tuščio niekados ne vaikščioja. Siunčia jį šnypinėt, ba kiti nėra tam tikę. Tai rakalis[47] žmogus, na ar ne? Kaip blekstelėjo su savo žlibe, taip kaip su yla pervėrė. Jis čia drūtvietėj neva jokios vertės neturi, — tokis rodos brolis kaip ir kožnas: su vyreniais neužsiduoda ir su jais nevaikščioja; iš tolo nuo jų. Vyriausybės jokios neturi; o jo bijosi ir vyriausi, ir gali padaryt ką nori. Spaudžiasi visur, niekur prieš jo nosį durų neuždaro; per plyšelį nužiūri, tai net šiurpuliai per kūną pereina. Jį čia ne dovanai pas jus atsiuntė. — Ar laikais prieš jį neišsidavėt su kuo?

127

Jurgis nieko ne atsake, tiktai pečiais davė suprast, kad nieko, o potam tarė:

128

— O ne! Nuo manęs žodžio negirdėjo!

129

— Špitolninkas — tarė tarnas — prastas, nekantrus, ne vos pyktas, nuolatos urzgė; nes širdį turi gerą. Ligonius koloja, kada nepasitaiso, o diena ir naktį apie juos triūsia kaip motina! … Rudspangė, tikrai kaip į žmogų pažiūri, tai rodos su akimis praris žmogų!…

130

Jurgis, mislijo ilgai, o potam kaip iš miego pabudęs tarė:

131

— Kunigas? Kunigas?

132

— Na, ak tai pas mus didžiausius bajorus taip vadina, — atsako ateivis.

133

— Aš žinau ir gerai pamenu — tarė Jurgis, prisidėjęs pirštus prie kaktos, — kad kada aš buvau mažas, tai mane nešiotė[48] taip vadino.

134

Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis Girdintis tai tarnas abidvi rankas pakėlė aukštyn ir vieną potam prisidėjo s au ant lūpų, duodamas ženklą, kad taip garsiai nerėktų. Pakilo net persigandęs.

135

— Dėl Dievo! Dėl Dievo! — šnabždėjo — tylėkit! Tylėkit! Net mane šiurpulys paėmė. Kad jie dažinotų, kad jūs per mane visko dažinojote, būtų po manęs, o ir su jumis kažin kas būtų?! Tylėk, Viešpatiuk! Tylėk.

136

Jurgis mislijo, ant rankos pasirėmęs. Ant susiraukusios kaktos galima buvo matyt, kad po jo galva painiojosi visaip. Prakaitas visa išpylė.

137

— Lietuva! Lietuva! — pradėjo su galva linguodamas sakyt. — Kalbėk tu man apie ją. Tu ją geriaus gali pamyt… Matei ją, tu buvai su jais tenai. Manęs jie nė už vartų neišleidžia; andai prašiau kad imtų su savim, tai nenorėjo imti, o aš nebūčiau niekur bėgęs, ba da apie tai nieko nežinojau.

138

Pasakė man, kad esmu da jaunas, ir laukt liepė. Lietuva! — paantrino, žiūrėdamas į tarną, kuris drebėjo girdėdamas tą žodį, ir net veidas jo persimainė — Lietuva! Kalbėk apie Lietuvą!

139

Tarnas nuliūdo: paėmė galvą savo į delnus ir vaitodamas pradėjo kalbėt:

140

— Lietuva! Oi, Lietuva! Kitokia suvis žemė, kitokie apsiėjimai. Kitoks svietas ir žmonės.

141

Ji man ir dabar akyse stovi ir nuolatos sapnuojasi! Tiek jau metų, o rodos, kad tai vakar buvo, jaučiu ant savo kaklo viržį, ką mane vilko prie arklo pririštą. Lietuva, mano Kunige, kur tokia galėtų būti, kad ne dasiektų kardas kryžioko, tai ne pirma, kada Dievas buvo Lietuvą sutvėręs!…

142

Čia ką pamatysi? O tai viskas ranka žmogaus padaryta, ką Dievui priešinasi jo sutvėrime; o tenais suvis kitaip. Dievas netupi bažnyčioje — visur jo pilna… Daugelis dievukų, daugelis dievų. Auga nekliudintos girios, šilai begaliniai, o juose laukiniai žvėrys galisi su laukiniu žmogum. Žvėris ir paukštis, žmogus ir medis, visi kaip tikri broliai. Meška kalba į žmones. Šuo su paukščiu, visi supranta. Vienas kitą žudo, nes vienas kitą supranta.

143

Briedis su strielčium[49] kolojasi, gegutė dėl mergų daineles dainuoja, ką tos iš jos mokinasi. Vėjus ir viesulus galima pas mus suprast… Kaip ąžuolas Perkūno ošia, vaideliotai[50] supranta, ko nori ir paskui dėl visų pasako.

144

Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis Tenai da vis taip, kaip tai buvo kitados, kaip mėnulis su saule ženijosi. Kožnam medyje ir kelmely, tupi dvasia, ką jį apgina; kožnam upelyje gi vena dievaitė, ką per krištolinį vandenėlį, daboja žmones ir visus sutvėrimus. Dievaitės šnabžda į ausis žmonėms, ką ir kaip šnekėt, ba tų Dievulių pilnos šalys ir pakriaušės, o ypač ir grūdelyje smiltelės.

145

— O Viešpačiuk mano! Kokis tenai gyvenimas, kokis gyvenimas! O ramumai giriose ir lankose! Kokios tenai giesmės. Bet kada kryžiokai pradėjo puolinėt, viskas nutiko.

146

Teisybė! Neturi tokių rūbų, nė padarų, nė akmeninių namų, nė bažnyčių, kuriose Dievą ant spynos užrakina. Ten viskas atvira, durys nuo stubos adtadarytos, žeme dėl žmonių, visur Dievas laksto, kur nori, o taipogi ir žmogus. Kunigas sėdi puikioj vietoj ant kalnelio tam, kad aplinkui matytų, iš kur laikais neprietelis atitraukė, o tarp žmonių vyriausiu yra, kad jais davadžiojo[51]. Užtai gauna pylos iš visokių javų.

147

Užmislijo tarnas, o potam tarė:

148

— Lietuvoje nesiranda tokių žmonių kaip čia, kad ne valia dirstelėt ant merginos ir su ja meiliai kalbėt. Mūsų vaideliotai ir mergos vaideliotkos nėra taip suspausti; o kad ir joms ne valia ženytis, juoktis ir dainuot neuždrausta. Su vainikais ant galvų tarnai dievaičių, linksmai į akis svietui žiūri.

149

— Mes čia kaip gyvuliai stalde[52], sėdime uždaryti; nė senos bobos į drūtvietę neįleidžia, kad apie merginą nepamislytų. Oj! Lietuva! — atsiduso. — Kunige mano, svietas kitokis ir geresnis… Tiktai dėl mudviejų uždarytas!

150

Jurgis nuliūdęs paklausė:

151

— Nes jie, tie kryžiokai, pažįsta tikrą Dievą, o mudu išmokome iš jų Jį garbint.

152

Tarnas, galvą nuleido, paskui apsidairė.

153

— Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis Baisus tas jų Dievas! — suniurnėjo — vajavojo[53] ir žudo! Teisybė! Ir į mus perkūnais leido, nes tiktai nedorus, o jie kraują lieja, neklausdami kieno. Dievas neprisotintas, ba jam visos žemės reikia, o mūsų dievaičiai tūno sau ir svetimo negeidžia.

154

Jurgis klausė, susiraukė. Nieko neatsakė, tiktai su galva pakratė.

155

Tarnas išdrįso daduot:

156

— Ak, jie statosi save tarnais Dievo ir sako, kad pildo Jo valią. Dėl mūsų vaideliotų ne valia vert už kardo, nė kraujo kito tekint ypač gyvulio. Jų Dievas to reikalauja.

157

Jurgis nieko neatsakė; dūsavo abudu.

158

— Atsimeni tu Lietuvą gerai? — paklausė ligonis.

159

— Aš geriaus nuo jūsų, — provijo[54] tarnas — mane jau dykta pagriebė nuo užmuštų tėvo ir motinos, kada jau galėjau kaip katinas laipioti po medžius. Būčiau pabėgęs, bet kai užmėtė ant vos gyvo virvę ant kaklo ir vienas kryžiokas vilko pririštą prie arklio, o aš staugiau kaip vilkas iš skaudėjimo ir baimės. Uždarė paskui su kitais į užtvarą, o mes ją padegėm, kad pabėgtume. Nepamačijo[55]; sugaudė visus. Mušė potam ir mučijo[56], idant mes mokėtume jų kalbą. Nes aš iki to laiko neužmiršau, neatpratino mylėt savo žemę.

160

Tai pasakęs nusijuokė.

161

— Tegul jų vienas paklausia apie mane, tai pasakys, kad geresnio tarno už mane neturi. O dėl ko? Kloniojuosiu[57] dėl jų iki žemės, rankas laižau, aukštinu jų gerybę, juokiuosi, kad mislitų, kad man čia gerai. Nes kas mano dūšėje, to nedaseks!

162

Ir pusiau giedodamass, pusiau niurnėdamas, dadavė.

163

— Kas žin! Yra da Kunigų, o taipogi žmonių daugybė. Ateis valanda ir dėl lietuvininkų, kad savo atgaus!

164

Jurgis nieko neatsakė. Nuolatos jam mislioje buvo Kunigas! Kunigas!

165

Tame pradėjo lempukė gest, spirgėt; tarnas pašoko staiga, persigando, kad pasivėlino, prisiartino prie nuliūdusio jaunikaičio, su pakala ir gailesčiu.

166

— Kunige mano! — tarė tikai[58], norėdamas už rankos paimti — nesirūpink per daug. Nesi kūdikiu. Turi būt vyru, gražiau išrodytum užpykusiu nekaip nuliūdusiu. Turi būt greitas. Kas žin? Kas žin? Galima pareis laiminga adina[59] dėl lietuvišų vaikų.

167

Jurgis dirstelėjo į jį ir lengvai su ranka į petį paklepojo.

168

— Eiki — tarė — tau laikas. Špitolninkas niekados naktį nemiega ir kožną užžiūri. Jago čia tavo rastų. Eiki: o rytoj, kad galėsi ištrūkt, ateiki man pasakot apie Lietuvą. Tu man pirmutinis apreiškei apie mano brolius — viskas manyje atsigaivino. Ar tai sapnas? Ar tai atminimai? Ar tai pagundos šetoniškos?

169

—Šetoniškos? — nusijuokė tarnas nodatikodamas. — Lietuvoje, pas mus šetonų nėra, tiktai dievaičiai, tarnai didelio Dievo, kartais rūstūs, kartais geri, kaip dėl jų prisako. Tai tik tie latrai išmislijo šetoną. Mūsų Perkūnas jo nenukęstų, tuojaus devynis stuomenis į žemę įtrenktų, neduotų savo žmonių gundyt, ne ne!

170

Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis — Tylėk, paiki! — sušuko Jurgis. — Žmoniškų dalykų su dieviškais nemaišyk: ką tu išmanai!

171

Ir baimingai, nematant, persižegnojo. Nes Jo Rymas (taip tarnas vadinosi) nepatemijo, ba per pusiau atviras duris išsprūdo, ir kaip pelė, ant pirštų į savo stubą nubėgo.

II

172

Drūtvietė Marienburska (Malborkas) tuo laiku, ką ir buvo puikiai išbudavota[60], vienok nuobodus buvo jojo gyvenimas.

173

Ant kalnelio talpinosi drūtvietė, Hochburgas, seniausias budynkas[61], kuriame talpinosi bažnyčia, sklepai[62] dėl nabašninkų ir šalia rodos: toliaus žemių stovėjo senas mūras, kuriame susirinkdavo kryžiokai, žemiaus da netoli Negato, trečias budynkas mūrytas, kuriame talpinosi broliai, tarnai ir žmonės priklausiantys kryžiokų dvarui.

174

Piliavietė Sakydavo tada, kad po tais budynkais buvo po žeme ulyčios, kad iš vieno į kitą buvo galima nueiti, o apie kurias žinojo tik vyresnieji.

175

Ant kasdieninių rodų[63], susirinkdavo Dydis Vadas, Dydis Kūmtoras, Maršalka, Iždininkas, laiku kuris iš vyresnių kareivių, paprastai sueidavo į bydunko vidurį, į salę vadinamą „kareiviška”, kurios lubos laikėsi ant vieno akmeninio stulpo.

176

Tai toje salėje rytojaus vakare susirinko vyresnieji zokono. Sėdėjo ant akmeninių suolų aplinkui, o šiluma nuo degančios ugnies kamine visus šildė.

177

Visi buvo paniūrę, petingi[64] ir rodės, kad sutverti nešiojamam ginklui. Tada nė vieno į savo zokoną nepriėmė kaip tik vokiečius ir drūtus vyrus, per ką buvo kone vieno veido.

178

Didis vadas, stovėjo arčiausiai kaimyno. Buvo tai puikus vyras, nes veido netikusio. Akys jo lakstė nerimstančiai, lūpas kramtė, kaktą raukė ir norint buvo tarp saviškių. Tarp geriausių savo prietelių, rodėsi jais netikėjo.

179

Nuo nužudymo Didžio Vado v. Oršelano per Endorfą. Kompanas daduotas buvo dėl jo, kuris sergėjo jį stovėdamas prie durų.

180

Buvo tai jauniausias iš susirinkusių. Smarkių akių, gražaus štolto jaunikaitis, kuris laikėsi pašalyje, rodės netemindamas ant vyresnių, ba prie rodos jis neprigulėjo[65]. Stovėjo ant sargos, negalėjo atsitraukt. Vadino jį grafu v. Hennebergu.

181

Vadas Liuderis, skirtumą turėjo tą, kad baisių buvo akių, o taip visame panešėjo į kitus.

182

Veidai Didžio Kumtoro, Maršalkos ir paskarbio, o taipogi kitų vyresnių, kurie radosi rodoje, doriau atrodė ir galima buvo suprast, kad visi buvo po valdžia Didžio vado, nes roda prie visų prigulėjo.

183

Rodosi tame susirinkime ir buvo mums žinomas brolis Bernardas, kuris buvo taip pačiai pasirodęs kaip ir vakar, sėdėjo kamputyje ant suolo, kaip kokis sviedkas[66].

184

Ordinas, Hierarchija, Tvarka Iš veido, Didžio Vado galima buvo suprast, kad ant tos rodos randasi be jokios akvatos.

185

Šnekučiavo patika, buvo tai pradžia rodos.

186

Kuntorys porą kartų, pakol pradėjo rodą, dirstelėjo Kpmpanui Vadui Aennebergui, o matydamas kad jo mirkčiojimo nesupranta, prisiartino prie jo, šnabždelėjo į ausį ir – Kompanas išėjo pro duris..

187

Vadas Didis, Liuderis pastumė nuodegulį į kaminą, kuris nuo ugnies nusiritęs, apsidairė ir sumurmėjo:

188

— Na ko nekalbat — pradėkite — klausau!

189

— Geriausia rodos bus, kada dėl Jūs apie viską papasakos brolis Bernardas; — atsiliepė Didis Kuntorys žiūrėdamas į jį.

190

Vadas susiraukęs metė akimis ant sedinčio kampe Bernardo. Galima buvo suprast, kad Bernardą laikė neapykantoj.

191

Pašauktas Bernardas, kaip meška, nerangiai pakilo iš vietos ir prisiartino prie kamyno.

192

Tylėjo, jis mislijo, nes drąsiai, be rūpesties; o kad ir matė užrūstintą vadą, nieko sau iš to nedarė.

193

— Kažin ką jis mislijo per tai.

194

— Sakyk, broli Bernardai! — atsiliepė Maršalka.

195

— Svarbi naujiena — atsiliepė Bernardas — niekas geriaus nežino nuo manęs. Reikėtų ką apmilsyt, didelis laikas. Tai vis apie tą jauną vaikiną kunigaikštį lietuvninkų, kurį mes pagriebėm jau bus dešimtis metų iš rankų motinos ir dėl be reikalo auginam. Aš jį išgelbėjau ir per mano rodą čia užaugo, kad iš jo savo laiku turėtum naudą, be kraujo praliejimo. Vaikiščius…Naujiena

196

Didis vaas pečiais patraukė.

197

— Ne didelę naudą padarei dėl zokono, kad tą laukinį vilką auginai. Kas per nauda? Reikėjo jam galvą suteškint į pušį.

198

Nusijuokė betikusiai, brolis Bernardas rodos to negirdėjo.

199

— Galimai prireiks — tare šaltai. — Motina našlė, turi šmotą lauko prie ribėžiaus ir drūtivietę, ką mes žadam paimt.

200

Kas žino… Kūdikis užaugintas krikščioniškoj vieroj ir turi didelį pririšimą prie mus; o kam ta žemė teks, ar ne į mūs rankas?

201

Vadas vėl pečiais krustelėjo ir nusijuokė.

202

— Vėlyt turėt kelis šimtus kareivių ir kelis tūkstančius žmonių nei tą, ką sakai, arba tą palaikų vaikiščią. Jau motina galimai ir užmiršo apie jį. O tegul jis sužino apie viską, kas tada bus? Visa ta rokunda bus ant niek.

203

Blėkstelėjo akimis, Bernardas stovėjo kaip akmuo. Tada Maršalka atsiliepė, žiūrėdamas kartą į Vadą, kartą į Bernardą. Vyresnieji visi laukė to prasto iš pažiūros Bernardo; tiktai Vadas ne daug ką sau iš jo darė.

204

— Tada, kada tas kūdikis į mus rankas papuolė — tarė — visa mūsų roda mislijo, kad ta kūdikį užaugint kareiviu. Viskas jau taip yra: šiandien galime turėt iš to vaikino naudą.

205

— Naujiena, Nutarimas Aš to neslėpsiu — pertraukė Bernardas — kad naujos yra painės[67]. Kur eina apie reikalus zokono, tenai ir prie klaidos reikia prisipažint, o ir taip privalo. Vaikas augo čia gražiai iki to laiko, o dabar reikėtų su juo ką norint pradėt, argi kažin, ar motina nenorėtų atiduot savo žemę už jį. Pilėnai, galimas dalykas, mums tekstų. Vaikinas geras krikščionis, o kada gautųsi į Lietuvą, tai ne jiems tarnautų, tiktai mums.

206

Ta roda brolio Bernardo matomai visiems patiko, ba vieni į kitus pradėjo žiūrėt, rodės patvirtino jo rodą. Didis Vadas tiktai stovėjo prie kamino, rodos tą rodą niekino.

207

— Tai da tuo negalima tikėt ir ta viltim džiaugtis — sumurmėjo neakvatnai[68] — pas man — drūtis ir kardas, o ir vaina, tada kas kitas; kaip mes taip elgsimės, tai ir laiką gaišinsime ir pinigus, o naudos neturėsime, ant galo nueis visokie skundai pas Popiežių. Kam čia mums tai? O jeigu patiks vaina su pagoniais, tada ant pašaukimo visas svietas subėgs. Argi mes nesame galingi. Su vaikais galėtis ir už vaikus naudotis, tai ne kareiviškas darbas.

208

Niekas tiems žodžiams nesipriešino, o ir Bernardo, rodos, nesupeikė. Visa vyriausybė tylėjo; o kada Vadas į juos dirstelėjo, suprato, kad savo pusėje neturėjo nė vieno.

209

— Viskas gerai, kas į gerą kelią veda — tarė po valandos didis Kumtoras. — Neniekinkim ir to, ką Apveizda pridavė į mūsų rankas.

210

Vadas pečiais krustelėjo.

211

— Kas pradėjo tegul ir baigia — papildė žiūrėdamas į Bernardą. — Kas jau stojosi[69] neperdarysime.

212

— Aš po teisybei tą kūdikį išgelbėjau ir daug rokavau; — pertraukė Bernardas. — Darykite su juo, ką norite! — neduodamas to pabaigt, suniurnėjo Vadas. Nusikreipė į kaminą, rodos nenorėjo savo veido parodyt dėl Bernardo, o potam tarė:

213

— Prieš mane, palaidi barščiai buvo. Iš viso mandralų ne mažai. Kožnas norėtų būt ponu ant savo rankos, kožnas ieško nuopelnų, ir tokis ypač, kuris nenusėdo gerai ant arklo ir, kas tik kulnų nepakėlė, kišasi prie visko ir nori, kad visi neišmintingos rodos klausytų; aš jūsų visų nebijau.

214

Bernardas palenkė galvą prieš jį su nuduota pakara[70]:

215

— Aš nesisavinu jokios vyriausybės. Tiktai ypač prie to, kas privalu kožnam kareiviui. Aš jūsų visados klausiau ir klausysiu.

216

Tai pasakęs dėl visu pasiklonijo, pirmiausia Vadui, paskui per duris išėjo. Žingsniai buvo girdėti einančio akmeninėmis grindimis kantorių.

217

Didis Kumtoras su Maršalka prisiartino su pašenavone[71], nes be baimės prie Liuderio, kurio akys buvo atkreiptos į duris kuromis Bernardas išėjo.

218

— Pasitarimas Galingas Vade, — tarė vienas iš jų — jūs turite rūstybę ant Bernardo. Apsiėjote[72] su juo aštriai. Mes papratę jį šenavot[73]. Jis turi didelį nuopelną zokone, ba jau jam ne vieną kartą afieravojo[74] vyriausybė didelį dynstą, jis nenorėjo priimti.

219

— Taip! — tarė Vadas, — tai jis tiktai yra kaip šnipukas ir kad visur nosį įkišt, o potam danešti vyriausybei. Aš tokių žmonių nereikalauju prie savęs turėt.

220

Vyriausieji vienas į kitą dirstelėjo, o Didis Kumtoras matydamas, kad to priešinimo niekas nematys, apsimalšino.

221

Liuderis tuo labai nusiminė. Galimai pajuto, kad per daug išsižiojo. Potam atsikreipė į Maršalką, paklausė, kada ruošis į Lietuvą.

222

Tas atsako, kad viskas parengta ir kad tiktai reikia palaukt, kad pašaltų ir sutrauktų purvyną.

223

Didis Kumtoras pasako taipogi, kad atitrauktų nauji akvatninkai[75] iš Vokietijos.

224

Viskas tai netropijo suramint Didžio Vado. Nuolatos turėjo nosį nuleidęs ir negalėjo atsiliept broliui Bernardui.

225

Vaikščiojo da po stubą[76] Vadas ir atėjo jam ant mislies vadas, kuris prieš jį buvo, o kuris liko nužudytas. Švirpuliai visą perliejo ir nuėjo į savo stubelę.

226

Pasilikę pradėjo skirstytis.

227

— Neteisingai užpuolinėjo Vadas Bernardą — tarė vienas iš ju patyliais — kiba[77] jis jo gerai nepažįsta.

228

Visi pritarė, kad taip.

229

— Patarimas, Pokalbis, Malonė Yra tai tikrai puikūs vyras ir daugelį gero padarė dėl zokono; — tarė Maršalka. — Kiti tai apie savo neužmiršta, o tas nieko nereikalauja ir apie nieką nemislijo, kaip tik apie pasikėlimą zokono, o ką jis vyruti turi darbo ir visokio ergelo, tai tegul Dievas myli! Navet gero drabužio neturi.

230

— Šlovės jokios dėl savęs neieško, — tarė Kumtoras. — Tegul Liuderis da jo gerai nepažįsta, o kada pažins, tada kitaip su juo apsieis.

231

— Aš už Bernardą laikau, — tarė Maršelka ir žinau, kad jis gerai vėlija dėl vado ir nenori po juo duobučių kast.

232

Ugnis pradėjo ant kaimyno gest, viriausieji pradėjo skirstytis.

233

Didis Vadas nerimavo, kad Bernardą taip pažemino akyse kitų ir tiek jam prikišo. Iš stubos savo nuėjo tiesog į gyvenimą[78] Bernardo. Čia jo nerado.

234

Stubutė jo buvo prasta ir išvis apleista. Suvis zokoniškai išrodė: lova, ant kurios sauja supuvusių šiaudų gulėjo, kampe kitame gulėjo pamestas balnas.

235

Katras pažiūrėtų į jo stubutę, tai pasakytų; kad čia esti žmogus, kuris suvis svieto išsižadėjo. Tikrai vedė aštrų gyvenimą.

236

Pas kitus kryžiokus visaip nusidėjo o su būdu, tai Dieve gelbėk.

237

Kada Bernardas grįžo į savo stubą ir paregėjo einantį priešais Didį Kumtorą, su pašenavone pasveikino jį. Drauge abudu įėjo į šaltą stubutę.

238

— Broli Bernardai! — tarė smagiai Kumtoras ir linksmai, — atėjau jus nuramint. Liuderis jūsų nepažįsta, o savo valdžioje yra užvidum; reikia jam dovanot.

239

— Iš visos širdies! — pašaukė linksmai Bernardas. — Čia ne apie mane, ne apie jį neina. Mes esame tarnais didelio dalyko, katras norėtų mus nugalėt tai da neužgimė.

240

— Tai turi teisybę — tarė Kumtoras — daryk, kaip išmanai.

241

— Aš kitaip nemisliju — tarė Bernardas. Tai gerai, kad jis mano valiai aditadavė. Aš viską padarysiu gerai, o kaip nepasiseks tai…

242

— Kodėl nepasiseks? — paklausė Kumtoras. Bernardas truputį susiraukė.

243

— Dėl to — tarė, — kad kaip žmogus storojes[79], kitaip stojęs. Ir mažiausias akmenėlis dydžiausią apverčia, jeigu nepasivektuoji, tai praslysta ant jo, taip ir aš — vaikiščią užauginau, augo mano džiaugsmui, o dabar…

244

— Jeigu serga, tai pasveiks! — tarė Kumtoras.

245

— Špitolninkas Nutarimas daug nežada, vaikinas džiūsta — tarė Bernardas. — Vaikštinėju, šnipinėju, nieko nežinau, o jaučiu, kad ant tos jaunos dūšės kas puolė; ba tai ne liga kūno. Persimainė, net aš bijau…

246

Bernardas nepabaigė.

247

Didis Kumtoras, norėdamas atitolint, ranką padėjo jam ant peties ir tarė linksmai:

248

— O aš dėl jūsų suvis nebijau, ne apie tai… ką mislijot užsiimt. Būkite sveiki.

249

Išėjo.

250

Stuboje buvo kone suvis tamsu, net durys Kumtorui išėjus tuojaus atsidarė ir vaikinas įnešė lempukę apsiaubęs delnais, kad neužgesintų.

251

— Kur Šventas? — paklausė patika Bernardas. Ar šaukei jį?

252

Tarnas tiktai su galva linktelėjo ir atsitolino. Križiokas, tiktai dideliais žingsniais vaikštinėjo po stubelę, matomai kažko laukė.

253

Kiek kartų išgirdo ką einantį per koridorių, stojo ir klausė.

254

Tame durys atsidaro; mažas, storas, nerangus sutvėrimas, kuris daugiau atrodė kaip meška, ne kaip žmogus, šniokštė ir stenėjo kaip kalvio dumplės, stovėjo tika ir laukė.

255

Svečias, Paslaptis Kada lempukės knatas pražibėjo šviesiau, galima buvo patemyt apskritą didelį veidą, nuo saulės apdegusį, su reta barzda, ir suvis bjauriai išrodė. Kožnas galėjo pažint, kad tas žmogus paėjo iš kaimo, pasenęs nuo sunkaus darbo.

256

Platūs pečiai, rankos storos, kojos trumpos kaip stulpeliai, išrodė kaip avilys. Kam galėjo Bernardas reikalaut to berno nuo arklo?

257

Prisiartino prie jo greitai ir dirstelėjo į akis.

258

Šventas taipogi žiūrėjo į akis, nes akys jo žibėjo, jeigu ne išmintim, tai kitrybe[80] čigoniška.

259

Tame sutvėrime talpinosi slaptybė.

260

Iš akių galima buvo pažint, ba tuojaus nuleido.

261

Su nuduota linksmybe, šventas griebė už kampo ploščiaus Bernardą ir su pakara pabučiavo.

262

Jis laukė prisakymo.

263

— Na, trauksime į kelionę! — atsiliepė Bernardas patika dedamas pirštą ant lūpų.

264

— Tėvynė, Kelionė, Nutarimas Gerai, tėveli, į kelionę tai kelionę! — tarė ne labai gera vokiška kalba Šventas, kuris nuolatos šypsojosi, rodydamas aštrius dantis. — Į kelionę tai į kelionę! — paantrino. — Aš tuo nesergu kaip kiti. Pasiruošęs esu visada, lazdą į ranką ir — keliauju… Na? — o kur? — paklausė vartydamas akimis.

265

Bernardas tylėjo.

266

— O kad į Lietuvą? — šnabždelėjo. — Ar aš tenai ne buvau?

267

— Na! Na! Tai ką? — nusijuokė Šventas; — kaip reikia, tai ir į Lietuvą. Ar aš tenai nebuvau?

268

— Reikia tenai keliaut, ir čielai sugrįžt! — tarė kareivis — tai štuka. Nueisi, išneši žmonėm išmintį ir dėl manęs parnešt.

269

Šventas nieko neatsakė, tiktai su kumščiu sau į krūtinę susidavė.

270

— Nes žiūrėk! žiūrėk, — kalbėjo Bernardas, — tu gyvuli lietuviškas, idant tau nepasidabotų tų laukinių būdas, kad manęs ir zokono neprigautum! Aš tave gaučiau į savo rankas, tada, kaip šunį pakarčiau.

271

Sudrebėjo bernas ir net adbulas pašoko pamatęs du kumščius prie panosės.

272

— Kelionė, Viltis Kiba jūs manęs nepažinot gerai! — pašaukė tik užpykęs. — Argi aš jau su jūsų reikalais tenai jau buvau kelis kartus, — šnipinėdamas? Kas man tie pagonys galvoje? Ar jūs mano būdo nežinote? — Ak, aš pats į jūsų rankas pasidaviau, ir pakolei gyvas busiu, tai tuos reikalus persekiosiu. Ogi mane motina išgelbėjo, kada tie šungalviai buvo pakore. Paėmė mano merginą, sudegino gryčiutę, ar tai teisingai padarė? Nei jie mano broliai, nei mano kraujas, nes neprieteliai. Dėl to atėjau jums tarnaut.

273

Kad tik neužspringtų iš gailesčio bepasakodamas.

274

— Į katrą šalį keliausiu, tėveli? Kad tik paskui jiems gerai kailį išdirbčiau, o eisiu! eisiu! Bernardas prisikišęs kalbėjo:

275

— Pilėnus žinai ? — paklausė.

276

Mužikas linktelėjo gal va, kad taip. — Tenai yra.

277

— Sena Reda, Kunigienė — pertraukė Šventas — ta, kurios sūnų iš čia pagriebė ir nužudė. Oj, tai boba, tegul ja perkūnas, ji už tris baisius vyrus atstoja. Tenai įeiti, tai kaip į širšių lizdą įpulti, arba nuogam į skruzdyną atsigult.

278

Bernardas dirstelėjo į jį.

279

— Tai tau nebaisu? — paklausė.

280

Šventas nusijuokė, krutindamas pečiais.

281

— Aš nė širšių nebijau, nė baisaus skruzdyno — tarė — o nu ko protas?

282

Ir su ranka mostelėjo prieš save.

283

— Į Pilėnus ne tik turėsi nukeliaut, — kalbėjo kareivis, — nes galimai tenai ir kokį laiką pabūsi. Reda gal sūnaus rauda; gal mislija, kaip tu, kad negyvas; o kas gi būt, kad būtų gyvas?

284

Šventas pradėjo juoktis.

285

— Kelionė, Viltis Už gyvą tai, vyruti, duotų nemažai lobio! — tarė linguodamas galva ir pradėjo patika kalbėt: — Ar gyvas, ar ne, reikia jai kokį vaikiną pasukt ir pasakyt, kad tai jos sūnus, bene jį pažins po tiek metų.

286

Nes gali būt, kad niekas jo neužmušė; — atsiliepė tikrai kareivis. — Na, klausyk, Šventas, kaip tu nuėjęs pradėsi?

287

— Pilėnuose? — tarė, mislydamas bernas — aš nežinau, o pabaigoj žiūrėsiu, kaip išpuls.

288

— Sakyki, kad esi nuo rubežeus; o kuo? — paklausė Bernardas.

289

— Kuo? Ogi… ubagu, žiniūnu? valkata? — tarė — Šventas.

290

— Pasakyk tu, kada tenai būsi, kad tarp žmonių yra paskelba, kad kryžiokų drūtvietėje randasi pagriebtas kūdikis lietuvis, ir tenais likos užaugintas.

291

Šventas su delnais suplojo.

292

— Aš dėl jų pamėluosiu kaip priguli — tarė su juoku.

293

Bernardas užsimislijo. Tolesnį planą reikėjo apmislyt. Nenorėjo savo puslaukiniui paslui visko išsiveryti[81]. kuris tuo laiku savo drąsiomis akimis norėjo atminti mislį ir šypsojosi kytriai[82].

294

Bernardas vaikštinėjo po stubelę.

295

— Gana bus to. — tarė — eiki ir daryki, ką liepiau, o žiūrėk gerai klausyk, ką pasakys ta boba, ba ji yra motina.

296

— Tai boba! — tarė Šventas — nes aš apie ją girdėjau. Ją piktybė seniai į vyrą perdirbo. Tik tai vienok gailauja sūnaus.

297

— Už tai gerai — pertraukė Bernardas — o kada dažinos, kad gyvas?

298

Šventas net pradėjo kvatot, net nežinia iš ko.

299

Bernardas dar kartą viską paantrino[83], ką tik reikėjo. Mužikas su galva linguodamas tvirtino kožną žodį, o iš akių galima buvo suprast, kad viską gerai supranta.

300

Pabaigoj da kampą ploščiaus pabučiavo.

301

Palenkė galvą žemai, atsisuko ir iš stubelės išsirito.

302

Bernardas pasiliko pats. Nieko sau iš nieko nedarė; nė nesirūpino žodžiais Didžiojo Vado, nė tuo, ką dabar su Šventu kalbėjo; buvo propratęs prie visko. Vaikštinėjo ir gal mislijo apie ką kita.

303

Pabaladojo vėl kas į duris. Bernardas nusidivijo iš taip vėlyvo svečio; nes pats atidarė duris. Pamažu, ant pirštų ateivis su lazda, net pakumpęs. Turėjo ant savęs zokonišką rūbą, be ploščiaus, be kryžiaus, be jokio ženklo: nes pažiūrėjus galima buvo pažint, kad vertas pašenavonės.

304

Kaip sniegas balti plaukai, kuriuos buvo matyt iš po kepurės, ba įėjęs nenuėmė nuo galvos: trumpai pakirpta barzda ir ūsai, kuriais tai buvo apaugęs. Ant veido buvo keli brūkšniai nuo kardo, ar kitokio ginklo. Senis viena koja vilko paskui, nevaldė, ant rankų pirštai buvo susisukę.

305

Buvo tai lozorius, nes puikaus veido. Turėjo būt galingas vyras, kada jaunas buvo.

306

Buvo tai senis, seniausias iš visų kareivių kryžiokiškų, ant tos žemės vajavojančių[84]. Vadinosi Kurtas, grafas, kuris paėjo nuo Reno. Kaip kožnas, taip ir jis pristojo prie kryžiokų, kad vajavot už Šventą žemę, ir taip liko su jais. Kelis kartus buvo ronytas[85] ir visada gilukningai grįždavo į mūrus drūtvietės. Broliai zokono norėjo ne vieną kartą aprinkt jį Kumtoriu arba Paskarbiu, būt ir vadu likęs, kad būt norėjęs, nes kaip Bernardas, atmetė viską, taip lygimai ir jis, zokoną mylėjo ir vėlijo ko nors geriausio jam.

307

Nerimas, Viltis Bernardas buvo apie zokoną ruošus, Kurtas jau tiktai skundėsi ir burzgėjo nuolatos; o viską, ką tik naujo stanavijo, tai jis šidijo[86] iš to. Senoviški jo nuopelnai vertė brolius, kad jam visame nusilenktų norint dėl be reikalo marmėjo.

308

Senis grafas retai kada išeidavo iš savo stubos, o rudenį ir pavasarį, kada jam kaulus nuo senovės ronų pradėdavo gelt, sėdėjo apsivyniojęs su skranda prie kamino. Atėjiimas jo pas Bernardą nebuvo be reikalo.

309

Kurtas dažinojo, apie tai, kad Bernardą apkolojo Didis Vadas, per tai atėjo jį nuramint.

310

— O ką! — pradėjo vos slenkstį peržengęs — o ką! Didis Vadas, Liuderis jau dantis rodo! Nekenčia, idant kas drįstų ką daryt, ve be jo rodos! Visame jis nori būt pirmutinis. Mat, jau prie tavęs jis prisikabino!

311

Bernardas pečiais truktelėjo nieko iš to nedarydamas.

312

— Gaila man tavęs! — traukė toliaus švilpučiuodamas, ba jau dantų neturėjo, — gaila man tavęs, — mat, tai dar ne galas! Senas mūsų zokonas ir provas pradeda perdirbt, galų gale iš zokoninkų pasidarys smakai[87].

313

Bernardas mato, kad seniui kojas skauda. Pristūmė vienatinę kėdutę. Sėdo senis, stenėdamas.

314

Bernardas žinojo, kad išgirs nuobodžią pasaką, nieko nesakė, o tas nuolatos šnekėjo ir spjaudė. Potam tarė: — Aš pamenu, kaip tai buvo seniau, kada visi traukė į Palestiną, kad už vierą vajavotų, šiandien tas žuvo! Dievo nebijo, zokonas atšalo, kareiviai kaip razbaininkai[88], pasileidę. Pilni puikybės! Kaskart blogiau.

315

O aš da taip piktai nemisliju, — pradėjo Bernardas.

316

— Gailestis, Ateitis Ba, tu esi pats geras — pertraukė Kurtas. — Aš kaip misliju, Jums suvis ne gerai! Mano akys to neregės, nes zokonas dings, kaip mulas apkrautas auksu ant puščios[89], ir juodvarniai akis iškabins, žarnas išplėš.

317

Bernardas norėjo užtart zokoną, bet senis nedavė jam kalbėt.

318

— Tu mažai ką iš senovės atmeni, — tarė. — Buvo tai kitokie laikai . Gyveno tarp mūs dvasia kitokia, buvome kareiviais Kryžiaus Chrystuso[90] ir tikrais zokoninkais; šiandien iš mūsų niekadėjai! Pirma, kada įjome į vainas, atprovinėjom pasninką, diedodavom giesmė Motinos Dievo, nereikalavom nė puikių Iovų, nė auksinių lencūgų[91] ant kaklo, nė vyno kelionei, nė tarnų, kad neštų paskui daiktus ir ginklus. Visi broliai buvome lygūs. O šiandien kas!…

319

— Mes ir šiandien jaučiamės lygūs — tarė Bernardas.

320

O žiūrėki! — pertraukė Kurtas. — Iš kur čia pilki ploščiai! Jau atsirado šlėktos ir prastus suvis niekina. Tie pilkaploščiai geriaus mušasi kaip baltaploščiai.

321

Žiūrėk gi! — paantrino užpykęs senis. Didis Vadas jau turi tarną, jau katras su baltu ploščium ir turi neužilgo bus vieno ne gana. Senovėje per didelę šventę visi gaudavo po čierką vyno pasidrūtinimui, Dabar vyreli jau plečkom po stubą nešioja. Senovėjėje, nė vieno locno[92] Senovė drabužio neturėjo ant skuros, dabar jau ir be auksinio lencūgo niekas kojos per duris neiškis, o pas kožną pinigų pilni maišai. Uždrausta buvo in moteriškei prakalbėt; o šiandien vyriausybė pradeda užsimanyt mergaičių, o ir dėl savęs kožnas mieste laiko.

322

— Tėve! — pertraukė Bernardas su iškalba.

323

— Broli mano! Aš sakau teisybę: taip yra, Dievažin! Ir sakau, ba mano širdis trūksta, ba kaip Šventą Zokoną Kryžiaus Chrystuso mylėjau, o kokonu Belialaus bjauriuosi.

324

Atsiduso.

325

— Kas per galas! — pašaukė po valandos mislijimo, į žemę žiūrėdamas; — tas mūs laukė kaip Templiorijaus! Galima blogiau! Karaliai ant mūsų turtų tiko, Popiežius tokių vaikų išsižadės.

326

— Pasakojimas, Prisiminimai, Praeitis Nes mes, dėkui Dievui, balvonais garbingais ir pasalūnais nesame, kaip jie, ne, nesame; — tarė Bernardas.

327

— Žodžiu — ne, darbu — jau! — pašaukė senis; — kas nedorai gyvena, tas Dievo išsižada.

328

Nuvarges, pasiilsėjo Kurtas ir ranka ant krūtinės uždėjęs kosėjo.

329

— Teisybę turite — tarė Bernardas, — nes aš tai sau į galvą labai neimu Liuderio. Tegul daro, ką nori; aš savo kaip dariau, taip darysiu.

330

— O aš savo provisiu — tarė senis. — Ir mano drąsūs žodžiai ant ko tiks, ba ranka mano per silpna.

331

Atsiduso ir lagadniau paklausė:

332

— Kas! Piktumas už tą vaikiną, kurį kaip privalu , krikščioniškai užauginai! O tas ir to nenori suprast.

333

Nusijuokė piktai.

334

— Ba nuo tų patyčių! — tarė Bernardas.

335

— Pasveiks! — atsakė, senis. — Tam amžiuje liga nebaisi. Auga. Kraujas verda: reikia, kad tankiai ant arklio jodinėtų.

336

— Sakė brolis Špitolninkas, kad jau ant arklio negalės užlipt; — tarė smutnai Bernardas.

337

— Duot jį katram Kumtorui, kad turėtų truputį valnystos[93] — tarė senis.

338

— Aš jau apie tai mislijau.

339

Nepabaigė. Senis nelaikė to didele liga. Pats perbuvęs visokias nelaimes. Netikėjo, kad byle maža liga ypač jauną galėtų nugalėt.

340

Paslaptingas asmuo Jam daugiau rūpėjo zokonas. Bernardas nieko sau iš jo kalbos nedarė, žinoma, davė seniui išsišnekėt; o kada Kurtas judinosi eiti, ba pradėjo būt jam šalta, ėmė Bernardas už jo rankos ir nuvedė tiesiog į jo stubą.

341

Jau visi miegojo, laikas buvo vėlus; šeimyna tiktai slankiojo. Bernardas vietoj atsigult, išėjo laukan ir nuslinko tiesiog į špitolę.

342

Toj špitolėje buvo taipogi gyvenimas vyriausio špitolninko su jo pamačnikais; o Bernardas žinojo, kad ne tik apie tą laiką, nes kone per visą naktį skabrus[94] senukas, Silvestras, negulė pailsėti.

343

Niekas nežinojo, kada jis miegojo ir kokiu laiku. Tankiausiai sėdėdamas ant kėdės kiek prasnūsdavo, taip nuolatos su lempuke slankiojo per ligonius klausdamas apie jų sveikatą.

344

Labai buvo tikęs prie ligonių, už ką visi jį pavožojo[95].

345

Bernardas, kad ir buvo dynste vyresnis už Silvestrą, vienok jį šenavojo.

346

Ant giluko rado špitolninką jo stubo, kuris kvepėjo nuo visokių giduolų, o pilna buvo visokių skudurų, kružų, kruželių ir plečkučių.

347

Silvestras ant kėdės snaudė; nes žingsniai Bernardo pabudino jį — stojo tuojaus ant kojų.

348

Patrynė su ranka akis ir tuojaus išrodė, kad rodos miegojo.

349

— Aš jums nuolatos perškadiju[96], na,ar ne? — tarė įeidamas Bernardas, — prabačyk! Aš vėl negaliu rimt per tą vaikiną.

350

Špitolninkas rankomis mostelėjo, duodamas suprast, kad nieko gero apie jį negali pasakyt.

351

— Ar jam galima blogiau — paklausė Bernardas.

352

— Žinoma, kad ne geriaus. — atsakė špitolninkas.

353

Pribuvėlis kvote iš akių špitolninko.

354

— Na, ne geriau! ne! — paantrino Silvestras. — Vakar da visaip buvau mislijęs; ar ta jo liga iš kraujo, ar iš širdies yra, ar dvejopa.

355

Šiandien man nuduoda, ir tai tikrai, kad ta liga iš nuliūdimo…

356

— Oj, ko jis liūdi? — paklausė godžiai Bernardas.

357

— To ne galima atminti — tarė špitolninkas — jaunystė, žinai, turi nedasektas slaptybes. Pasakojo Prancūzijoje, kad kada jaunas vynas yra baisiai nespakainas, tai senas vynas įsižiūrėjęs į jį, tą patį daro: kad kada vynuogės pradeda žydėt, tai bačkose vynas verda.

358

Paliovė kalbėjęs.

359

— Na, sakyk! Sakyk! — pradėjo prašyt Bernardas, labai užimtas, tai nepabaigta pasaka.

360

— Ar žinai, kas jam yra? — šnabždėjo Silvestras. — Kažin, ar kartais ne lietuviškas kraujas jame verda, ba prijaučia, kad Lietuva patirs nelaimę. — Nes jis apie save nieko nežino! — tarė Bernardas.

361

— Vienok prijaučia, kuo jis yra.

362

— Tai negalimas daiktas!

363

— O ką galima žinot, ar taip ar ne — tarė spakainai Silvestras. Bernardas užsimislijo.

364

—Nežinojimas Šiandien taip nebuvo spakaina ir šnekus, kaip vakar, kada ji matėme vakare — tarė špitolninkas. — Vaikštinėjo po stubutę, net į sienas atsimušė; veidas buvo raudonas, akys degė. Kaip nudavė, tai sau po nosim mikė dainelę: nes kada jo paklausiau, ką dainuoja, nieko neatsakė.

365

Bernardas susiraukė.

366

— Jam reikia kunigo ir maldos; — tarė — jo dušia nespakaina.

367

Špitolninkas nesipriešino. Nieko jau nekalbėjo. Ba rodos kožnas buvo mislia užimtas, o Bernardas grįžo pas save, negeisdamas pamatyt savo augintinio.

III

368

Gamta, Pilis Pakalnėje plaukė senas Nemunas. Patika nuo amžių pasidarė sau kelią, tuo traukė ir norint pavasarį visokios srovės į jį nupuola, jis vienok iš savo vietos nesytraukia, kaip tėvas. Nesirūstina nė ant vieno; laikais vanduo pakyla kaip užsirūstinęs, nes tuojaus vėl nupuola ir skubina savo paskirtu keliu į mares.

369

Maži upeliukai laikais savo padūkimą parodo, jis niekados, kaip tėvas.

370

Tas Nemunas gynė savo Lietuvą nuo nedorų vokiečių kryžiokų, ant kurio krašto stovėjo ne viena drūtvietė.

371

Viena iš tų drūtviečių netoli Vokietijos labai padidėjo, o tai dėl to, kad pradėjo vokiečiai skverbtis į Lietuvos žemę.

372

Lietuviai žiūrėjo, kaip vokiečiai stato drūtvietę ir jie nuo jų išmoko. Pirma žinoma nereikėjo tiek ir muryt, kaip dabar dirba krepastis — į valias būdavo apkast ir smailiais balkais apsiverst — šiandien gi — nelaiko nė geležis, nė akmuo prieš šios gadinės ginklus.

373

Tada ne akmenų nereikalavo, ba kas būt tąsėsi su akmenais, kad turėjo visokio drūtmedžio, k i e t o kaip uola.

374

Pilėnų drūtvietė baisiai išrodė. Tas storas ir sunkias kalades kiba milžinai sunešiojo, ne lietuvninkai. Stuobriai medžių sukasti aplinkui buvo aukščio apie šešis sieksnius, niekas negalėjo į vidų gautis, kai buvo uždaryti vartai, o ir vartų negalėjo atrast. Stulpai tie taip buvo surakinti, kad uodas negalėjo pereit. Viskas kaip nulieta iš vieno medžio.

375

Viduje drūtvietės stovėjo labai aukštas stulpas bokšto pavidalu, o kada nuo jo viršau žiūrėtum, galima buvo matyti aplinkui per mylią ir ne vienas sutvėrimas negalėjo nuo akies žiūrėtojo pasislėpt.

376

Drūtvietė Pilėnų stovėjo ant kalno ant Nemuno kranto, aplink stovėjo gryčios, namai ir budikės visokios, kuriose gyveno pakajaus laiku gyventojai, o kada užpuldavo neprieteliai, pasislėpdavo drūtvietėje. Medžių visokių aplinkui drūtvietę augo. Ąžuolai išsikeroję. Lietaus metu joks lašas neužpuolė stovinčio po juo; liepos, beržai ir daugelis kitokių medžių, kurių šakos susipynė vienos su kitomis, puikų pavėsį davė.

377

Buvo laikas vėlyvo rudens: dangus apsiniaukęs, vėjas šaltas, aplinkui rodos viskas apmirę, tika[97] kaip grabe. Taipogi apie[98] būdas, namus ir gryčias gyvos dvasios nebuvo matyt.

378

Prie vieno seno išdubusio gluosnio iš tolo galima buvo patėmyt, kad koks tai žvėris ar žmogus glaudėsi.

379

Iš gryčiutės viena žmona patėmijo kažin ką krutantį prie gluosnio ir greitai per duris atgal įbėgo.

380

Išėjo po ilgam žmogus kailiniais apsirėdęs, pradėjo tėmyt[99], paskui paėmė kucių[100] titnagais prikištą ir pamažu pas gluosnį prisėlino.

381

Kas sykį pažint galėjo, kad kas kas supuvusiame gluosnyje krutėjo, potam aiškiai pamatė mažiuką žmogelį, storą su sermėga, ant galvos ausuotė, su pintinuke prie šono ir pagalėliu rankoje. Veido buvo negražaus. Kaklas trumpas ir kupra susitraukęs.

382

Prie jo gulėjo stora lazda ir tuščias maišas. Ilsėjosi po gluosniu, dairėsi į visas šalis,matė jis ir tą moteriškę, ką jį pirma patėmijo, ir žmogų, kuris dabar artinosi prie jo. Jis to nepersigando išvis.

383

Prie gluosnio glaudėsi kaip prie motinos. Susivyniojo į kamuolį, kavojo[101] rankas į entį ir žiūrėjo į besiartinantį.

384

Šuo pamatė, kad jo gaspadorius tolinasi, leidosi paskui.

385

Nes kada artinosi prie gluosnio, pradėjo šeriai šiauštis ir nespakainai eiti.

386

Gaspadorius apsidairė ant šuns, kucių rankoje pasmagino, ba žinojo, kad šuns jaučia neprietelį.

387

Kas tai galėtų būti? Argi tai neprietelis? Atrodė kaip lietuvninkas. Pakeleivis sėdėjo ir laukė ateinančio.

388

Kada prisiartino prie gluosnio, gaspadorius ir šuo sustojo. Gaspadorius pasirėmė ant kuciaus, šuo pritūpė ant pasturgalio, pakėlė galvą ir pradėjo staugt. Buvo tai blogas ženklas.

389

Sėdintis ant žemės pasijudino, rankas išsitraukė iš ančio, pasitaisė ir atsistojo.

390

Tas ateivis su šunim buvo storas, nedidelis, drūtas, nes ant veido baisiai neatrodė.

391

— Kas tu? Ką čia dirbi? — paklausė Pilėnų žmogus.

392

Pakeleivingas pirmiausia nusijuokė.

393

— Ak, matai? Ar dar reikia klaust? — atsakė linksmai — Esmu[102] pakeleivingas; taip man parėjo, kad turiu kaip ubagas valkiotis.

394

Vokiečiai nuo mūs atėmė daug žemės, žmonių ir gyvulių. Dabar Vuršaičiai ir Svalgūnai turi kad ir iš bado mirti, o ką dabar daryt. Kur šventas ąžuolas liko, ten mūsų žmonių kaip skruzdžių, o ir afieros suneštos negali išmaitint. O, kad perkūnas išmuštų tuos, kurie mus spaudžia!

395

Šuo girdėdamas tą balsą, nepaliovė staugęs, net gaspadorius turėjo draust, kad pasiliautų.

396

Jis pats nežinojo, ką ubagui atsakyti.

397

Šalis, Gamta Po teisybei ir kitados valkiojosi visokie žiniūnai, burtininkai namas nuo namo, nuo valsčio iki valsčio. Priėmė juos svetingai ir tokį tarp gyventojų turėjo uždarbį už burtus ir visokias rodas. Dabar Lietuvoje tame tarpe suvis pasklido daug tokių valkatų. Ba kryžiokai išvaikė, per ką ir ubagų daug priviso.

398

— O iš kur paeini? — paklausė mužikas.

399

— Klausti vėlyk tu manęs, kur aš nebuvau! — tarė Svalgūnas (nuo to laiko šventą vadinsime Svalgūnu – yra tai vardas kaip kunigo) — Tankiausiai aš valkiojuosi prie Nemuno, ba tai mano gimtinė, ir Pilėnuose daug kartų buvau… Kiek aš čia suvinčevojau ir prisidainavau!

400

— Hum! Svalgūnas! — suniurnėjo mužikas — negali būt, kad tu esi Svalgūnas, nes neturi drapanų kaip Svalgūnas, nė diržo, nė…

401

— Tai tau dyvai! — atsakė gyvai prisiartindamas pamažu Svalgūnas. — Mane vokiečiai apdraskė ant rubėžiaus ir galima būt pakore, kad būčiau nesidavęs apsikrikštyti. Įmetė mane į vandenį ir likau gyvas.

402

— Ir ištrukai iš jų rankų! — pašaukė mužikai. — Tai, vyreli, gilukis! Jie ne vieno nelenkia, nei seno, nei jauno, nori mus visus išžudyt. O čia, vyreli, Svalgūną paleido!… Na, na, stebuklas.

403

Mužikas galvą kraipė neišvierindamas.

404

— Tai, brace[103], ne iš jų valios likau gyvas, bet iš Perkūno — tarė pakeleivingas — tas mane apgynė. Ba kada į vandenį įmetė, o aš ant dugno nuėjau, išgirdo dundėjimą aplinkui, pabūgo ir pabėgo, o aš į krantą išplaukiau.

405

Šuo jau tiktai urzgė.

406

Svalgūnas pasiėmė lazdą, krepšį ir pagalėlį

407

Pradėjo abudu irtis į gryčiukę.

408

— Aš galimai galėsiu pas jus sušilt — tarė Svalgūnas. — Matai, broli, kad dantimis barškinu. Po perkūnais, žiema artinasi. O ar tu žinai, kad aš moku, kad kas norėtų puikiai dainuoti, o ir burt galiu visaip. Pavietrę[104] ir visokias kitas ligas nužadu ir gyvuliams pagelbstu.

409

Mužikas nieko neatsakė. Vilkosi pamažu į namus ir gryčiukes, prie kurių kokį nors galima buvo patėmyti žmogų arba bobą, o taipogi lakstančius pusnuogius vaikus.

410

Šalis, Papročiai Tuojaus, kada patėmijo svetimą žmogų išsipila iš bakūžių daugelis žmonių, ba norėjo pamatyt ateivį.

411

Pilėnai stovėjo ne toli rubėžiaus kryžiokų, kurie lietuvninkams keršijo, dėl to gi kožnas norėjo išgirsti naujieną iš valkatos, kas sviete girdėti. Tokių žmonės, kurie valkiojasi po svietą, daug žinojo.

412

Kada žmonės paregėjo, kad pakeleivingas įėjo į kryčiukę Gailino, visi ten pradėjo rinktis kuopomis.

413

Jau tada lietuvninkų nebuvo labai geras gyvenimas, kaip prieš amžius buvo.

414

Visada neprietelis koks užpuldavo, ypač prie rubėžiaus gyvenančius, nes giliau už šilų ir girių, kur koja neprieteliaus nepastojo, buvo p. Tenai nuo amžių tūnojo sau lietuvninkai kaip lizde, apie svietą nieko nežinodami; tenai augo šventi ąžuolai ir šventi gojai; tenai plaukė gydantis ir gaivinantis vanduo, tenai mergaičių dainų alasas[105] atsimušė toli į girias kartu su lakštingalų dainelėmis.

415

Dabar, kada kryžiokai pradėjo landžioti, viskas persimainė.

416

Tamsiausioje girioje negalima buvo pasislėpt, šventų vietų nečedijo, degino „Baublius“, žmones žudė ir varė i nevalią[106]. Nuolatos turėjo stovėt ant sargos ir klausyt, ar kur neatvažiuoja neprietelis, o kada prireikia, tuojaus taikytis į daiktą.

417

Užtai gi prie rubėžiaus gyventojų ne labai buvo, ba visi lindo į girias ir į tokias vietas, kad negalėtų rasti neprietelis. Gyveno kai kur kunigai (dideli ponai vadinosi kunigais), kurie turėjo savo drūtvietes ir žmonių, ir tie tiktai su kardu gynė žemes savo prosenelių.

418

Vargas didelis buvo lietuvninkams.

419

Taigi, kada pamatė Svalgūną, nepažįstamą jo sodyboje, kožnas norėjo sužinoti, kokias naujienas. Nes kurgi jis neturėtų naujienų.

420

Vos su Gailinu įėjo į gryčią, pusiau į žemę įkastą, o kurioje ant kudmento[107] degė amžina ugnis, pradėjo žmonės kištis į stubelę.

421

Viduj buvo suvis prasta stubelė, atrodė kaip kurmių duobė. Dūmų buvo pilna, kad per aukštį nespėjo išeiti.

422

Šalis, Papročiai, Gyvenimas Gryčiutėje ne tik pas Gailiną, bet pas kožną talpinosi ne tik žmonės, bet ir visokie gyvuliai. Kerčioje stovėjo karvė su veršiu, pora jaučių kūdų[108], du maži, o stori arkliukai kaip arkės su karčiais sulig žeme ir apaugę kudlomis[109]. Toliaus vl kelios pilkos avys, o tarp jų vištos ir kelios žąsys; taip žmonės kaip ir gyvuliai buvo su savim supratę, o žiemos metu buvo tokioje gryčioje ir šilta. Žiemą langai arba skylės sienose buvo užkamšytos ir tiktai tada atkimšdavo, kaip kiek atšildavo.

423

Basi vaikai ir pusiau nuogi kartis žindo avis kartu su ėriukais. Šuo kaipo naminis sargas gynė vaikus, kada didesni nebūdavo namie.

424

Ant sienų kabojo visokie padarai ūkiški, o taip pat ant sienų. Kampe stovėjo kubilai ir visokios skrynios su brangiausiais daiktais ir drabužiais.

425

Ant kartelių džiūvo visokios žolės, kaipo giduolės nuo visų ligų ir burtų taip žmonėms, kaip ir gyvuliams. Stalas arti kerčios iš liepinės lentos ir tokias pat stalais prie sienų. Buvo dar prie stubos kamaraitė[110], kurioje talpinosi žagrės, akėčios ir išardyti vėžimai.

426

Svalgūnas sėdo netoli kudmeto, prie ugnies, ausuotės raisčius atsirišo, paskui rankas nugrubusias šildė prie ugnies.

427

Mergaitė paregėjus, kad pakeleivingas sušalęs, padėjo ant ugnies sausų šakalų, kad geriaus sušiltų. Gailinas nuėjo į kokį tai kampą, prileido į bliūdą alaus ir liepė savo dukteriai, kad pašildytų.

428

Visi tylėjo, nenorėdami užkalbinti sušalusio pakeleivingo, kuris žiopsojo ant ugnies ir kažin ką mislijo, kad rodos jam ant širdies buvo sunku.

429

Kada alus sušilo, Gailinas paduodamas alų pakeleivingam tarė patika:

430

— Ar negirdėt tenai ką apie tuos prakeiktus kryžiokus?

431

— O kada da nebuvo apie juos ką girdėt! — suniurnėjo Svalgūnas. — Ar tai jie norint vieną dieną sėdi spakaini? Kaip avilyje bitės, taip ir jie… Daugelį žmonės apie juos pasakoja… O kai tik purvyną ir balas šaltis sutrauks, tai… Gailinas atsiduso.

432

— Oj! Dievaičiai, kad ne ta drūtvietė, ir mūsų Pone, ką nori gint ir privalo, — tarė, — o mus čia laiko, tai žmogus keliautų į šilus…

433

Svalgūnas pastatė ausis.

434

— Ką! — tarė: — tai jūs Kunigo neturite?

435

— Turime ir neturime, — kalbėjo Gailinas; senas tėvas Kunigienės guli nuo seno ir nesikelia… Jos vyras numirė iš sopulių, kuriuos per peštynes su kryžiokais gavo; jauną sūnų pagriebė ir manyk nužudė kryžiokai; ji viena čia elgiasi, nes atstoja ir už save, ir už vadą… O kas gi galėtų iki to laiko čia dastigot[111]? Kas gi galėtų tokią baisią drūtvietę pastatyt kaip ji!

436

— Tai, vyreli, boba! — suniurnėjo Svalgūnas.

437

— Nebuvo ji tokia, kada jos vyras gyveno, — tarė antras mužikas. — Dabargi, kada tie vokiečiai kryžiokai jos sūnų pagriebė, o patį užmušė, tai rūstybė ją perdirbo į kareivį… Ak, broli, žmonės pamena, kaip dainuodavo, puikiai rėdydavos, o kūdikį kaišydavo į kvietukas, supdavo lopšyje. Kaip vyro ir kūdikio neteko… sykiu persimainė į baisų kareivį, kaipkokia dievaitė, kuri nuo dangaus nužengė.

438

— Stebuklų stebuklai! — tarė Svalgūnas. — Aš girdėjau apie tai seniau, nes norint kryžiokai kūdikį pagriebė, nebuvo kalbos, idant jį nužudytų! Kaip aš girdėjau, jie tokių kūdikių daugelį pas save augina, kad po to užsiuntinėtų ant locno kraujo…

439

Gailinas galvą pasuko neišvėrindamas.

440

— Pasakojimas Tavo kalba yra netikus — tarė. — Argi mes jų nematėme ant vainų? Jie gyvasties ne vienam nedovanojo. Jaunas merginas palaiko pas save kelias dienas pulke, o paskui galvas nukerta ir vaikų galvas į medį suteškina, senus su arkliais mindžioja. Nenori nė krikštyt ir dar iš tų, kurie prašo, kad dovanotų, juokiasi.

441

— Su suaugusiais tai teisybė; aš pats mačiau, — tarė Svalgūnas, — kad ne kitaip būna; nes mažus kūdikius ima kartais su savim ir norint stalduose, tai taip jau maitina šiaip taip…

442

— Kad tai mūsų Kunigienė apie tai žinotų… O ji ir dabar smerties savo sūnaus negali užmiršti…

443

Svalgūnas su galva pakratė.

444

— Motina jo turėtų geriausiai apie tai žinot — tarė Svalgūnas — aš ne vieną kartą girdėjau, kad tas vaikinas yra gyvas, kad jo neužsmaugė. Vienas senis ant jo susimylėjo, paėmė į savo apieką ir vokietį iš jo padarė.

445

Gailins sudrebėjo ir rankas aukštyn iškėlė.

446

— Perkūne, dievaiti galingas! — pašaukė susijaudinęs — korok jus perkunais ir ugnim!Ak, jie gatavi užgundyt tikrą sūnų ant motinos… O ir locna motina, kaipo nepažinodama savo kūdikio, galėtų savo kūdiki savo kardu nužudyt!! O tegul jie skradžiai žeme nueina!!

447

Svalgūnas sudrebėjo visas…. Tylėjo….

448

Ant slenksčio namo stovėjo kokis tai žmogus tylintis, matomai buvo pašenavotas tarp lietuvninkų, ba kožnas jam lenkėsi.

449

Drabužiai neką skyrėsi nuo kitų: turėjo ant savęs skranda ir skuryni dyria, mylines kelnes ir akuryne* ne naginės ant kojų, ant galvos vilaginė geroka, o rankoje geležinis kirvelis… jau ne jaunas, apskritau veido, balsvų akių, nes bystrų, atrodė tuo metu kaip lietuvninkas kareivis arba dvarokas.

450

Klausė jis godžiai pasakos Svalgūno apie sūnų našlės, o kada tas pabaigė savo pasaką, visi tylėjo, tas nuo slenksčio ir sėdos ant suolo šalia Svalgūno.

451

Pažiūrėjo jam į akis. Svalgūnas jį pasveikino. Paskui žiūrėjo į ugnį, nevos apie nieką nemislydamas, nes vogtinai kada ne kada blykstelėjo akim į tą žmogų…

452

— Ar seniai tu tą pasaką girdėjai apie mūsų kūdikį? — paklausė ateivis.

453

— Tai, vaikine, ne nuo šiandien, ne nuo vakar. Ir tai ne vienoje vietoje apie tai girdėjau, ir nuo tiek metų ta kalba nepasibaigė.

454

— Stebuklai! — suniurnėjo tas žmogus. Patylėjęs valandėlę tarė: — Kąaš tau pasakysiu? Mūsų Reda ir jos senas tėvas, kolieka[112] Valgutis, abudu myli žmones, kurie moka visokių pasakų ir dainų… Tu būtum mūsų dvare reikalingas… tenai prikirsiu, vaikine, skilandžio ir gausiu varškės, ne taip kaip čia pas juos, Reda yra labai svetinga… Būtų gerai, kad tu jai tą visą paantrintum, ką apie jos sūnų girdėjai.

455

Svalgūnui iš džiaugsmo net akys pradėjo žibėt ir ką tik iš skuros neišsinarino. Nes tuojaus nevos susirūpino ir padarė vargičną[113] veidą.

456

— Ach, mano prieteliuk! — tarė po valandėlės — kur aš ten vargdienis eisiu, apskuręs, prie Kunigų, prieš kuriuos reikia klūpčiot… Bijau, vaikine..

457

Dvarokas stuktelėjo į pašonę ir nusijuokė.

458

— Ak, tavęs tenai nepakars, ne neužmuš, nesi vokiečiu, nė juo nesmirdi. Taigi, kad Reda suprastų, kad tu esi koks šnipukas, tai tau nevėlyčiau į jos nagus patekti! Ar tu žinai? Kad ne per seniai liepė du kryžiokus pagautus ant laužo sudegint, nes Svalgūnui, vargičnam žinūnui, nieko pikti nepadarys.

459

Kelias Vienok girdėdamas tai Svalgūnas iš baimės pabalo ir drebėjo, — galimai nuo šalčio, vienok, kad ir juokėsi nevos, tai galima buvo pažint jo baimę…

460

Tas vėl stuktelėjo į pašonę ir tarė:

461

— Na, ar eisi? Nuvesiu tave.

462

Nežinojo, ką padaryt Svalgūnas… Po valandos vienok stojosi stenėdamas.

463

— O ką galima padaryt, kad sakai, tai eisiu…

464

Stojo ir tas, kas jį kalbino.

465

— Ką? Ar pas Redą? — paklausė Gailinas.

466

— Ogi kaip, — tarė dvarokas — jiems čia nuobodu, tai tu užbovisi[114], jau kas tik koks pasaką mokėjo visas išpasakojo po kelis kartus.

467

Svalgūnas savo pungulėlius ir krepšius susiėmė, prasiskyrė visi. Svalgūnas eina.

468

Painus buvo takas, o tai dėl to, kad kožnas ateivis negalėtų ateit.

469

Didesnio kelio nebuvo matyt nė jokių vartų, kuriais galima būtų įvažiuot. Dvarokas greitai skubino, kad Svalgūnas vos galėjo spėt paskui jį, o vis į šalis dairėsi. Kada jau priėjo suvis arti, dvarokas palaukęs Svalgūno, tvėrė paskui už apykakles ir stūmė pirma savęs. Tas nespėjo nė apsidairyt gerai, kad sykiu radosi tamsybėse. Kažin kokių stebuklų pily persiskyrė; radosi drėgnam koridoriuje, nieko nematė. Dvarokas nuolatos laikė Svalgūną už apykaklės ir priešais save stūmė.

470

— Drąsiai! — tarė — atkišk rankas ir čiupinėk sienas. Nebijok, nepulsi. Pasuko potam į kairę, potam į dešinę; Svalgūnas jautė, kad žemyn leidosi, paskui vėl aukštyn. Pradėjo ne po ilgam darytis šviesiau, net Svalgūnui lengviau ant širdies pasidarė. Galų gale išėjo į kiemą ir vėl patėmijo užtvarą iš aukštų balkių… Tarp tų radosi dvaras. Kada prisiartino dvarokas, pabaldojo į mažas durikes, kurios tuojaus atsidarė.

471

Pirmiausia įėjo dvarokas, pasiėmęs už rankos Svalgūną, ba sargai nebūtų įleidę svetimo, o ir daugybė šunų pajutus svetimą pradėjo baisiai lot.

472

Dabar Svalgūnas galėjo pamatyt tą milžinišką darbą, kuris rodos ne žmonių ranka padarytas. Sienos buvo švelnios, o aukštos, kad akim negalima buvo viršaus pamatyt, o nudavė, kad jokia galybė žmonių negalėtų valiot. Nusiminė Svalgūnas, su baime žiūrėjo į tą viską.

473

Kelias, Pakeleivis Viršuje buvo siauri plyšiai, taip kaip langai. Kada radosi vidury kiemo, pamatė daugelį žmonių, kurie rengėsi valgyt. Stovėjo didelės geldos[115], iš kurių su šaukštais dideliais apsėdę valgė.

474

Tame dvare (žiūrint iš lauko) nieks nebūtų tikėjęs, kad jame tiek daug žmonių būna, o visi drūti ir sveiki vyrai, taip kaip išrinkti…

475

Tarp jų maišėsi desetininkai[116] ir paredkavojo[117], bet lagadnai kaip tėvai apie vaikus.

476

Svalgūnas būt žiopsojęs, bet dvarokas tempė jį paskui save.

477

Stovėjo medinis budynkas[118], žemas, o didelis, apie kurį sukinėjosi visokio amžiaus bobos ir mergos, gražiai susipinusios plaukus… Ant slenksčio, įsirėmus stovėjo sutukusi, raudona moteriškė. Ne jauna, ant kaklo labai daug šniūrų[119] gintarinių karolių.

478

Tėmijo į Svalgūną.

479

— Močia, — pašaukė į ją dvarokas — štai alkanas žiniūnas, aš čia jį atvedžiau, ba ant kelio pagavau. Duokite jam ką valgyt ir gert, idant jo žiotys galėtų gerai meluot ir dainuot…

480

Gaspadynė nuo slenksčio pasitraukį į šalį ir parodė ranka į dešinę.

481

Čia stuba buvo didelė, o vidury kaip ir visur, stovėjo kudmentas, ant kurio kūrenosi ugnis. Aplinkui stovėjo suolai. Svalgūnas truputį nusiminė, kada paregėjo vidury daugybę sėdinčių žmonių, o buvo visi dikti[120]… Tarp jų sėdėjo senas Vaideliotas su skranda iš ožio. Šalia jo sėdėjo diktas prūsas, apaugęs kaip meška, kad tik nosies galą matyti. Turėjo rankoje gerą kucių, apsirėdęs taipogi skranda, ant kurios talpinosi keli desetkai lopų. Vyras atrodė drūtas.

482

Paskui da sėdėjo arti ugnies du seniai su vainikais ąžuoliniais ant galvų, buvo tai dvasiškiai. Tie be paliovos žiūrėjo į ugnį ir nedirstelėjo nei į ateivius.

483

Pašalyje gulėjo surištas žmogus su kalada ant kojų. Negalima iš karto pasakyti, kas tai per žmogus ir dėl ko jis čia surištas guli. Veidas buvo pageltęs, daugiau panašus į numirusio, ne kaip gyvo.

484

Sukosi dar keletas vaikinų ir merginų, kurie atnešinėjo valgius ir gėrimus, į kuriuos nuolatos ta įsirėmus boba žiūrėjo.

485

Krūtėjimas buvo didelis, dūmai, smarvė nuo visokių taukų ir kadagių. Kaip kur kokiam kampe davėsi girdėti dainelę, tai ta tuojaus nutildavo.

486

Kada svetimas per slenkstį peržengė, visų akys atsikreipė į jį. Nekurie priėjo artyn, kad pamatytų, kiti šaukė ant dvaroko, iš kur jį paėmė.

487

Svalgūnas sėdos susimaišęs ant pirmo suolo, o kad jam tuojaus mergina padavė geldutę su valgiu, pasidėjo ant kelių, nieko neatsakė, valgė viralą.

488

Galimai jam valgis tiek nerūpėjo, kaip tiktai tas, kaip čia bus įsisukt ir kaip pradėt.

489

O kad Svalgūnu prasiminė, turi dabar juo būt, o čia Vaideliotas į jį žiūri, gatavas žiniūną imti ant kvotimo[121]. Ba Vaideliotas yra žiūri taipogi dvasiškiai kaipo ir Svalgūnai…

490

Klausimais apipylė iš visų pusių. Valgant negalima buvo atsakinėt, užtat arba galva linguodamas atsakė, arba nesuprantamai murmėjo.

491

Pasakojimas Nesiėjo jam… Ba kada pasakė, kad tenai ir tenai buvo, tą ir tą matė, jam kiti užginė, kad ne teisybė, ba tarp to pulko buvo daugelis, kurie daugiau žinojo negu kad jis. Nabagėlis taip turėjo suktis, kad net prakaitavo.

492

Nerimavo, vienok mėtėsi ant kito spasabo[122], ba pradėjo iš tų šidyt, kas su juo ginčijosi; pradėjo šis ir tas juoktis ir taip po valandėlės buvo pilna stuba juokų.

493

— Kas per dyvai, kad jūs tenai buvote! — tarė į ginčijančius – jūs ten buvote, bet ką kita matėte, negu kad aš! Kiek žmonių, tiek akių… Man gal pasitaikė vilką pamatyti… O kitas gal pasakė, kad tai avis. — tai pasakęs nusišluostė lūpas, pastatė geldelę šalia ir tarė: — Nustypo meška, kavok dūdas.

494

Koks vėl jį užkabino, nes pečius sutraukė ir atsikirti tais žodžiais:

495

— Kam pelus kult, kai nieko iš jų neiškulsi.

496

Atsikirtęs kelias užpuolas, Svalgūnas ėmė kaušą su gira; jau jo daugiaus neužkabino…

497

Kaip katrie pradėjo skirtytis, kiti sugulė ant rėklų ir žemės apie ugnį, kad pailsėtų. Žinūnas sėdėjo, rodos, kad norėjo snaust ir tuo nuo klausimų atsisakė.

498

Taip persitraukė gera valanda ir turėjo laiko po kelionės pailsėt. Dvarokas, kuris jį čia atvedė, išėkp, o nepasirodė net vakare.

499

— Dabar laikas, — šnabždėjo priėjęs prie jo. — Reda jau žino, kad atvedžiau tokį, kuris moka dainuot ir daugybę senų pasakų. Eiki su manim.

500

Svalgūnas truputį apsišvarinęs krepšius metė į kampą, tylėdamas nuėjo apskui vediką.

501

Kitam gale kiemo stovėjo troba su mūriniais pamatais, kuriuose gyveno Kunigienė; buvo ta troba panaši į kitas, tiktai truputį švaresnė.

502

Kada peržengė slenkstį, jau čia paprastos vakarinės[123] buvo prasidėjus. Sausi sokliai[124] degė ant kudmento, nuo kurio visi kampai buvo apšviesti. Aplinkui sėdėjo mergos baltai apsirėdę ir su verpstėms verpė linus, dainavo

503

Toliaus stovėjo moteriškė su rūsčiu veidu ir smutnu, nedidelė, bet drūta ir dailaus pavidalo. Buvo po teisybei pasirėdžius moteriškai, bet jos eisena ir visas apsiėjimas atrodė kaip vyriškas.

504

Turėjo ant savęs vyrišką diržą, prie kurio kabojo makštis nuo kardo.

505

Papročiai, Namai, Daina Stovėjo žiūrėdama į ugnį, klausė dainų… Žmonės, kurie gryčioje buvo, iš stolo stovėjo ir nedrįso į ją dirstelėti. Jeigu katras iš paniūrų dirstelėjo, tai tuojaus akis nuleido su baime.

506

Toliaus už jos, tamsesniam kampe, kur šviesa nedasiekė, ant lovos po kailiais kas tai krutėjo. Kaip kada pasirodė žila galva, išrodė kaip lavono…

507

Buvo tai pasenęs Valgutis, Redos tėvas, kuris kaip kada atgaudavo pomėtį[125], o ir pamačydavo mergoms dainuoti ir vėl potam pasislėpdavo keliom dienom. Mergos dainavo seną dainą, o ta prasidėjo nuo žodžių:

Anksti rytelį tėvs per kiemą ėjo,

Kad sūneliai keltų, rakteliais skambėjo.

Kelkit sūneliai ant ligių kojų,

Ba neprieteliai mūs dvarą apstojo.

Visime kryžiokus ir su kuciais mušim.

Paimtas seseles nuo netikėlių atmušim.

Pažinsim kožną ant aukso plaukelių,

Ir ant vainikėlių iš rūtų kvietkelių.

508

Daina pasibaigė, Kunigienė nuolatos dar stovėjo, mislijo. Buvo tai ženklas mergoms, kad daugiaus dainuotų. Žiūrėjo į savo ponią baimingai, pašnabždėjo su savim ir pradėjo naują dainą:

Ko liūdi sesele,

Balta lelijėle,

Ant rankelės rymodama,

Graudžias dainas dainuodama.

Linksmai nedainuosiu,

Vėlyt padejuosiu,

Štai mano bernelis žirgą pabalnojo,

Žirgą juodberėlį į vainą išjojo.

Vėjas daržo nesugriovė,

Visas rūteles nurovė.

Kad ir nemušė nė karto Perkūnas,

Vienok nepasiliko nė vienas krūmas.

Barzdočiai atkeliavo,

Visas mergeles pagavo;

Tik manęs vienos neužtiko,

Nes gailestį didelį širdyje paliko.

Baltsermėgiai kareiviai,

Tie baisūs piktadariai,

Ką juos kryžiokais vadina,

Tie mus be paliovos nuolat kankina.

509

Pasibaigė daina. Reda stovėjo ir klausė. Svalgūnas dirstelėjo į ją ir matė, kada apie barzdotus vyrus dainavo, kaip jos kakta susiraukė ir lūpos drebėjo.

510

Merginos gal ir suprato, kad ta daina į jos dušią atsimušė, ba vos pabaigė tą dainą, vyresnioji mergina pradėjo tuoj kitą, ne taip graudingą:

— Graži saulele,

Dievo dukrele!

Kur tu buvai?

Ir kur nuslidai?

— Už kalnų už jūrių,

Už vandenų ir marių,

Piemenėlius šildžiau,

Ir juos raminau.

— Aš juos raminau,

O ir vaktavau,

Kaipo Lietuvos vaikučius,

Tuos mažus siračiukus.

— Graži saulele,

Dievo dukrele!

Kas tave užžibina?

Ir vakare užgesina?

— Dvi turiu žvaigždeles,

Viernas mergeles,

Žvaigždukė aušrinė,

O ir vakarinė.

— Aušrinukė užžibina,

Vakarinė užgesina,

Tos tik dvi žvaigždelės,

Kaip skaisčios mergelės…

511

— Kunigienė reda stovėjo, klausė neprisotinus dainelių, mergos dainavo vis kitokias dainas. Kada nekada ant lovos pasijudino senas valgutis su plika galva kaip kelis, su išžiota burna, kaip rodos su burna klausė ir žiūrėjo.

512

Svalgūnas žiūrėjo – klausė. Dyvai jame dėjosi. Įėjo į gryčią su baime, kaip lapė perkitręs šnipinėjo akimis. Kožnas galėjo suprast, kad tas viskas, ką matė ir klausė, pyktino jį, ir kad turėjo užslėptą rūstybę savo širdyje.

513

Tas tai Šventas, kuris degė rūstybe ant lietuvninkų už išplėštą turtą ir nuo to laiko buvo didžiausias neprietelis lietuvninkų, prasiminė Svalgūnu ir dabar vėl iš pagundos kryžiokų ir savo locno noro įsmuko į drūtvietę Pilėnų.

514

Nes per daug metų Šventas nei vieno karto nedrįso lįst į namu, į trobas, tarp gyventojų, ba but jam atsiminęs senovės būdas, ir nuo daug metų nebuvo girdėjęs lietuviškų dainų.

515

Dabar į jo ausį ir dušią atsimušė. Ta kieta širdis, kuri degė rūstybe, sujudo jame, net pats persigando. Suvis kitoks žmogus pastojo ir pats savęs nepažino.

516

Ilgesys, Viltis, Daina Dainos staiga priminė jam jaunas dienas, motiną ir jo mylimą, ką nuo jo išplėšė, nes tuo nesirūstino, ašaros iš akių pradėjo byrėt.

517

Neišpasakytas liūdnumas apėmė jį… Rodos jam kas į ausį šaukė: — Ar tu nesi tos Lietuvos kūdikis? Kieno kraujas tose gyslose verda? Kuo tu kalti tavo broliai? O, anie, ką tau piktybę padarė, jau seniai po žeme! Ir dabar nori užvest neprietelius ant savo brolių ir tu tarnauji tiems, kurie taviškius kankina?

518

Svalgūnas verkė.

519

Ar girdėjo žodžius dainų? Ar suprato? Pats nežinojo; tos giesmės jį apkerėjo, ba tai buvo tos pačios, ką kitados girdėjo laukuose, paupiuose ir giriose, kada su mergomis grybavo. Akyse stovėjo jo motina ir jam nudavė, kad girdėjo tuos žodžius: — Tai tu tas pats, kurį savo locna krūtim penėjau? Kuo aš tau prasikaltau? Vaike!

520

Svalgūnas sudrebėjo ir akis šluostė, buvo su juo taip, kad rodos įlindo į jį svetimas žmogus ir jame gaspadoriauja. Norėjo nepasiduot, troškino jo krūtinė, galva apkvaito. Vėl rodos savyje išgirdo balsą: — Aš čia gaspadorius, ne tu. — Svalgūnas stojo ir pasikrutino, ba jam nudavė, kad jį nakties slogutis troškina. Akyse pradėjo marga darytis… Gryčioje pasidarė trošku… O kad ir dainos nutilo, jų alasas iš jo ausų neišėjo.

521

Ne gana, kad tos dainos, ką dainavo, dabar jam sėdėjo ausyse, bet ir tos, kurių nedainavo, o kurias mažas būdamas girdėjo, visos dabar jam prisiminė.

522

Svalgūnas pats persigando, ba nežinojo, kas su juo darosi.

523

Ašaros nudžiūvo, meiliai pabėgtų iš čia ir nenorėtų klausyt. Kad būt galėjęs gaut tą valandą sparnus, būt lėkęs į Vokietiją, o čia rodos jį kas prikalė, kojos prie žemės priaugo…

524

Tas dvarokas, kuris jį atvedė, ir kiti žmonės žiūrėjo į jį kaip į dyvą, ba viniojosi kaip ligos paimtas. O viską padarė lietuviškos dainos.

525

Ant galo apsitylino ir užsnūdo. Kaip ilgai to jis nežino, nes tuo laiku matė visą savo senovės pereigą: motiną, seseris, girias, vandenis ir savo mieliausią! Visi šitie senovės žmonės į jį rankas ištraukę meldė, kad nebūtų neprieteliu savo brolių!

526

Būt tam snauduly buvęs kažin kaip ilgai, kad nebūt tas dvarokas kumštelėjęs į pašonę.

527

Akis atidarė, Svalgūnas paregėjo priešais save stovinčią Redą, kuri į jį godžiai žiūrėjo.

528

Kada ją patėmijo, norėjo savyje pabudint vėl rūstybę, bet negalėjo.

IV

529

Akys tos moteriškės buvo baisios. Kada Svalgūno akys pasitiko su Redos akimis, sudrebėjo… O jeigu ji būt atminus, kas jis per vienas ?

530

Reda akimis permieravo nuo kojų iki galvos ir ką mislijo, nežino.

531

— Iš kur tu? Kas čia tave atvedė? — paklausė Kunigienė.

532

Svalgūnas truputį atsikvotėjo. Parėjo jant ant mislies, kad vis geriau žmonių akis apvilkt su šposais[126] ir juoku.

533

Padarė linksmą veidą ir perkreipė lūpas. Susikūprino ir žemai pradėjo kloniotis.

534

— Ilgesys, Ašaros, Atminimas, Pasakojimas Motin ir ponia! — tarė — aš esmu iš tavo žmonių, kuriuos dievaičiai iš mažens į svietą ižgujo. Apdovanojo mane dievaičiai norint tuo, kad moku burt ir visokių dainelių, o pasakų daugybę… Valkiojuosi taip po svietą… neturėdamas savo kampo, kur apsibūnu – ten mano namai, o kitą dieną turiu ieškotis kitos pastogės.

535

Kunigienė žiūrėjo ir klausė. Tas jo prikimęs balsas nelabai jos širdyje atliepė ir veidas pradėjo liūdėt. Ba jame tėmijo neteisingą.

536

— Tai tu po svietą besitrankydamas turėjai pilną tą krepšį prisirinkt. Ne vieną jame turi pasaką… Atsigerk iš kaušelio ir daryk, ką moki.

537

— Tai! Motin o ponia, — tarė, kloniodamasis, Svalgūnas — kurgi aš galėčiau daugiau pasakų! Jūsų dvare visos pasakos ir dainos talpinasi… Aš net sarmatijuosi[127] su savo.

538

— O burt ar moki? — paklausė Reda.

539

Svalgūnas sudrebėjo ir užsimislijo. Rodosi, kad apie svarbų dalyką mislijosi.

540

— Burt? Ponia ir motin! Burt? — tarė patika i su baime — argi tai žmogus kada gali burt? Ne Pultė, ne Vėjona, ne Raugė nebūrė, tiktai dievaičiai per jas. Taip ir ragas balso neišduos, pakolei į jį niekas nepučia. Kartais įžengia dievaitis į vargutį ir per jo lūpas kalba, bet kas gali tą loską apturėt, o ne kožnas moka išprašyt!

541

— Turi mokėt išprašit, — tarė Reda — ak tai tavo darbas…. O kaip tu buri?

542

— Motin! — tarė nedrąsiai Svalgūnas, — visaip kiti buria: iš vėjo, iš vandens, iš alaus ir medaus. Aš prastas burtininkas, kartais viedre[128] vandens matau ateinančius ir praeitus dalykus.

543

Kunigienė mostelėjo, dvi merginos, kurios iš tolo klausė, stojo ir išbėgo pro duris. Kada durys suvarstė, senas Valgutis iškišo galvą iš po skurų ir davėsi girdėti šniokšimas.

544

Reda atsikreipė į tėvą, nuėjo arčiau lovos ir senį apglamžius kaip mažą kūdikį liepė gulėt.

545

Tuo laiku merginos atnešė čisto vandens viedrą ir pastatė prie Svalgūno.

546

Jis drebėjo ir nespakainai, tai į vandenį, tai aplinkui dairėsi.

547

Kunigienė prisiartino.

548

Svalgūnas ilgaitylėjo…

549

— Ponia ir motin… ką norite matyt? — paklausė tiku balsu.

550

Reda užsimislijo smutnai.

551

— Jeigu dvasią gali iššaukt — tarė patika — pašauk mano kūdikį.. nužudė jį vokiečiai kryžiokai… Nukeliavo nabagas pas tėvus be šermenų, be laužo, be giesmių, be drabužių ir ginklo. Kaip jis nabagas piktų dvasių atsigynė? Ar prie ubagų kartais nepateko? Galimai blūdžioja po stiklinius kalnus ir negali užsikabint?.

552

Svalgūnas nuleido galvą ir žiūrėjo į vandenį, bet o, dyvai! Pasirodė jam vandeny veidas, kurį ne per seniai matė… baltas, smutnas.

553

Akys į jį žiūrėjo iš to vandenio, bet to negalėjo kęst.

554

Reda laukė — dvi ašaros jos veidu nusirito.

555

— Ponia ir motin! — atsiliepė Svalgūnas nenorėdamas. — Ant kalno, ant stiklinio, nėra tavo kūdikio, nė pakalnėje, kur blūdžioja kitos dvasios. Sūnus tavo gyvas ir ant svieto vaikščioja…

556

Reda išdavė riksmą, o už jos kitas lovoje, kur gulėjo Valgutis, kuris buvo pakilęs ir vėl gulė.

557

— Žmogau! Nesuvedžiok manęs! Aš ji apverkiau! — pašaukė Reda….

558

— Gyvas, — kalbėjo Svalgūnas pamažu — gyvas…. Matau jį…

559

— Kur yra?

560

— Rankose tų, kurie jį pagriebė.

561

Reda suriko su piktumu:

562

— Ilgesys, Ašaros, Atminimas, Pasakojimas Ir užaugino jį ir pervertė ant savo pusės!… Ir savo kraują jam perpylė! Neprieteliai! Neprieteliai! Margeris mano…. sūnus mano…. Nužudė jį — suriko kraipydama galvą — užmušė!

563

— Ne, jis gyvas! gyvas! — tarė Svalgūnas.

564

Tai pasakęs akis savo užėmė, pradėjo drebėt ir ant žemės puolė, rodydamas idantviedrą kad šalin atimtų.

565

— Ant duoto ženklo prišoko merginos, pagriebė viedrą, o kad burto vandenio nevalia buvo niekam naudot, nunešė, kad išpiltų į tam tikrą vietą.

566

Po valandėlės Svalgūnas pakilo nuo žemės; buvo jam lengviau, kai vandens nė akyse nebuvo, bet Reda stovėjo, laukdama ko, žiūrėdama į jį.

567

— Motin ir ponia! — pradėjo rodos perprašančiu balsu. — Ką mačiau vandenyje, tą patį ir girdėjau iš žmonių po svietą vaikštinėdamas… Kad jūsų sūnus gyvas. Parubėžyje apie tai seniai pasakoja… ir visi tiki, kad gyvas.

568

— Tai kam jie jį laiko, tie prakeikti velniukai? — tarė Reda.

569

Svalgūnas pradėjo truputį atsikvotėt ir po nosim marmėt:

570

— Tie kryžiokai ir piktus žmones perkitrys; turi savo dievą galingą, kuris visą pasaulį valdo. Jie yra godūs ir nori būti ponais viso svieto… Jie žino ir supranta, kad už sūnų Kunigienės gali daug laimėt.

571

— Tai jiems reikėjo seniai to reikalaut, ne taip ilgai vilkint. — tarė Reda. — Ne! Nori jie kiba savo piktybe prisotint, kad ilgiaus motiną kankintų…

572

Pasakojimas, Viltis Svalgūnas nutilo ir užsimislijo. Reda į jį žiūrėjo ilgai ir norėjo atsitraukt, bet iš veido burtininko ką tai suprato, kas ją sulaikė. Iš veido suprato, kad tas su savim galėjosi ir norėjo dar pasakyt, bet neišdrįso.

573

— Ponia ir motin! — atsiliepė su pakara — ar siuntėte jūs ką nors į tą vilkų skylę, kad paregėtų ir paklausytų, ar tavo sūnus joje randasi ar ne?

574

— Ką aš turėčiau siųst — atsakė Reda nuliūdus — netikėjau, kad būtų gyvas. O kad ir būtų gyvas, tai kas iš jo? Jaunas vilkutis su šunimis augintas išmoksta lot kaip šunys.

575

Svalgūnas suniurnėjo.

576

Aš tankiai į tą žemę, ką kryžiokai valdo, įlendu. Matau tenais daugelį mūsų vyžuočių pas juos nevalioje. Aš jiems esu labai brangus, ba jiems atnešu smiltis ant vyžų iš mūsų žemės. Eisiu, kad liepsi, ieškot tavo kūdikio .

577

Akimis pervėrė Reda Svalgūną.

578

— Ar tu?

579

— Eisiu — paantrino Svalgūnas. — O š ko jį galėsiu pažint?

580

Motinai ašaros akyse pasirodė ir pradėjo rankas laužyt rūpestingai.

581

— Iš ko jį pažinsi? Ji?… Buvo gražus kaip saulė. Plaukučiai auksiniai… ženklo jokio neturėjo, kaip tiktai dievaitė jam davė juodą ženklelį kaip žirnį, o žinunkos nutarė, kad tai bus gilukningas, o čia kitaip pasidarė, bo kančia, nelaimė.

582

Ir akis sau uždengė, o ilgiaus nenorėdama kalbėt su Svalgūnu prisiartino prie lovos savo tėvo.

583

Tame mergos, rodos suprasdamos jo širdies sopulį, norint joms nebuvo liepta, susimerkė ir uždainavo:

Vakar vakar vakarėlį avelė praganiau,

Kad ir visur ieškojau niekur neradau:

Ak, dievaiti dieve mano,

Kur aš rasiu avį savo.

Ėjau pas aušrinukę, ta man atsakė,

Kad mano avelės niekur nematė;

Ir kad netur laiko ieškot

Turi saulelei lovelę paklot.

Nubėgau pas mėnulį, tas ir pasakė,

Jogei avutės mano niekur nematė;

O ir pas saulelę tą patį girdėjau,

Ir jau savo avelės daugiaus neregėjau.

584

Sokliai ant kudmento sudegė ir pradėjo darytis tamsu, mergos dainą pabaigė.

585

Dvarokas davė ženklą Svalgūnui, kad jau laikas eiti iš čia. Kunigienė užsiėmus rankomis veidą prie lovos tėvo verkė.

586

Mergos pakilo pamažu, paėmė su savim verpstes, išėjo. Šventas su dvaroku tą patį padarė. Tika buvo lauke, šviesa mėnulio skyrė nakties tamsybę. Žmonės daržinėse jau miegojo, tiktai sargai slankiojo su kuciais rankose, taip kaip šešėliai numirusių.

587

Svalgūnui ir išėjusiam nuolatos tos dainos ošė galvoje, buvo kaip apsvaigęs…

588

Kada apsidairė aplinkui, viskas kitaip išsidavė, o kada pamislijo, kad turi grįžt pas vokiečius su savo piktu danešimu, sudrebėjo.

589

Rūstybė, kuri taip ilgai buvo jo širdį, prapuolė. Senovės giesmės sesers ir jaunystė stovėjo jo mislyje. Viskas jam išsidavė, kad tai buvo vakar.

590

Dėl ko rūstintis? Pagriebė jam merginą, bet kieno buvo kaltė? Ar jos, ar užpuolikų? Jis to dabar nežinojo. Argi tai su juo vienu taip atsiėjo. Jo mergina ir tie žmonės seniai jau po žeme. Lietuva, kaipo motina, dar buvo gyva. Viską jam dabar atgaivinio. Už ką jis dabar nori pamačyt tiems budeliams?!

591

TPiktumas aip Svalgūnas eidamas į pridaržę, kurioj ketino nakvot, ilgai negalėjo užmigt. Galų gale užmigo, o kai pabudo, jau merginos triūsė apie savo luobą.

592

Vyrai vėl ugniavietes pradėjo atgaivint, o mergo kaitė didelius molinius puodus. Potam u-giedojo giesmę tekančios saulės šlovei.

593

Pabudęs mislijo apie savo piktybę. Nežinojo, ką daryt. Atėjo Redos šnipinėt, o turėjo jos klausyt. Nenorėjo išsiduot, o dalaikyt negalėjo. Nulipo nuo šiaudų ir nuėjo į gryčią, kurioje vakar buvo su kitais. Čia jau dalino pieną ir alų ateiviams, o šnektą ir juokus buvo girdėti visur.

594

Svalgūnas užėmė kamputyje vietą ir laukė dvaroko, kuri jį atvedė. Tas negreitai atėjo.

595

— Man čia gerai, — tarė Svalgūnas — nes aš čia maž kam tikau. Papratau valkiotis, o čia man pradėjo jau nubost. Išleisi mane, brolau; nes pakolei eisiu, norėčiau Redai padėkavoti už duoną… ir da su ja pakalbėt porą žodžių.

596

Dvarokas nesipriešino. Kunigienė Reda tuo tarpu buvo kieme ir iš tolo patėmijo Svalgūnas, kad žmones tuos, kurie radosi ant drūtvietės sargos, pati Reda apžiūrinėjo

597

Ant galvos turėjo šlyką, o prie šono kardą ir taip juos mokino, kaip geriausius kareivius. Nuo vienos prie kitos kupos ėjo ir apie viską klausė, vienus baudė, kitiems prisakinėjo.

598

Dieną Reda Svalgūnui geriaus patiko, ba išvis atrodė patogi moteriškė.

599

Svalgūnas stovėjo pašalyje, laikydamas kepurę po pažastim ir kada savo prisakymus davinėjo, širpuliai jį visą paėmė. Kad jam būtų liepus Reda eiti pasikart, būt klausęs, taip tie žodžiai jos, kad ir rūstūs lipo prie jo dušios. Būtų ant visko pristojęs.

600

Reda prisiartino prie jo, o jis žemai pasikloniojo jai.

601

— Eisiu jau, Motin ir ponia brangi — tarė — eisiu jau; aš paukštis keleivis… sėdėt vietoje nubosta. Eisiu į parubėžį, ties Nemunu, o paskui pats žinau… Klausinėsiu apie jūsų kūdikį…

602

Redos akys prašvito.

603

Man pasisekė dasigriebt net į kryžiokiškas drūtvietes — tęsė toliau. Kažin, ar mane koksai dievaitis nenuves, ir nepasakys, kad jūsų sūnelį atrasiu…

604

Kunigienė susiraukė, žiūrėjo ilgai į jį negalėdama žodžio prakalbėt.

605

— Linkėjimas Tegul tave Elgis geras veda! — tarė susirūpinus. — Eiki! Ieškok. Norint aš į tai netikiu, kad jis būtų gyvas. Galimai ir rasi, bet kas iš to! Jau jis dabar vokiečių ir neprietelių; o kad ir pažinsiu i ženklo, kaip jau saki au, tai Man nesakyk apie tai, nei jam apie Mane… Nenoriu Tokio sūnaus!

606

Nuleido akis ir ilgai stovėjo, vienok, nenorėdama su tuo Svolgūno atprovit, tarė:

607

— Ne! Ne! Norint jį perdirbo… norint manęs nesuprastų… o aš… ir net! tegul norint pamatyčiau!

608

Svalgūnas tylėjo.

609

— Nes kur tau! Tiek metų… ne! — pradėjo marmėt — nesugrąžins man dievai! Eiki, geras žmogau!

610

— Visi sako, jog gyvas… ir aš vakar mačiau jį vandenyje, jis iš vandens į mane žiūrėjo. Rasime jį, ponia ir Motin!

611

Pasikloniojo jai ligi žemės, nieko jam jau nepasakė — atsitraukė. Dvarokas patraukė jį į gryčią ir krepšius liepė pridėt. Paskui vedė kitu taku per tamsias uličias po žeme, ir taip ilgai, jog Svalgūnas turėjo ilsėtis.

612

Buvo trošku[129] po žeme, kad Svalgūnas vos kvapą galėjo atgauti. Priėjo ant galo prie skylės, ba stovėjo kryputė ir Svalgūnas turėjo lipt laukan aukštyn. Kada Svalgūnas išlindo iš skylės, pasijuto girioje toli nuo Pilėnų, nes katroj šalį randasi tas piliakalnis, nežinojo.

613

Nuilsęs Svalgūnas puolė ant žemės ir pradėjo mislyt, ką dabar veikt. Išėmė iš krepšio ritinį skilandžio, ką gavo Pilėnų drūtvietėj, pasidrūtino[130] ir traukė tiesiog į Vokietiją.

614

Jau kelio nedelios nuo to laiko praėjo, kaip Svalgūnas išėjo iš Malborko, o Bernardas dar nė nesitikėjo, kad taip greitai grįžtų iš kelionės, kad vieną rytą, pagal savo būdą vaikštinėdamas po visus užkaborius, paregėjo Šventą sėdintį ant akmens prie staldų.

615

Žinodamas, jog tuojaus po sugrįžimo turėjo su juo matytis, Bernardas nusiminęs stovėjo, supykęs.

616

Pasakojimas, Liūdesys Bernas nesiskubino, kad pasveikintų ir apie viską papasakotų, buvo nuliūdęs ir atšalęs, ką galima buvo suprast, kad niekam vertas naujienas parnešė.

617

Vietoj pabaust jį ir klaust, Bernardas stojo priešais jį ir savo akis įlipino kaip du peilius.

618

— Ką tik sugrįžau — suniurnėjo Šventas.

619

Bernardas davė suprast, kad eitų paskui jį. Kieme — nebuvo vieta klausinėt. Bernas ėjo paskui, bet tingiai, vos vilkosi.

620

kada įėjo į gryčią Bernardas, tas tuojau duris uždarė paskui save, ir staiga atsisukęs tarė kryžiokas:

621

— Ką naudojai?

622

— Nieko — atsakė Šventas.

623

Dirstelėjo kryžiokas į berną kaip įdūkęs. Bernardas jo visą būdą pažinojo ir dabar pažino iš jo veido, kad labai persimainęs; mislios visokios po jo smegenis skraidė. Ir mislijo, argi jis galėtų kame suvyliot?

624

— Kalbėk! — pašaukė.

625

Šventas pradėjo kosėt, su skvernu nosį valyti, galvą glostytis ir ant daikto trypt. Rodos, kad rengėsi ilgai pasakai.

626

— Buvau Pilėnuose — tarė — o ką? Motina netiki, kad jos sūnus gyvas! Užmiršo jau apie jį suvis.

627

Nežinau, kaip bus padaryta. Aš sakaiau, kad gal dar neu-muštas, kas paskelba vaikščioja… Tai juokėsi iš manęs.

628

— Pasakojimas, Nuostaba Tai buvai Pilėnuose? Ir įleido tave į drūtvietę? — pašaukė godžiai kryžiokas. Kalbėk, ką matei ir kaip atrodo ta prakeikta vieta. Vieną kartą mūsiškiai priplaukė Nemunu suvis arti, kad pažiūrėtų, kaip atrodo. Tai pasakojo, kad atrodo kaip laužas ir kad daug pušinių rastų priversta; būt neišmanėliai pakišę ugnį ir būt kaip lapes išrūkę.

629

Šventas su galva pakratė ir tarė:

630

— Kiba būtų geležinis žmogus, kad galėtų prieiti prie to kalno, ne byle kas gali prieiti, o byle ugnis neveiks.

631

— Kas tenai davedžioja ta drūtviete? — tarė kryžiokas.

632

Šventas galvą nuleido .

633

— Yra senas Valgutis — suniurnėjo — na, ir Kunigienė Reda.

634

— Na, žinau, ta našlė; bet kas tai iš to? — pritarė kryžiokas.

635

Kas iš to? — nusišypsojo šventas. — Ji tenai vadu ir viskuo…

636

Kryžiokas nusijuokė.

637

— Tu papaikai — tarė.

638

Šventas tylėjo. Vienas į kitą valandą žiūrėjo.

639

— Kalbėk gi — tarė Bernardas — kalbėk, ką matei?

640

Bendras rodo nekantriai, atsiliepė staigiai, vienu žodžiu atsakė:

641

— Ka mačiau? Na, tai mačiau! Storas sienas pilies, storus balkius, pilna žmonių, galingus vyrus. Moteriškė su kardu… o drąsi kaip vyras. Gerai, kad gyvastį išnešiau iš tenai.

642

— Ir persigandęs žiūrėt ir kalbėt nedrįsai — atsiliepė kryžiokas. — Sussenėjęs kaip kvailas gyvulis, jokios naudos iš tavęs nėra. Arklius valyt ir mėšlą mešt.

643

Atsikreipė nuo jo užpakaliu.

644

Gerai, kad nematė, kaip bernas šypsojosi. Šventas tylėjo.

645

Klausimas Bernardas ant tuščio norėjo dar ką iškvost nuo jo. Šventas tylėjo, o kada ir ką atsakė tai nesuprantamai. Galima buvo suprast, kad jam kelionė nenusidavė, o roint nesuvyliojo, ba sugrįžo — tas, kas seniau buvo taip perkitręs, šnipukas, dabar su niekuo grįžo atgal.

646

Nenorėjo jo Bernardas užpykint kolone, norėjao tiktai kuo daugiausiai iškvost naujienų apie tą kelionę.

647

— Na, kada jai pasakojai, kad jos sūnus gyvas — paklausė — ar tėmijai į jos veidą? Kaip ji išrodė? Ar nepersimainė? Ar nesusijudino?

648

— Netiki! — atsakė Šventas .

649

Bernardas užsimislijo.

650

— Kitas būt dažinojęs ir nutėmijęs, — tarė — bet kas iš tokio kvailo pagalio, niekam, vaikine,nesi tikęs.

651

Nieko bernas neatsakė, pastovėjo prie durų ir pabaigoje su piktumu liko atprovintas.

652

Kada vilkosi nuvargintas į staldus Šventasis pakeliui susitiko su Silvestru špitolninku. Kaip jau žinome, kad špitolninkas prie ligonių buvo tikęs, o kada patėmijo nuvargintą Šventą, tarė jam Silvestras:

653

— Oj, kas tau, kad taip velkiesi, kad rodos maišą javų neši ant pečių?

654

— Esmu nuvargęs — suniurnėjo bernas — sušalęs ir nesveikas.

655

— Nuo ko?

656

— Siuntė mane — tarė — neakvatnai Šventas — žiema užuolė… kojos pabrinko…

657

Pasikasė galvą.

658

Špitolninkas žiūrėjo į jį.

659

— Na, tai pasiduok į špitolę porai dienų; atsilsėsi po kelionės.

660

Šventas buvo akvatnas, bet bijojo, ką į tai pasakys Bernardas.

661

— Aš nedrįstu — suniurnėjo.

662

— Aš liepiu! — pašaukė mitras senukas. — Eiki žemyn, kur tarnai. Tai ir tenai pamačysi ir savo griešną[131] kūną padrūtinsi.

663

Stovyklavietė Parodė jam su ranka špitolę. Bernas pasikloniojo ir nusiyrė. Atsiilsės šilumoje, prie geresnio valgio, labai jam patiko. O Bernardas? Norint užpyktų, jau dabar jam nereikalingas.

664

Gautis į špitolę, prigulėjo nuo brolio Silvestro, bet kad turėjo gerą širdį, būt kožną priėmęs, per ką žinodama vyriausybė užžiūrėjo tai.

665

Kada Šventas atėjo į špitolę, kurio vokiečiai nekentė, ba vadino meška ir gyvuliu, o vyresnis gyčias, kada jė paregėjo, nenorėjo net girdėt apie priėmimą į špitolę. Nieko nepamačijo, kad ir sakė, kad jį brolis Silvestras atsiuntė .

666

— Eiki atsigulki į mėšlus… ir užsimiegok! — šaukė dažiūrėtojas[132] — čia tau vietos nėra.

667

Šventas tyčia, dėl keršto, kada jo nenorėji priimti, užsispyrė neiti iš špitolės. Nieko neatsakė, į sieną pasirėmė ir iš vietos nesijudino.

668

Negalėjo į jį žiūrėt dažiūrėtojas. Kolojo jį, nieko nemačijo, ir po valandos stovėjimo pats su piktumu į gryčią įstūmė.

669

— Eiki! Tingini, bjaurus gyvuli, lietuviškas! — suriko — Eiki! Į vidų, sušilk ir prisėsk… nes aš tau neduosiu čia sėdėt. Turėsi dirbt!

670

Šventam tas špitolės darbas nebuvo baisus; nieko neatsakė.

671

Tuojaus liepė jam bliūdus nešiot, vandenį padavinėt, dabot ligonius, ugnį prižiūrėt.

672

Nes valgyt ir šilumos turėjo į valias.

673

Silvestras greitai neatėjo… neturėjo kam pasiskusti, o galų gale neturėjo kuo.

674

Vakare vėl valgį išdalino ir suvis jam buvo nesunku. Atsigulė potam kuknėje[133] Vakaras, Linksmumas prie kamino ir skaniai miegojo iki dienos. Rytoj dieną nemislijo jo varyt. Štai atėjo ir špitolninkas, o kada rado jį nešiojantį valgį, nieko į tai nesakė, tiktai nusijuokė.

675

Vienok asižiūrėjo, kad jis čia tarp tų tarnų yra nereikalingas, ėmė jį į kitą gryčią, kad triūstų apie kareivius ir svetimžemiu s.

676

Čia jam dar geriaus buvo… ne taip stumdė ir neišjuokė.

677

Vakare pats Silvestras padavė jam kruzą nedidelį, bliūdelį uždengtą, parodė duris, pasakė jį tenais nunešt.

V

678

Miestas Drauge su Malborko drūtviete ir miestas augo. Tam mieste buvo gyventojai — visokie ateiviai, kaipo iš Turingijos, Sasų, Prancūzijos, Bavarijos ir t.t.

679

Tam mieste talpinosi tokie, kurie paskelbą patraukė, kad per vainą su lietuvninkais galėjo prisilupt visokių gėrybių, per ką iš visų šalių visokios valkatos glaudėsi prie kryžiokų.

680

Daugelis kunigaikščių, o ir Didus Vadas Liuderis, kada pristojo prie kryžiokų, pasitraukė iš savo šalies žmonių, apdovanojo visokiomis locnastėmis[134] priskirdamas suvis lengvas provas.

681

Taipogi reikalavo visokių meistrų, kaipo tai: auksorių[135], slesorių ir kitokių.

682

Iš tų visų atklaidų pasidarė miestas, pirmais gyventojais buvo vokiečiai, o paskui visokie.

683

Ne gana to atsirado ir visokių giesmininkų, o tarp jų ir necnatnikių moterų[136], ant kurių kryžiokai per pirštus žiūrėjo. Linksmai mieste gyveno, o naktimis kas darėsi, tai Dieve gelbėk!

684

Kad ir katras galimai būt ir vienas kitą išdavė, tai bijojo, kad pats nebūtų išduotas.

685

Pačioj drūtvietėj buvo valdžia, bet viskam rasdavo spasabą, norint jokiai moteriškei, kad ir seniausiai, nevalia buvo pasirodyt; už tai mieste tavoro[137], ką ant kiekvieno pašaukimo desetkais atsirasdavo.

686

Drūtvietė turėjo visokias vigadas[138], o ypač jeigu iš Anglijos ar kitokios karalystės atvažiuodavo svečiai pas juos, tada banketai atsiprovinėjo po kelias dienas.

687

Tarp gyventojų Malborko radosi viena moteriškė, nejauna, nevos giminė vieno kryžioko — Zygfrido von Ortlopp.

688

Zygfridas tas paėjo nuo Reno, jau vyras nejaunas, tikas, be sveikatos, dėl savo senovės nuopelnų turėjo zokone didelę pavožonę. Jisai už tą moteriškę, vadinamą Gmunda, kurios namelis stovėjo šalia miesto, labai užtardavo, per ką nė Šaltyšius[139] niekados nežiūrėdavo, nė kitokia valdžia niekad nedirstelėdavo.

689

Miestas, Tvarka Ne tiktai senas Zygfridas tenai apsilankydavo, ateidavo ir kiti kryžiokai ir tenai uždavo iki vėlyvo laiko. Drūtvietėje turėjo su viskuo slėptis, o čia matomai stovėjo ant stalo pilna plečkių su visokiais gėrimais ir iš visokių grajų[140] bovijosi. Kad ir jų zokonas draudė užsidėt susidėti su moteriškėmis, čia pas ją buvo visad pilna.

690

Gmunda nuolatos laikė prie savęs po kelias seseraites, pargabentas iš Vokietijos, nes kada pabūdavo, pranykdavo nežinia kur, o vietoj jų parvažiuodavo kitos giminaitės. O niekas jai negalėjo uždraust jas laikyt.

691

Ta senė atrodė labai rūsti moteriškė, ba nuolatos turėjo lūpas sučiauptas, ir kožnas ją laikė teisinga moteriške. Jeigu kada stovėdavo ant slenksčio lauke, o eidavo pro šalį koks miesčionis, tai nuėmė kepurę, lenkė galvą iki žemės. Visi bijojo kaip kokios raganos.

692

Ba-nyčioje, į kurią Gmunda eidavo kas dieną, turėjo paskirtą savo klaupinę aksomu apmuštą, netoli altoriaus ir kada eidavo per bažnyčią, visi jai iš kelio traukėsi. Šlebės[141] šnabždėjo ir lencūgai skambėjo, o ant kožno piršto po kelis žiedus turėjo užmautus.

693

Žinojo miesčionys, kad per ją ir Zygfridą viską galima buvo per Vadą padaryt. Galybė tos moteriškės buvo didelė, o ir Bernardas apie ją nieko nekalbėdavo, ba vėl buvo įsijaunėjus ir mylimą visų kryžiokų už savo jaunas giminaites.

694

Jos namas kuriame gyveno, talpinosi puikiausioje vietoje, netoli bažnyčios. Aukšta tvora aptvertas, medžiais apsodintas, kad ir katras būt norėjęs prieiti prie lango pamatyt, kas vidui darėsi, bet negalėjo. Priešakiniais vartais niekas neidavo, nes slaptų durų buvo kelios, o tos netinginiaudavo, ba nuolatos varstėsi. Vakarais, kada apgarsindavo mieste, idant gesintų žiburius, pas Gmundą žybėjo, nes niekas nedrįsi jai uždrausti.

695

Žodžiu kalbant, buvo tai lizdas, kuriam pavėlyta buvo viskas.

696

Penki metai bus atgalos, kada kartą nugalėjo lietuvninkus, o ko nenužudė, pargabeno daugelį nevalninkų, tarp kurių radosi ir jaunų mergaičių ir atvarė į Malborką.

697

Tarp tų radosi viena mergaitė dešimties metų, vardu Baniuta, kuri kad ir apdraskyta, galima buvo pažint iš auksinio kaspino plaukuose, kad paėjo iš aukštesnio gimimo.

698

Moteris, Padorumas, Nedorybė Ne vienas dantį griežė ant jos, dėl ko vyriausieji norėjo apkrikštyti ir užmušt. Senas Zygfridas pasigailėjo verkančios mergaitės ir jau iš rankų žudytojų atėmė ir davė auginti Gmundai, kuri kad ir be noro priėmė ir kaip šunį kukinėje maitino.

699

Panevalia[142] apkrikštyta gavo vardą patronkos[143] zokono — Barbora. Gmunda augino kaip žvėrį ir mislijo, kad iš jos nieko gero nesulauks.

700

Žinoma, kad ta mergaitė turėjo kitokį būdą, ne taip kaip mesčionkos. Vienok daugiaus išminties turėjo nuo jų, o ir daugiaus drąsos; išmintį turėjo patarpusios mergos. Mušimų ir plūdimų negalėjo priveikt, ba turėjo savyje prigimtą išdidumą. Arba iš skaudėjimo, kada ją plakdavo, nes sučiaupus burną ir sukandus dantis kentėjo, neišduodama jokio balso .

701

Kad ir be jokio mokslo, viską žinojo, kuo visi dyvijosi.

702

Buvo labai mitra[144] ir drūta, galėjo į aukščiausią medį įkopt kaip katė, o taipogi per aukščiausią tvorą perlipt… Kada pabėgdavo nuo plegų, tai įsikasdavo į žemę kaip kurmis ar laputė. Joti galėjo geriaus nei kryžiokas, o ir bailingiausio arklio nebijojo, ba geriaus mokėjo suvaldyt nei kaip koks arklininkas.

703

Kada ją pradėjo visokių moteriškų darbų mokyt, greitai paėmė ir greitai dirbo, nes akvatos neturėjo. Uždaryta stube buvo jai didžiausia mūka[145] sėdėt. Kada ištrukdavo iš stubos laukan ir niekur nerasdavo, tai po ilgų ieškojimų užtikdavo įlipusią į medį tarp šakų arba krūmuose.

704

Negalėdami jos būdo pergalėt, turėjo paprast prie jos, o kad buvo darbininkė ir paaugt pradėjo, kas kartą gražesnė darėsi, per ką Gmunda pradėjo mylėt.

705

Iš kryžiokų, katras tik patėmijo, seilę rijo ir negalėjo atsigerėt jos grožybe, norint buvo prastai parėdinta ir būt aprėdus vokiškas drapanas, nes jokių dalykų negalėjo priverst.

706

Apsiėjimo, tiek žiemą, tiek vasarą, nereikalavo. Apie šlebę nebuvo šnekos, turėjo ant savęs tiktai marškinius ir skrandą. Gintaro karolius mėgo, nes tų neturėjo, tankiai sau darydavo iš bet kokių uogų ir ant kaklo dėvėdavo, o taipogi iš laukinių kvietukų pindavo vainikus ir ant galvos nešiodavo. Kada ją tarp kitų pagriebė, turėjo ant piršto misinginį[146] žiedą, ir kada dabar buvo per mažas tai nešiojo užsivėrus ant šniūrelio ir laikydavo ant nuogo kaklo.

707

Moteris, Nedorybė Vokiškos merginos visaip ją pravardžiavo ir juokėsi iš jos, o gal iš pavydumo, kad buvo gražiausia už visas. Norint nedidelė, bet skabri ir drūta, sunkiausią daiktą galėjo pakelt, o kad kumštį suspaudus duodavo katrai iš savo priešininkių, tai kaip su akmeniu.

708

Vaikščiojo į bažnyčią su kitais ir turėjo melstis, nes visi numanė, kad ir savo dievaičių neišsižadėjo. Stovėjo bažnyčioje kaip pagauta, o bėgdavo iš jos, kada galėdavo. Žodžiu kalbant, buvo tai laukinis sutvėrimas ir kad būtų radus tokį liuosą laiką, būt pabėgus į girias. Penki metai prabėgo, kaip ją pagriebė; iš kūdikio pasidarė patogi mergaitė, išmoko viską iš vokiečių, bet ir to neužmiršo, ką žinojo, ne, neišsižadėjo.

709

Išmintim peršoko visas savo tavorškas[147].

710

Pirmais metais Gmunda ir jos mergos kvotė apie jos pereigą… nes mergaitė nuolatos atsakydavo, kad nieko neatsimena, kaip tik tai, kadją pagriebė, apiplėšė ir baisiai sumušė.

711

Nuo to laiko turėjo ant rankos ženklą, į kurį kasdien žiūrėjo kaip į brangų palikimą.

712

Baniuta iš pažiūros atrodė linksma, nes kas jos širdyje buvo, to niekam nesakė, nė nesiskundė, baisia liūdėjo, bet to niekas nesuprato. Vokiečių nekentė ir didelę rūstybę degė ant jų.

713

Kryžiokai skraidė apie ją kaip katinai ir kas dieną, pas Gmundą susirinkdavo, net ta pyko. Baniuta sau nieko iš jų nedarė, tiktai šalinosi nuo kožno… Žinoma, kaipo služauninkė, turėjo tankiai su kokiu reikalu kur išbėgt, norint nenorėjo.

714

Kas ketino stotis su ta lietuvninkaite, kuri į vokietę nesidavė perdirbt, to niekas nepermetė. Tuo metu visų akys buvo į ją nukreiptos, o ypač senas Zygfridas, norint senas, o kada jam kame paslužijo, tai seilę rijo ir savo akių negalėjo prisotint.

715

Radosi kryžiokų tarpe jaunas vaikinas, vardu Rimas. Kada koks kryžiokas jodavo pas Gmundą apsilankyt, imdavo kartais su savim Rimą, idant tas patvoryje padabotų kryžiokų arklius, kada kas svečiuojasi pas Gmundą.

716

Rimui vieną kartą nusibodo laikyt arklius šalia tvoros, po nosim sau uždainavo dainelę lietuvšką. Tuo tarpu už tvoros aukštos radosi Baniuta ir kai išgirdo, kaip katė, norint aukšta tvora užsikabino, kad pažiūrėtų.

717

Pasimatymas, Pokalbis, Gimtoji kalba, Džiaugsmas, Meilė Kada patėmijo jaunikaitį, prakalbėjo į jį. Rimas kaip padūkęs akis į ją išvertė, iš džiaugsmo vos neužmiršo apie arklius. Trumpais žodžiais apie viską pakalbėjo, ką tik atsiminė. Kada Baniuta išgirdo, kad ją šaukia, nušoko nuo tvoros ir krūmuose išnyko. Nuo to laiko Rima taikstėsi prie kožno kryžioko, kada tik katras jodavo pas Gmundą, o tvoroje rado skylę, kad su Baniuta galėtų kalbėt be jokios perškados[148].

718

Abudu džiaugėsi, kad galėjo kalbėt savo prigimta kalba, o kuri buvo uždrausta. Rimas labai įsimylėjo mergaitę, o ji iš jo juokėsi. Ba didžiavosi ir nenorėjo per daug su tokiu nususėliu prasidėt, o tiktai dėl to su susipažino, kad buvo toks jau lietuvninkas kaip ir ji. Baniuta kalbėjo su juo apie Lietuvą, ba daugiaus paminė negu kaip jis, apie dievus ir lietuvninkų apsiėjimus ir įsakė jam, kad laikytų viską pometyje .

719

Rimas būtų iš meilės ją suvalgęs, nes parodė jam užrūstintą veidą ir tuo vargšas vaikinas susimalšino

720

— Ar tu žinai, Rimai! — tarė Baniuta — kad nevalioje būnantiems mylėtis negalima.

721

— Tai tave koks vokietis paims, ba ant tavęs dantis ne vienas galanda.

722

— Tegul galanda, aš nesiduosiu įkast. Aš sugrįšiu, sugrįšiu pas saviškius. O tada tėvelis ir motinėlė duos tokį jaunikį, kokio norėsiu, kuris turės didelį valstį ir daugybę žmonių.

723

Taip mergaitė mislijo.

724

Rimas jai buvo kaip tarnas nevalninkas. Mylėjo jį dėl to, kad su juo galėjo kalbėt saviškai. O kada abudu dainavo kokią dainelę, verkė…

725

Dvariuke Gmundos Baniutai kas kartą pradėjo būt blogiau. Pirma buvo liuosesnė, norint daugiau dirbo; kada paaugo – nedirbo tiek, nes ėmė prie pakajų, privertė dabinti. O vokiečiai, kurie tenai apsilankydavo, negalėjo savo akių prisotint.

726

Tarp Gmundos ir Baniutos buvo nuolatiniai ginčai. Kada liepdavo jai pasirėdyt, nenorėjo, už ką mušdavo per veidą ir kolojo kaip kokią pasileidėlę.

727

Negalėjo jos perdirbt. Vakarais, kada kryžiokų užė pilna gryčia, tyčia siuntė Gmunda Baniutą į katrą kamarą, kurioje laukė koks barzdotas kryžiokas… Nes visados dasiprotėdavo ir jokių dalykų negalima buvo priverst.

728

Kitos vokietės gal iš to džiaugėsi, nes vienok ant pikto kalbino. Ji tylėjo…

729

Rimas apie tą viską žinojo, ba jam Baniuta pasakė, kad tas vaikinas net dantimis griežė iš piktumo, kaip laukinis žvėris.

730

— Pasakojimas, Piktumas Rakaliai! — kalbėjo supykęs — tenai drūtvietėje tai, kad rastų moteriškės pamestą žiurstą, tai bėgtų kaip šuo nuo vilko, o čia, vyreli… viskas dėl jų valios… O kartais per kares kaip gyvuliai daro, jauniausios mergaitės neapleidžia…

731

Vieną vakarą paprastu būdu įsėlino berniukas pas savo Kunigą, o neturėdamas jam apie ką papasakot, pradėjo apie Baniutą.

732

Pirma dar jis sakė ir Baniutai apie Kunigą, kuri klausinėjo nuolatos apie jį.

733

Jurgis užaugęs prie zokoninkų, apie moteris mažai ką girdėjo ir nežinia,ar jas matęs. Ba kliaštoriuje nevalia jokiai moteriškei pasisukt, per ką kryžiokai naktimis šnipinėjo po paprastas vietas.

734

Jurgis tiktai girdėjo apie moteriškes bažnyčioje, ką pamokslininkas baudė kareivius už moteris ir išmetinėjo jų piktybes.

735

Per ką Jurgis savo mislije moteriškę perstatė kaip baisiausią ir kitriausią autvėrimą ir kad tai yra velnio tarnaitė, kuri tyko ant žmogaus išganymo ir kad savo burtais apkeri kožną vyrą. Žodžiu kalbant, taip, kaip nematė. Matė rodos ant abrozų[149] šventas ir mūčelninkes[150], ypač: Barborą, Kataryną ir giminę vado Liuderio Šventą Elžbietą, labai jam patiko. Motinos Švenčiausios veido bijojo, ba atrodė rūstus ir nuliūdęs. Jo galvoje štamas[151] moteriškas dalinosi į tris dalis: vienos galingos, kitos šventos, o trečios velnio tarnaitės. Jurgis moterų bijojo, bet ir norėjo kada pamatyti.

736

Rimas, kada jam apie moteris pasakė, tada kitaip jau mislijo. Kaip jis, Rimas sakė, kad moteriškė yra prilankiausia draugė vyrui, jam visame pagelbsti, kad visi namų darbai jos rankose ir pagaliau, kad vyras sutvertas mergai, o merga vayrui.

737

Jau labiau Jurgiui sėdėjo apsakytos per Rimą mergaitės Lietuvos, ne kaip tos Barbės ir Katrės maliavotos ant abrozų ir pradėjo pykt ant pamokslininkų, kad taip plūsta nereikalingai ant moterų.

738

Ne tiktai ta kalba Rimo jame gyvastį sujdino, bet ir pradėjo abejoti tikėjimu krikščionišku.

739

Ant kryžiokų degė rūstybė didelė už moteris ir už persekiojimą lietuviško svieto.

740

Nežinojo, kaip tai viską sutaikyt. Dievaičiai Lietuvos gyvena visur, su žmonėmis supratę ir galimai buvo paėmus nunešti iš vienos vietos į kitą, tie tai dievaičiai užėmė jį; bet ir tas vienas Dievas, kuris už svietą kentėjo, kraują praliejo ir liepė dovanot dėl kožno kaltės ir mylėt neprietelius kaip savo brolius, to jis Dievo labiaus bijojo.

741

Nenorėjo išsižadėt anų dievaičių nė to, kurio apieškoj randasi visas svietas.

742

Tikėjimas Pradėjo atšalt vieroj krikščioniškoj, ba matė ir suprato, kad kryžiokai nėjo keliu paskirtu per Chrystusą Poną, ba ne tik nedovanojo savo artimam, bet žudė kožną lietuvninką, kokį tik nutvėrė.

743

Ta nedorybė kryžiokų labai piktino Jurgį. Maišėsi jam galvoje.

744

Pirma mėgo melstis, dabar jau tuo nesirūpina. Apie Lietuvą visi atminimai pradėjo atsigaivint jame ir pradėjo rastis noras sugrįžimo į Lietuvą pas saviškius.

745

Nes jam rodėsi negalima.

746

Nė Rimas, nė Jurgi nepažinojo tos žemės kelių nei kaip iš čia ištrukt. Šventas labai prisirišo prie Kunigo ir tankiai kada ateidavo pas jį, dūsaudavo sakydamas, kad ne spasabas[152] iš čia išbėg t.

747

Rodavojo visaip, nes Šventas kas kartą atvadžiojo nuo jo.

748

Rimas, kada buvo dviese, mokino Urgį to visko, ką ir kaip Baniuta sako.

749

Tą pasaką apie Baniutą taip išpaikino vaikiną, kad negalėjo rimt.

750

Špitolninkas, kuris į jį tėmijo, pažino didelę atmainą ir kad geriaus atrodo negu pirma. Jurgis buvo po teisybei nespakainas ir nerimavo, bet smagumas jame gaivinosi ir akys linksmesnės atrodė.

751

Silvestras pradėjo tuo džiaugtis ir jautė, kad vaikas pasiprovys. O kada kartą paklausė Bernardas apie Jurgį, tas tarė:

752

— Džiaugsmas O, liga persimainė, bus gerai. Dabar reikia užsiimti kuo norint, kad vėl kvaraba neįlįstų. Tas iki to laiko gyvenimas jaunam vaikinui buvo priežastis ligos, tai žinau gerai; darykite rodą, ką su juo padaryt. Dėl sienė, tai čia geria būt — tuose mūruose jaunam čia per ankšta.

753

Nieko į tai Bernardas neatsakė, ba neapsimislijęs nenorėjo nieko pradėt; nes galima buso pažint, kad rodos Silvestro neatmetė.

754

Valdžios turėjo gana, idant su Jurgiu daryt jam pasidabojo.

755

Liuderis, Didis Vadas, užsirūstinęs nuo tos valarykštės rodos dėl Bernardo pradėjo užsiimti aštriais politiškais reikalais zokono.

756

Anksti nusiuntė Liuderis vieną kryžioką pas Bernardą, kad tas ateitų. Paklusnas atėjo tuojaus, nenorėdamas peržengt provos zokono.

757

Mislijo, kad galimai gaus nuo vado, kokį rūstų pamokymą, nes rado ji suvis lagadną, ko nė nesitikėjo.

758

Tą vakarą taip rūstus Liuderis pasveikino gražiai ir duris uždarė, kad jų šnekos negirdėtų.

759

— Broli Bernardai, — tarė — esi pilioru mūsų zokono, pažįsti visus reikalus jo, matai, kas čia jau darosi. Per kitus turėjau jus nekaltai iškoliot ir pabaust. Taigi dabar pasišaukiau pas save, kad persiprašyt[153].

760

Čia, matai, reikia visame aštriai pasirodyt. Aš nebijau, kad mane kas nužudytų, kaip padarė su tuo, kas prieš mane buvo; gyvastis yra rankoje Dievo, o jeigu valia tokia bus, tai ir kraują praliesiu. Aš tiktai bijau, kad neužsivėtrintų pikti papratimai tarp vyriausybės ir tą turiu prižiūrėt.

761

Tu, geras broli, — dadavė ištraukdamas ranką į Bernardą, — pamačyk man visame, bet neparodyk to kitiems, kad esame su tavim susitaikę ir susišnekėję.

762

Kada taip kalbėjo Vadas Liuderis, veidas jo šiandien suvis atrodė kitoks, ba galima buvo pamatyt saldybę ant veido.

763

— Daugelį turime darbo, broli Bernardai — dadavė dūsaudamas — ba jeigu neužbėgsime nelaimei, tada bus su mumis taip kaip su Templarijais, kuriuos Dievo pirštas dalipstėjo.

764

Pirmiausia pabažnumo pas mus nėra, Dievo prieš save nematome ir per tai visos piktybės pradeda šaknytis.

765

Kareiviai iš mūsų per dideli, o zokoninkai niekai. Puikybė apėmė kožną ir kožnas pasipūtęs kaip smakas. Tarp šimto vytų gal randasi kokie keturi geri vyrai, o taip visi niekai suvis ir tikrai nori muštis su lietuvninkais, kad tiktai su pagriebta pagonka galėtų prisotinti savo norą, ba kas juos tada išvektuos. Čia juos reikia šert ir viešėt, o jie taip pasileidę!

766

Senoviškai, broli Bernardai, užsiimki ir žiūrėki, kad kaip norint zokoną paprovint, o jeigu kame prireiks pagalbos, ypač pinigais, ateiki paslapta.

767

Džiaugsmas, Ryžtas, Darbas Bernardas nudžiugęs padėkavojo u- tą atsidavimą Liuderio, kuris kada išgirdo ką tokį ateinantį, tuojaus kalbą savo permainė ir pradėjo nevos perpykęs marmėt.

768

Gavęs valią Bernardas, pradėjo savo procę[154].

769

Negalima buvo veikt, kad suvaldyt padūkusius kryžiokus, kožnas perimtas dvasia kareiviška ir visokia kitrybe, kožnas buvo atšalęs vieroje, o tiktai užimtas politiškais dalykais. Kožnas troško, kad greičiau pralobtų arba kad gražią lietuvnikaitę pasigriebt ir atsidžiaugus nužudyt. Juokui laikė lenkus ir kitas karalystes. Tai kaip galėjo privektuot provą zokono ?

770

Baisybė dėjosi tarp tų rakalų kryžiokų.

771

Brolis Bernardas, kuris vieną kartą prispyrė Šventą, kad ką dažinotų, nes nieko negalėjo nuo jo naudot, galiausiai palaikė jį pusgalviu — ir jau daugiaus neklausė apie jį.

772

Jurgis jam rūpėjo, ba žinojo, kad zokonui bus nauda. Kaip pradėt? Pats nežinojo.

773

Užaugintas krikščioniškoj vieroj, kaip jau nudavė drūtai ir kad nueitų į Lietuvą, tai ten platins vierą tikrą, o kokią naudą turės zokonas iš to? Ot, — pamislijo Bernardas — kad jis nuėjęs subantavotų lietuvius ir vienus su kitais suerzintų, tada būt kryžiokams šokas — tokia nauda.

774

Mislijo ir tai, kad jeigu bus paleistas ant valnystės, nuklius pas saviškius, tenai jame atsigaivins senovė, tada vėl niekas ir dar rakalis galėtų tokio šiupinio privirt, kad neveiktumėm suvalgyt…

775

Svarstė kryžiokas ir kada gerai pamislijo, pasatanavijo, dar ilgiau Jurgį mokyt, o labiausiai apie meilę zokone.

776

Kada žinojo nuo Silvestro, kad jam geriaus, pastanavijo jį tą dieną aplankyt ir taip padarė.

777

Tikrai matė didelę permainą. Buvo šiek tiek raudonas, į klausimą drąsiau atsakė.

778

Bernardas padarė veidą linksmą. Sėdos ant suolelio ir pradėjo į jį kalbėt kaip tėvas locnas saldžiais žodeliais.

779

— Sveikata, Džiaugsmas Matau, mano vaikeli, kad tau geriau, Dievui dėkui už Jo loską. Ar tu žinai, mano vaike, kad aš daug apie tave misliju ir žinau, kad didelę naudą atneši zokonui, aš norėjau tave pastatyti didžiausiu ir galingiausiu tarp kryžiokų. Ba matai, čia tie visi atklydėliai iš viso svieto yra niekam tikę ir pilni visokių necnatų, taigi esi čia užaugęs, myli Poną Dievą, tai suvis būsi kitoks.

780

Jurgis klausė nuleistomis akimis; Bernardas susiprato, kad per daug aukšta kalba jam šneka, pradėjo kitaip:

781

— Gal tau čia tuose mūruose, prie kurių mes seniai pripratę, nuobodu ir trošku? Sakyk. Ba matai, sergančiam galima palengvint!

782

Jurgis pakėlė linksmai akis, norint nedrįso dar nieko sakyt, Bernardas dasiprato, kad tropijo į norą jaunikaičio .

783

Tada jau ne tik pačiam mieste buvo visokių gyventojų kryžiokų pakviestų, bet ir aplinkiniai apsisėdo, apie Malborką ir Karaliaučių. Primais atvykėliais buvo: Pynau, Mul, Stubechai, Brandyrai, Muckenbergai ir t.t.

784

Tarp Malborko ir Žulavų ne per toli nuo miesto turėjo dvaruką savo locną — Panauselde vadinamą. Tas ūkininkas buvo turtingas ir pirmas gyventojas toje šalyje, vadinosi Dietrichu von Pynau, tas tai ant mislies parėjo Bernardui. Mislijo tenai Jurgį nugabent, idant tenai kvėpuotų grynu oru.

785

Dietrichas von Pynau su savo ne jauna pačia ir dviem sūnumis gyveno nuo drūtvietės netoli, adiną laiko reikėjo eiti pėsčiom į tą vietą.

786

Iš lockos kryžiokų pastojo turtingu, o kada užėmė tą vietą buvo suvis biednu žmogum, dėl to gii visame buvo zokonui paklusnus. Jurgiui tenai tikrai galėjo būt gerai.

787

Pynau niekuo daugiau nesirūpino, kaip tiktai , kad ką daugiau lobio prisirinktų, per ką buvo skupus[155] ir su niekuo neužsidėjo, dėl to gi Bernardas žinojo, kad tenai Jurgis neišdyks.

788

— Pasakojimas, Įdomybės Ar žinai tu? — atsiliepė galiausiai Bernardas. — Kaip man nuduoda[156], kad tave išgabent į šviežią orą nebūt pro šalį. Jeigu norėtum, tai aš pašnekėčiau su Pynau, kuris čia nuo miesto netoli gyvena, kad jis imtų tave pas save kokiam laikui. Tu mėgsti medžioti, tai galėsi su jais per dienas geniotis paskui žvėris; jisai norint senas nemoka skaityti nė rašyt, nes daug svieto matė.

789

Tai pasakęs žiūrėjo į akis Jurgiui, opamatęs jo akyse džiaugsmą, dadavė:

790

— Na ką, ar gerai? Pasakysiu apie tai Vaidui, o senas ūkininkas laikys kaip locna kūdikį.

791

Jurgi apkaitęs padėkavojo. Bernardas džiaugdamasis išėjo tuojaus.

792

Iš tikro tas prižadėjimas labai Jurgiui patiko. Jam nudavė, kad iš to galės naudot… nes tikrai nežinojo. Galimai galės pabėgti…

793

Kada valandą užimtas buvo mislėmis, atsiminė apie Rimą ir Šventą ir kad su jais turės atsiskirt, o būt su vokiečiais, kurių kas dieną pradėjo labiaus nekęst.

794

Nes žodžio duoto negalėjo permainyt.

795

Buvo tomis mislėmis užimtas iki vakaro, pakolei neatėjo Rimas. Senas berns tą vakarą negalėjo ateiti pas savo Kunigą, norint tas prie rodos buvo reikalingas vaikinui.

796

Kada Rimas dažinojo nuo Jurgio apie kelionę, pradėjo verkt ir rankas laužyt. Nes atsikvotėjęs apmislijo, kad tas atsitolimas į šalį bus labai naudingas Jurgiui.

797

— Kunige mano! — tarė. — Ne laikys jūsų tenai kaip nevalninko. Dėl to jus siunčia, idant tenai atsilsėtumėt. Jie dieną ir naktį yra užimti, triūsa apie ūkinystę, į jus net netėmys. Galėsi vaikščioti ir važinėt kur tik nori. O kas užgins atbėgt kada į Malborką?

798

Jurgis turėjo kitą mislį; norėjo sau prašyt už tarną Rimą. Kada apie tai pasakė Rimui, tas persigando ir pasakė, kad gal suprastų jų susitarimą.

799

Noras, Nežinojimas Kad ir būt norėjęs Rimas, kada norint nubėgt į Pynaufeldą, paslapčia buvo negalima; Šventas kaipo kitresnis, galėjo išrast spasabą. Jurgis galėjo ant jo daug atsiduot. Abudu tuos lietuvninkus labai Jurgis mylėjo. Ba kada su jais radosi, tai jam nudavė, kad Lietuvoje radosi. Rimas ant Perkūno ir visų dievaičių prisiekė, kokius tik pažinojo, kad jam teisingu pasiliks visados, o kad iš jo reikalautų, bus gatavas kožnam laike.

800

Rytojaus dieną apie išvažiavimą kalbos dar nebuv o.

801

Jurgis atsikėlęs vaikštinėjo; Silvestras atėjo pas jį, o radęs linksmą, džiaugėsi. Žinojo jis nuo Bernardo apie išvažiavimą, ką pats karštai spyrė apie tai.

802

Bernardas ruošėsi kelionei, norint nedidelei.

803

Ėjo jam tiktai, idant zokonas iš Jurgio apturėtų naudą, vienok to nesurato, kas Jurgio širdyje dėjosi. Norėjo dėl to Jurgį išleist su visa vygada, kad niekame nekentėtų. Tą pačią dieną iš krautuvės zokono išrinko jam rūbus, o taipogi arkliui ploščių, ginklus lengvus ir pats nuėjo į staldą rinkti Jurgio arkliui ką nors puikaus. Pamislijo ir apie jo tarną, ba tenais, kur ketini keliauti, tarnų nebuvo, kad reikalui esant Jurgiui patarnautų, o nenorėjo, kad kokia mergina jam netriūstų. Rodėsi jam, kad Šventas, kaipo teisingiausias zokone, bus geriausiu tarnu Jurgiui.

804

Suvis nemislijo, kad Šventas dabar kitokias mislis turi, ba nuolatos plūdo ant lietuvninkų, o kitaip mislijo.

805

Stojosi tas, ko nieks neprijautė, o ko Jurgis labiausiai troško, davė jam nerangų Šventą už tarną ir sargą.

806

Kelionė Ir tris dienas potam Jurgis drauge su Bernardu jojo į Pynaufeldą, o paskui juos ant prastos kumelkos jojo Šventas. Buvo tai žiemos metas ir tenai ketino būt kelis mėnesius.

807

Veidas Jurgio išrodė smutnas, bet akys žibėjo, rodos prijautė geresnę ateigą.

VI

808

Prasidėjo pavasaris, saulė gerai šildė. Dvarukyje Pynaufalde po žiemos pradėjo krutėt. Senas Dietrichas, kuris buvo prociauninkas[157], su trumpa skrandele, su klumpėmis ant kojų, vylagine ant galvos sukosi po kiemą, rėkė ant bernų ir tarnų, kad pasiskubintų su darbu, ką jam ir jo sūnus pamačijo.

809

Pavasaris puikus, nebuvo ko laukt. Reikėjo ant gvolto[158] — sėt, art, pievas lygint ir tvoras taisyt.

810

Žmogus Pavasaris, Gyvybė tai buvo ruošus tas Dietrichas. Lakstė kampas nuo kampo visur nosį įkišdamas. Kai jaunas buvo, tai upuolinėdavo pakeleivingus, plėšdavo kožną kupčių, mušėsi su kožnu, pačią sau pagriebė ant kelio iš vėžimo. Taip dagriso visiems, kad turėjo bėgt iš savo šalies ir galiausiai prisidavė prie kryžiokų, ba jau atsibodo baladotis ir slapstytis nuo visų čia, tai Prūsuose apsisėdo. Kryžiokams dėl savo drąsos labai patiko, o kad gerai mušėsi ant vainų, už tai apturėjo senatvėje lauko netoli Malborko .

811

Gerai jam sekėsi tame dvaruke, javai užderėjo ir turgus buvo geras, bet nežinojo niekas kiek jisai pinigų turėjo, o visada paprastu būdu prieš žmones bėdavojo dėl blogo pasivedimo.

812

Moterų tiktai visame dvaruke buvo dvi, jo pati ir sena slaugė, kurios darbo turėjo į valias.

813

Vakare, kada sėsdavo prie vakarienės, apie nieką nekalbėjo, kaip tik apie lauką, plėšinius, javus, šieną, gyvulius, o apie medžiojimą niekados. Jurgis drauge sėdėjo, nes jam čia labai pradėjo nubost, negu kad drūtvietės mūruose.

814

Petras ir Povilas — sūnūs senio — į jį buvo nusidavę, kartais bėgo su šunimis medžioti, bet tiktai tada, kai kiek laiko likdavo.

815

Valgio tam dvariukyje nepavydėjo, turėjo visko pilna.

816

Baisus papratimas name panaivojo, o keiksmas ir kolone visuose kampuose buvo girdėti.

817

Kada senis buvo užpykęs, tai ne tik ant bernų plūdo, bet pačiai daugiausiai gaudavosi. Ta vėl priešinosi visam. Sūnums kartais gaudavosi su lazda. Pakajaus namie niekados nebuvo, o kada ateidavo šventa diena, pasigerdavo, o paskui mušdavosi su lazdomis.

818

Ordinas, Papročiai, Junikaitis, Liūdesys Senis labai šlovino zokoną ir bijojo kryžiokų kaip velnių. Kada Bernardas atgabeno Jurgį pas Dietriechą, tai prižadėjo, kad prižiūrės kaip locną kūdikį ir kad visokias vygodas turės. Petras ir Povilas prižadėjo jį visame ramint. Paskyrė jam gražią kamaraitę šviesią ir davė minštą lovelę. Žodžiu kalbant, turėjo būt kaip rojuje.

819

Šventas liko prie Jurgio.

820

Tuojaus suprato visi, kad tam nuliūdusiam jaunikaičiui čia nepatiko, o kad ir apie jį puolinėjo, nieko nemačijo, kas dieną buvo smutnesnis.

821

Po tikam gyvenimui klioštoriuje atrodė jam čia kaip pekloje[159], o dar ką — nekentė vokiečių kaip šunų.

822

Niekas nemačijo, kad ir puolinėjo prie jo, galiausiai pasiliovė. Suvis į jį tėmijo, kad jam tiktai to reikėjo .

823

Išeidavo, pareidavo, jodinėjo su Šventu, kada tik norėjo, nieko į tai nesakė.

824

Šventomis dienomis atkeliaudavo iš Malborko keli kryžiokai, kad atsigertų ir pasibovytų, o kad paprašydavo ir Jurgį į tą zobovą, o kad ir bovijos drauge, vienok neakvatnai.

825

Šventas kada apžiūrėdavo arklius, tai nuolatos pas jį sėdėjo ant slenksčio ir mokino patika lietuviškos kalbos.

826

Šnabždėjo tarp savęs, rodavodami, kaip iš čia galima būt ištrukt.

827

Tuo laiku žeima baigėsi ir pradėjo atšilt. Iš kožnos šiltos dienos naudojo, ba nuolatos jodinėdavo. Šventas kartais jojo su Jurgiu, o kartais leisdavo patį vieną.

828

Jurgis kožną dieną leisdavosi kas kartą toliau, idant pažintų apylinkę. Prie Malborko ilgai nedrįso prisiartint, norint buvo matyt, bet baisėjosi prisiartint. Bijojo, idant jo kas nepamatytų, nedaneštų ir vėl į klioštorių nepaimtų.

829

Žiemą Bernardas kelis kartus jį aplankė, o matydamas kas sykį sveikesnį, tiktai kad buvo nuliūdęs, pavėlijo ilgiau sbūt.

830

Žiemą visi privektavo Jurgį, mažai kas į jį tėmijo. Jurgis tada su Šventu darė, kas jiems pasidabojo.

831

Troškimas, Pabėgimas Abudu troško labai, kad iš rankų kryžiokų ištruktų kuo greičiau, o kad žinojo Šventasis visus kelius, vienok negalėjo idrįsti tam. Šventas viena būt galėjęs, ba su savo drapanomis galėjo visur perslinkt, o kad ir būt ks pagavęs, būt išsimelavęs.

832

Kas kartą Jurgiui pradėjo nubost tam dvariukyje, pradėjo turėt didesnį pririšimą prie Lietuvos, o vokiečių suvis nekest .

833

Spyrė Šventą, kad kuo greičiau rodą darytų apie pabėgimą, ką tas nuolatos vilkino.

834

Valstis užimtas kryžiokų, buvo užgyventas ir negalima buvo jokiais būdais per jį pereit, kad niekas nematytų. Jeigu gi būtų sužiūrėję, kad Jurgis pabėgo, būtų suėmę.

835

Laukuose ir pakelėse gyveno koloninkai, o giriomis negalima buvo keliaut dėl to, kad tankios ir valkiojosi visokie razbainikai.

836

Šventas norint netrotijo vilties pabėgimo, vienok vilkino.

837

Jurgi liūdėjo, pats nežinojo ko; Lietuva nuolato sėdėjo jam mislyje ir širdyje, būtų ant visko atsivožėjęs, taip jam nubodo tas gyvenimas tarp vokiečių.

838

Vieną vakarą, iš nerimasčio išsirengė pats vienas pasijodinėt. Šventas stovėjo prie vartų; paklausė jo, kur mislija jot. Jurgis dairėsi aplinkui, nežinodamas, ką atsakyt. Iš tolo buvo matyt bokštai drūtvietės Malborko. Sulaikė arklį, valandėlę pamislijo, paskui nušoko nuo jo ir padavė pavadį Šventam.

839

— Eisiu pėsčia. — tarė lik užpykęs — neturėsiu tiek rūpesčių su arkliu.

840

Nieko Šventas neatsakė, paėmė arklį. Jurgis leidosi į miestą. Ko jis užsimanė eiti, tai pats nežinojo. Kelias buvo šlapias, prie kurio augo gluosniai ir krūmai. Keliu gyva dučia nėjo. Jurgi bėgo greitai nė nepajuto, kaip radosi mieste. Uličių tada dar nebuvo, kožnas namą budavojo kaip norėjęs. Miesto pradžioje gyveno ūkininkai, toliaus visokie remesnikai[160]. Jurgis turėjo ant savęs rūbus, kaip ir kožnas iš gyventojų, per ką niekas į jį netėmijo. Galėjo per tai be baimės eiti artyn bažnyčios ir rinkos[161].

841

Kas jį tenai traukė, tai nebūt niekam nei pasakęs. Traukė jį pasaka Rimo į namą Gmundos, kuriam talpinosi graži Baniuta, o kurią mylėjo, norint nė vieno karto nematęs. Turėjo viltį, kad tą lietuvninkaitę pamatys.

842

Jisai žinojo apie namą Gmundos, o ir apie duriukęs. Suko iš tolo Jurgis apie sodą užtvertą, o pamatęs arklius prie tvoros, pradėjo tėmyt, ar nepamatys Rimo. Jautė, kad čia turės rast. Jaunystė tankiai nesuvadžioja.

843

Tikrai Rimas gulėjo patvoryje, nes jis Jurgio nematė. Gulėdamas dainavo sau po nosim lietuvišką dainelę, net Jurgiui, kada išgirdo, kad tik įirdis neiššoko iš džiaugsmo.

844

Jurgi priėjęs stuktelėjo Rimui per petį, kad tas tuojau pašoko išsigandęs, ir pažinęs Jurgį prie savęs pašaukė:

845

— Kunigas.

846

Tuo laiku radosi sode už tvoros Baniuta. Ta, kada išgido žodį „Kunigas“, tuojaus užsikabino ant tvoros, norėdama pamatyt tai, ką Rimas nuolatos apie jį pasakojo.

847

Kada vienas kitą pamatė, taip Jurgis kaipo ir Baniuta neprakalbėjo į save nė žodžio, tiktai vienas į kitą žiūrėjo. Rimas ir žiūrėjo į abudu, o gal ir pavydėjo Jurgiui.

848

Vyras, Moteris Jurgis, kuris niekados taip arti moteriškės gražios nematė, o dar ypač savo žemės sesutės, nežinojo kas su juo darėsi. Jam nudavė, kad kur jis ją matė, ir kad jo buvo pažadėta — nematoma galybė traukė jį prie jos.

849

Su Baniuta tas pats darėsi: linksmybė rodės ant jos veido neišsakyta. Kaip kūdikis ištraukė savo rankeles į jį. Rodos sakė — imk mane, gelbėk mane! Bėkime .

850

Jurgis stovėjo susimaišęs iš baimės, drebėjo ir dairėsi į šalis. Būt palaikęs ją ragana, nes kad buvo Lietuvos mergaite, ta mislis į jo galvą neatėjo.

851

Rimas atsikvotėjęs, išsigandęs, patraukė Jurgį už ploščiaus, Baniutai parodė ranka duriukes tvoroje. Dabar Jurgis galėjo pamatyt arti. Mergaitė tuojaus nuo tvoros nušoko. Jurgis jau stovėjo prie duriukių. Rymas su pakara ėmės arklius atsitraukė į pašalį.

852

Jurgis jau buvo gerai išmokęs lietuviškai nuo Švento, per ką galėjo susišnekėt.

853

Kas galėtų aprašyt kalbą tų jaunų karvelių? Ką jie kalbėjo! To nežinau.

854

Kalba jų buvo nekalta, ba taip Jurgis kaipo ir Baniuta piktų mislių negalėjo turėt, ba api etai nežinojo. Vienok akutės Baniutos degė ugnim, Jurgis negalėjo dažinot, kas su juo darosi.

855

— Tu tai esi Kunigas! — tarė Baniuta.

856

Jurgis su galva linktelėjo. Jor vardą žinojo ir nuolatos minavojo… Džiaugėsi, kaip jis jos vardą žino. Neturėdama, ką pradėt uždainavo tiku balsu dainelę:

„Tenai darželi auga rūtelė,

Kur pasidėjo mūsų seselė,

Rūtelės visos, be jos išdžiūvo,

Ir taip išrodo, kaip čia nebuvo.

Per žalią veją mergelė ėjo.

Ant savo galvos vainiką turėjo.

Nelabus žmones kaip atkeliavo,

Jauna mergelė einant pagavo!

Buk sveiks tėveli ir motinėle,

Broleli mano, o ir sesele.”

857

Dainuodama mergelė pradėjo gailiai verkt. Jurgį kaip ugnim kas uždegė.

858

— Neliūdėki! — tarė — sugrįšime pas juos!

859

Dirstelėjo į jį.

860

— Ne! Čia jų naguose pražūsime! — atsiduso

861

— Aš tave išgelbėsiu! — tarė Jurgis, bet nežinojo, kokiu spasabu.

862

— Kaip? — paklausė.

863

Nes Jurgis užimtas visokiomis misliomis negalėjo greitai atsakyt. Prisilenkė prie jos.

864

Taip teisingai ištarė tuos žodžius, kad mergaitė iš džiaugsmo nė nežinojo, ką daryt.

865

Iškėlė rankas aukštyn.

866

Būt ilgiau kalbėję, kad Rimas nebūtų davęs ženklo. Jurgis pašoko ir pamatė ateinantį Zygfridą su dviem draugais, turėjo krūmuose pasislėpt.

867

Baniuta išnyko, kryžiokai dainuodami lipo ant arklių, Rimas kilpsaičius prilaikė. Vakaras pradėjo darytis, Jurgis leidosi į Pynaufeldą.

868

Ėjo, kad rodos niekados taip drūtu nebuvo, pilnas gyvasties su didele viltim širdyje. Ne kuo jo mislis nebuvo užimta, kaip tik Baniuta.

869

Nauja gyvastis įžengė į jį… Vakar mislijo, kad pats galėtų ištrukt, šiandien, kad ir tą brangų skarbą[162] su savim paimti. Ba kas iš tos valnystės be savo Baniutėlės?

870

Daina, Kelias, Džiaugsmas, Meilė Kaip per miestą perėjo ir radosi dvariukyje, tai nejuto. Kada parėjo, buvo tamsu, kur nespakainai Šventas laukė prie vartų, o stubo sėdo prie vakarienės rūpindamiesi visu, kur galėjo pasidėt Jurgis.

871

Kada stojo Jurgis ant slenksčio, sųnus Dietriecho linksmai pasveikino, o senis niurnėdamas klausė, kur buvo ir kas jam atsitiko.

872

Jurgis turėjo meluot, bet jam nesisekė. Nemislijo suvis prisipažinti, kad jis buvo mieste; pamėlavo, kad krūmuose paklido ir negalėjo kelio aptikti.

873

Gal ir kas įtikėjo, nes Dietriechas suprato iš jo kalbos, kad tai melas, vienok nieko nesakė. Galiausiai sėdo prie vakarienės .

874

Kalba tuojaus persimainė apie gaspadoriškus dalykus, jaučius, karves, arklius, kaiules ir t.t.

875

— Ar girdi, Šventas! Jeigu teisybė, ką man pasakoji kas dieną, kad liūdi prie saviškių ir jeigu tu nori tenai mane dastatyt, tai nevilkyk: mislyk apie tai, baaš sau galą pasidarysiu.

876

Šventas sunkiai atsiduso.

877

— Pakolei aš čia būnu, tai geriaus pabėgt. Jeigu taip kaip šiandien ilgai neparėjau, o pakol susiprasiu, tai aš būčiau toli, jie visi mislytų, kad manęs koks žvėris sudraskė.

878

Žinai, kada mus atims į drūtvietę — iš tenai ne greitai galėtume ištrukt, o kad ir ištruktumėm, tuojaus susiprastų ir vytų visais keliais.

879

Šventas su galva linktelėjo, nes rankas savo laužė.

880

Turėjo jisai savyje suvis kitokią mislį, bet nedrįso pasakyt. Norėjo pirm apsižiūrėt gerai. Bėgti keliais nebuvo galimas; Šventas mislijo apie didelę valtį, kad katrą naktį būt galima upe Nagota leistis ir gautis į kraštą marių, o paskui kraštais dasiekt kraštus Lietuvos.

881

nes jisai nežinojo vandeninių kelių, o ir nemokėjo irklais varyt.

882

Meilė, Viltis, Ketinimas Vienok jis turėjo viltį, kad tai būt geriausia. Mokėjo jis plaukt kaip žuvis, tą patį mislijo, ką ir Jurgis moka, tai kad ir būtų išvirtę su valtim, būt galėję gelbėtis ir bėgant vandeniu jokio pėdsako paskui save nepaliktų.

883

Tankiai ęjo į pakraščius upės Nagotos, ar neras tam tikros valties. Kad kada prireiktų, galėtų pasivogę bėgt, ba pirkt neturėjo už ką .

884

Pakolei nebuvo tvirtas, Jurgiui nieko apie tai nesakė.

885

— Turime ir Rimą su savim paimti — tarė Jurgis — o galima ir ką prigriebti, kad iš tos nevalės išvest.

886

Šventas susijudino.

887

— Vienam sunku, Kunigėli, — tarė — dviem sunkiau, trim negalima, o keturių nevesiu!

888

Ir pradėjo smutnai juoktis.

889

— O jaunystė-paikystė — marmėjo. — Ne gana, kad pats save išgelbėsi; Kunigėli! Nori pulko, kad greičiaus sugautų ir visi pražūtumėm!!

890

— Žinoma, trise greičiaus bus galima atsigint, — tarė Jurgis.

891

— Jau kada pareitų gintis, — tarė Šventas — tai geriau iš anksto užsidėt virves ant kaklo ir pasikart patiems. Tai užsimanė vajavot.

892

Jurgis tylėjo.

893

— Na gerai, Rimas — tarė šventas — o kas ketvirtas?

894

Jurgis apkaitęs tylėjo.

895

Perkirtęs senis tuojaus visko dasiprato ir rodos žinojo, apie ką eina.

896

— Ogi nesakykite — tarė — aš ir taip žinau. Rimas tai merginai galvą primušė, bene ją kur matei? Tai kas jaunam galvo! O man kožnas moteriškė tiek stovi, ką lukštas nuo riešuto ir už ją nenorėčiau kailį įkišt, nė tau nevėlyčiau.

897

Dirstelėjo vienas kitam į akis; Šventas buvo tvirtas, kad atminė, ir tarė:

898

— Patogių mergaičių pilna Lietuva?

899

Jurgis tame visame neprisipažino prie nieko.

900

— Kaip nori — tarė atsikreipęs Jurgis, — mislyk, kaip pabėgt. Jeigu tu nenori, aš pats žutbūt leisiuosi į kelionę.

901

— Gaila man tavęs; — tarė spakainai Šventas.

902

— Truputį būk kantrus, o senis ka norint išmislys.

903

— Ryte — dadavė — aš einu į drūtvietę.

904

Nesakė ko. Norėjo dažinot tikrai, kada kryžiokai paslapčia trauks ant Lietuvos. Per ką norėjo pranešt lietuvninkams, ba kaip pirma pamačijo savo brolius kankint, taip dabar nori visame juos gelbėt. Kryžiokai kožną dieną rengėsi, tiktai laukė atitraukiančio daugiaus vaisko[163] iš Vokietijos.

905

Dėl tos priežasties kryžiokai labai linksminosi, o kad ir DidiVadas Liuderis užveda aštrią regulą tarp kryžiokų, vienok nieko nemačijo.

906

Šventas žinojo būdą kryžiokų ir kada tie rengėsi karei, tai kelias dienas prieš tai uždavo kaip bitės avilyje.

907

Kas tik gyvas krutėjo ir ruošėsi, ypač tie, ką rengdavosi į kelionę.

908

Tokiu metu buvo galima greičiausiai ištrukt, ba niekas kitu nesirūpino, tiktai savim.

909

Šventas laukė to laiko. Rūpėjo tiktai, kaip kartą girdėjo šnekantį Silvestrą su Bernardu, idant vaikiną imti su savim, kada keliaus į Lietuvą.

910

Drūtvietėje apie tą ateinančią vainą niekas nežinojo, kaip tik vyriausybė, nes nekurie kryžiokai suprato vyriausiųjų elgimą, kad tai neužilgo bus.

911

Prisakė pilstyt avižas į žakus, kad turėtų pagatavotus[164] mėsos sūdintos atskyrė daugelį bačkų, neužmiršo apie vyną ir midų, ba daugiausia jiems apie tai ėjo. Gryčias valė ir mazgojo dėl svečių. Kas dieną Vadas aplaikė visokius danešimus per siuntinius.

912

Krūtėjimas buvo ne mažas, ką tuojaus Šventas suprato.

913

Piliavietė, Sumanymas Išrado priežastį gautis į drūtvietę tokią, idant permainyt kamanas dėl arklio, ant kurio jojo Jurgis. Kada apie viską dažinojo, ką jam reikėjo, Šventas rengėsi atgalos, kada kieme pasitiko su Bernardu, kuris sukosi.

914

Tas, kada paregėjo berną, nusidivijo ir paklausė jo:

915

— Ka tu čia veiki ir kaip drįsai apleist savo poną?

916

— Jis pats mane atsiuntė — atsakė bernas kaip nekalčiausias, rodydamas kamanas rankoje.

917

Bernardas pažiūrėjo susiraukčs.

918

— Ar negalėjote su senoms kokį laiką apsieiti? — tarė — ba neužilgo patrauksiu į drūtvietę. Ar vaikinas pasitaisė?

919

— Ar aš žinau? — tarė bernas. — kaip aš kas dieną regiu, tai atmainos nematau. Senas Dietriechas sako, kad jis nesitaiso. Nuolatos tyli, nuliūdęs… Koks buvo pirma, toks ir dabar. Iš jo nebus džiaugsmo.

920

Bernardas klausė susiraukęs.

921

— Turbūt ir tau tenai dakako — tarė šydijančiai.

922

—Lyg man kur geriau — tarė bernas — man vis tiek, kiba ta permaina, kad kita ranka per sprandą muša.

923

Kryžiokas buvo pora žingsnių atsitraukęs, paskui atsigrežęs tarė:

924

— Pasakyk savo ponui, kad būtų gatatavas, ba neužilgo turės sugrįžt, gana bus jam tos valnystės, o tenai nieko gero neišmoks.

925

Šventas nusišypsojo.

926

Su negera naujiena grįžo Šventasis į dvariuką, nes čia Jurgio nerado. Tankaisu dabar bėgo ypač vakarais pas saviškę… Šventas turėjo jį užžiūrėjime, nes tylėjo.

927

Tą dieną sugrįžo Jurgis apytemą[165], subargintas ir kvėpuodamas, susijudinęs ne kaip kitais kartais. Šventas gulėjo ant žemės per slenkstį, laukdamas jo. Pakilo pamatęs jį su linksmu veidu, kaip visados.

928

— Pasveikinimas, Džiaugsmas, Viltis Pasveikinimą parnešiau jums nuo Bernardo, — tarė — ba kartą žmogus nenorėtai pasitikt, tai turi užeiti. Taip ir aš. Klausė apie jūsų sveikatą; aš pasakiau, kad sergate, nes man nuduoda, kad tai nepamačys ir reikės po ilgam sugrįžt į drūtvietę.

929

Jurgiuj akis užžibėjo .

930

— Ar tu žinai, Šventas! — pašaukė — pakolei ta valanda prisiartins, daryk, ką nori, aš turiu pabėgt.

931

Nieko neatsakė Šventas, atsigulė ant žemės, susirietė, rankas po galva pasibruko ir atsiduso.

932

— Ar tu girdėjai? — paantrino vaikinas.

933

— Kunigėli! — suniurnėjo Šventas — aš ta viską žinau, kad ir tu man nesakai ir kad ir tu misliji, kad aš to negirdžiu, leidžiu pro ausis. Kam tai nereikalingai šaukiu? Senas Šventas viską padarys, ką galima, o jūs eikite gult.

934

Ant rytojaus prieš dieną Šventas išėjo iš dvaruko, neparėjo pietums, bet vakare pasirodė. Jurgis, kai tik pradėjo temt, leidosi į miestą. Bėgo dabar kas dieną, kad tik prie tvoros pasikalbėtų. Baniuta kas sykį jo laukė, kartais pasisuko ir Rimas, tada būdavo drąsiau, ba jis vektuodavo, kad kas neateitų.

935

Jau juodu buvo susitarę pabėgt, ba Baniuta skundėsi nedorybe kryžiokų, kurie apsilanko kas dieną. Jurgis labai gailęjo merginos ir rūstinosi ant nedorių kryžiokų…

936

Šventas vilkino; jis gatavas buvo jį pamest ir pats su Baniuta ir Rimu bėgt į girias… o paskui? Pats, nežinojo, kas galėtų pasidaryt.

937

Ir tą vakarą, kada Jurgis sugrįžo, norėjo prispirt Šventą, kad tas paskirtų dieną ir duotų paskutinį žodį. šventas buvo ką tik sugrįžęs ir labai nuvargęs — tiktai uždėjęs pirštą ant savo lūpų tarė:

938

— Neužilgo…

939

Daugelio nenorėjo pasakyt.

940

Pora dienų vėl persitraukė. Vieną dieną po pietų, kada dvariuke nieko nebuvo kaip tik sena Dietriechienė ir sluginė, kieme pasirodė raitas Bernardas, kuris neturėdamas su savim vaikino, o visi buvo laukuose, negalėjo prisišaukt, kad jam kas arklį palaikytų.

941

Sena Dietriechienė išėjo kloniodamasi ir pasakė, kad kas gyvas randasi laukuose ir kad jaunas kryžiokas ir jo bernas išėjo pasivaikštinėt.

942

Bernardas susiraukė.

943

Nenorėjo nulipt nuo arklio, radės pačias bobas ir pasakė, idant pasakytų Jurgiui, kad rytojaus dieną grįžtų į drūtvietę.

944

Atsisuko ir išjojo.

945

Jurgis, kuris grįžo tuo pačiu keliu iš miesto, o kada pažino jajantį Bernardą, turėjo nabagėlis į krūmus pasislėpt. Širdis jo mušė iš baimės. Paskubino kuo greičiausiai namo į dvaruką. Kaip tik Dietriechienė paregėjo, viską papasakojo, tarydama:

946

— Ponaitėli! — buvo čia Bernardas; rytoj turite keliaut.

947

Rytoj! Taip! Rytoj! Tegul man taip Dievas ir šventa patronka Barbora padeda. Taip sakė, kad rytoj keliautumėm…

948

Jurgis stovėjo kaip nudiegtas, širdis piktumu persiėmė, ba net ant bobos užpyko; paskui tarė jai:

949

— Tai rytoj? Taip? O ar, ar, ar nepaženklino laiko?

950

— Ne, bet aiškiai pasakė, kad rytoj, o veidas buvo susiraukęs ir nuliūdęs. Tai rytoj kuo greičiau, tuo geriau.

951

— Norėtumėt mūsų nusikabint kuo greičiausiai gal, ar ne? — tarė Jurgis.

952

Senė truktelėjo pečiais.

953

— Ką čia, ak, dėl mūsų neįsipykote labai… ką čia! Maž ką namie sėdėjote.kas per dyvai? Esate jaunas, o drūtvietėje to nebus…

954

— Na! Juk taip, — suniurnėjo Jurgis.

955

— Rytojus, Malda, Kelionė Na, tai rytoj — tarė sau Jurgis eidamas į savo kamaraitę… rūpestingai užlaužė rankas. Švento dar nebuvo, parsivilko vėlai. Tam bernai pasakė šydavodami, kad rytoj su juo atsisveikins. Žinia pasklido po visą dvaruką ir jau Šventas apie viską žinojo, kada į kryčiukę įėjo, kurioje sėdėjo nuliūdęs Jurgis.

956

Pakolei spėjo Jurgis jam pasakyt, tas mostelėjo su ranka, kad tylėtų, ba jis jau apie viską žino.

957

Jurgis pripuolė prie jo su rūpesčiu. Šventas stovėjo nuliūdęs, bet atšalęs.

958

— Sakyk! — šaukė Jurgis — ką pradėsime?

959

Tas kad taip užsispyręs, Šventas tylėjo.

960

— Na, ką? Keliausime į drūtvietę! — syniurnėjo Šventas.

961

Jurgis pašoko atbulas ir kumščius suspaudė.

962

— Apgavikas esi!

963

Lietuvninkas tylėjo.

964

— Sakyk gi?

965

— Kunigėli, jeigu esi taip baisiai užsirstinęs, ar girdėsi, jeigu tau ir ką išmintingo pasakysiu? Apsimalšink.

966

Užsisarmatijęs vaikinas storojosi[166] būt spakainu.

967

— Na, taip. Kunigėli mano! — pradėjo Šventas — keliausime į drūtvietę… ba rytoj bėgt, tai būt tas pats, kad galvą po bile[167] padėt… Bet nebijok, bėgsime… kada Šventas pasakys: dabar laikas.

968

Jurgiui labai nesinorėjo į drūtvietę grįžt, Šventas davė jam išsipykt, niurnėdamas sau po nosim, kad jam gal apie merginą labai eina. Norėdamas kiek suramint, kai kada šnabždėjo:

969

— Kunigėli, iš drūtvietės bėgsime, kada viskas bus gatava, norint trise ar keturiese…

970

Kalbėdamas tai „keturi” kitriai tėmijo į Jurgio akis.

971

Kad ir jam Jurgis nepasakė nieko apie merginą, vienok visko dasiprotėjo.

972

Ant rytojaus anksti Šventas arklius balnojo ir atsisveikino su visais tarnais dvaruko, kada paregėjo, kad Jurgio dvarukyje nebuvo. Niekur negalėjo nubėgt, kaip tik į miestą.

973

Visą naktį mislijo apie tai, kaip su ja pasimatyt, ir kad kas bus tas bus, su savim paims bėgdamas ir ją.

974

Visą naktį mislijo, kaip čia bus nubėgta į miestelį; kada pradėjo dienytis, pagriebė ploščių negalėdamas dalaikyti ir pro vartus išdūmė. Mieste vos dar pradėjo krutėt, o fabrikuose buvo tika, kada mieste radosi. Perslinko per rinką, kuriuo pabažni slinko į bažnyčią mišioms.

975

Mislijo, kad taip ankstyvu laiku nebus galima su ja pasimatyt ir kad bus vartai uždaryti.

976

Jo giliukui[168] Gmunda pati atidarė išeidama į bažnyčią, o Jurgis slaptai įspruko į kiemą. Čia rado po teisybei kelias merginas prie šulinio semiančias vandenį, bet Baniutos nebuvo matyt. Pasislėpęs už alyvų laukė nekantriai, pakolei pribuvo su krūzu vandens.

977

Kitų merginų prie šulinio jau nebuvo ir Jurgis davė jai ženklą, idant prisiartintų pasikalbėt. Baniuta paregėjus jį tokiu metu, persigando ir greitai nubėgo prie jo.

978

Iš jo veido kžnas galėjo suprast rūpestį, kuris jį vargino.

979

— Baniutėle! — pašaukė — Aš turiu sugrįžt į drūtvietę… Šiandien, tuojaus! Negaliu pirma sugrįžt, idant pirmiausia tavęs neaplankęs.

980

Laikė ją, nusitvėręs už rankos.

981

— Tavė vėl ten uždarys? — tarė mergaitė.

982

— Ne, aš ištruksiu ir turiu pabėgt. Būk pasirengus! Be tavęs nebėgsiu, čia nepaliksiu.

983

Baniutos akutės prašvito.

984

— Atminki, Kunigėli! — tarė patika — o skubink! Kitaip, jeigu vilkinsi, tai kada atėjęs rasi patvoryje tiktai mano lavoną. Jie mane kas sykį labiaus spaudžia, kad tik iš kelio išvestų; kas dieną gilukningai išsisuku, o galiausiai nežinau, kas su manim nusidės… Turiu jau pasiruošus žoles ir iš sarmatos užsiduosiu, ba vėlyt numirti, ne kaip su kryžioku užsidėt.

985

Klausydamas Jurgis kvėpavo iš piktumo, o rankos drebėjo ir pats nejautė, kaip baniutos ranką savo delne laikydamas taip spaudė, kad ta net pabalo iš kančios.

986

Susiprato Jurgis. Paleido jos ranką, tvėrė į glėbį ir abudu nejuto, kaip jų lūpos suėjo į daiktą, o tai buvo pirmas pasibučiavimas.

987

— Atsiminki! — šnabždėjo mergaitė.

988

— Atsiminki! — kalbėjo jaunikaitis, kad tai yra ženklas mūsų meilės.

989

Apie visą svietą u-miršo tam meilingam glėbyje, but kažin kaip ilgai stovėję, nes išgirdo ne per toli balsą kaip perkūną…

990

— Vyrai, še! Vyrai, greitai! Štai čia vieną pagausime. Ogi štai ta begėdė sau vaikiną turi ir su juo glamonėjasi, o kryžiokams atšalus!… Vyrai, griebkime į drūtvietę!

991

Rytojus, Malda, Kelionė, Viltis. Baniuta atstūmė Kunigą ir nubėgo į sodą. Jurgis jausdamas, kad jį kas griebė už ploščiaus, kiek turėdamas vieko[169] išsisuko iš rankų klapčių ir nerodydamas veido nėrė kaip lydeka ir jo giliukui buvo vartai neuždaryti. Girdėjo už savęs balsus vejančių, riksmą bobų ir tarnų. Kas kartą juto, kad jam už skverno kas dalipstėjo norėdamas pagaut… Bet Jurgis buvo drūtas ir miklus. Gavo prasišalint į krūmus ir pasikavot, o kada nutiko balsai tų, kurie vijosi, stojo pamažu, apsidairė, pasitaisė savo ploščių ir leidosi į dvaruką .

992

Ėjo kaip pusgyvis su skaudančia širdim, ba nežinojo, kas dabar bus su juo ir Baniuta.

VII

993

Piliavietė, Miestas, Linksmybė, Šventė Malborko drūtvietė kitaip dabar išrodė, ba kas dieną pildėsi naujais kryžiokais, kurie atkeliavo iš vių šalių Vokietijos.

994

Mūrai visi išbalinti, pilys pataisytos, o prie vartų stovėjo sargas su naujomis manieromis ir žibančiai ginklais. Kiemas drūtvietės nušluotos, taip kaip stu boje grindys, o žmonės, kurie sukosi, taipogi buvo pasirėdę kaip kokiai šventei.

995

Gryčiose pilna svečių, per dienas ir naktis ūžė kaip bitės avilyje, gėrė ir valgė, ba Vadas norėjo pasirodyt pribuvusiems kaip koks karalius galingiausias.

996

Augo kryžiokų skaičius vaiskui razbainikiškam, kuris nevos vadinos tarnais Marijos, padonais sosto Popiežiaus, o vienok širdyse jų talpinosi visi vokiški netikumai ir kožnas buvo apimtas piktomis misliomis.

997

Salė, zobovų, kurioje sukinėjo visokie tarnai, buvo puikiai įrėdyta, kaipo ir visi mūrai drūtvietės. Rei kejo tenais tik tai moterų. Ant stalų pristatyta buvo visokių valgių ir gėrimų. Kad ir buvo pilna svečių, vienok dar laukė kas dieną šviežių.

998

Vainai kryžiokai regensi kaip medžioklei. Prūsas, lietuvis ir lenkas – tai Jiers buvo kaip Eris. Neapgynė krikštas nuo kardo kryžiokiško, katrą tik sugriebė, tai žudė.

999

Kada jie vainai regėnsi, tai prieš tai kelias nedelias linksminosi, ba ino jo, kad kožną kartą laimę apturės. Niekas prieš juos nebuvo štant atsispirt.

1000

Visi, kurie jau buvo atvažiavę, radosi didelėje salėje apspitę apie Didį Vadą; bet Bernardas stpvėjo pašalyje. Niekas į jį net neatvertė uvogos[170], forint jo veidas gražiai šrodė, ba buvo perimtas smutku ir gailesčiu, kuo prie kitų Linkemu veidų labai skyrėsi, o kad būt vienas patėmijęs, būt paklausęs, kas tam mogli yra ir dėl ko taip nuliūdęs, kas per naujieną turi.

1001

Piliavietė, Miestas, Linksmybė, Šventė Didesnė dali kryžiokų buvo pripratus taip Matyt brolį Bernardą ir iš to nieko sau nedarė.

1002

Jeigu pažįstamas pro jį ėjo, tai galva linktelėjo ir greitai skubino, kad tik neužkalbintų. Bernardki širdį skaudėjo žiūrint į tuos visus zbytkus. Svečiai susiglaudę kupose klausė pasakų apie lietuvninkus ir visus galėjimus su jais, ypač tuos, kurie dar nebuvo Lietuvoje. Tas, kuris dar lietuvninko nematė, perstatė sau[171], kad tai yra galingas narodas[172] ir kad labai myli savo žemę.

1003

Senas Zygfridas ėjo prie kožno įkalbėdamas, kad nereikia vainos metu Tokio lietuvninko čėdyt[173], tik tai užmušt kaip žvėrį.

1004

— Krikštyt juos? — šaukė — Niekras nemačija? Būt griekas ant Tokio gyvulio pilt šventą vandienį! Jų pagoniška aklybė nuo amžių nedaleis paregėt šviesos. Navet[174] paimtas iš lopšio kūdikis, kada užaugs, tai jame kraujas verda kaip vilko iš girios. Geriausias spasa bas — tą veislę išnaikint suvis. Aš — Kalejo toliaus — nė vienam nedovanoju, katras tik į mano rankas papuola; krikštiju juos kardu. Ego te baptiso in gladio!

1005

Kryžiokai, Ordinas, Pagonys, Užpuolimas Tai pasakęs nusijuokė.

1006

Tegul gyventojai praųuva, — tarė išmintingai — turmie vaikų, tuojaus vėl bus pilna. Kur tik mes pasisukam, tenai užkišam karūną, per ką turi Ciesorius[175] ir Popiežius naudą nemažą, o mes didžiausią. Dėl to gi privalome senus gyventojus žudyt, o saviškiais apsodint.

1007

— Nekurie — petraukė Lamperta iš Malborko — bandė dėl akies apsikrikštyt, kad tik mus prigautų, mes, vyruti, supratome. Siuntė siuntinius ir į Rymą[176], kad Popiežiui pasiduoda. O, neišmanūs! Jie to nežino, kad ir Popiežius mūsų valdžioje.

1008

— Dar blogiau — kalbėjo Hansas Wirnburg — pradėjo bažnyčias statyt ir parsigabeno kunigus, idant jais galėtų apsigint. Vienok davėmės jiems ir tiems kunigams, kurie nori mus prigaudinėt, į ženklus[177]. Ha! Ha! Aš pats liepiau kunigus kart ir bažnyčias degint.

1009

Nutiko visi. Zygfridas dadavė:

1010

— Kas tai tenai gali būt per kunigai maitinti per pagonis ir kokios tenai jų bažnyčios… Suvis kaip žinyčia[178] pagonių, kurioj ugnis be paliovos dega. Tenai maišosi visi, nevos kunigai, o vaikinai eina į pagoniškas šventinyčias. Kaip girdėjau, prie žinyčios randasi vienas jaunikaitis, lenkas, vardu Traidonas, kuris rūksta dūmuose per dienas ir naktis, tai ką daugiaus kalbėt…

1011

— Geriausia naikint, mušt, degint ir su žeme sumaišyt, be jokios mielaširdystės. Tegul nuo tų pagonių kraujo žemė pasidaro derlinga, kuri potam išduotų puikių vaisių sūnums Vokietijos.

1012

Bernardas to viso iš tolo klausė, iš veido galima buvo matyti, ką jis kenčia iš tos nedoros kalbos, tokios kalbos ne vieną kartą atsimušė į jo ausį.

1013

— Kryžiokai, Ordinas, Pagonys, Užpuolimas Na, šiandien — atsiliepė Didis Vadas Liuderis — dėkui Dievui ir apiekai Marijos, bus mūsų zokonui puiki ateiga. Daug turime žemės, net iki marių, o norint dar su poliakais[179] pasitasysime ilgai, norint lietuvninkai su jais pradeda vienytis, neprivalome stebėtis, atsispirsime ir galiausiai užgrėbsime sau…

1014

— Na, ar ne? — tarė į Liudviką Brandenburka, — ak, visi katalikai pribus mums į pagalbą.

1015

Visokius planus ir rodas darė su įkaitusiom galvom ir jau pradėjo sėst prie stalo. Zygfridas ir ketino sėst prie vieno grafo vokiško, kad atbėgo vaikinas ir davė ženklą.

1016

Tuojaus pašoko. Kryžiokas priėjo prie vaikino, o kada tas pašnabždėjo į ausį, susimaišęs leidosi per duris iš salės.

1017

Kada išbėgo iš salės, bėgo per kiemą labai greitai tiesiog prie vartų; prabėgo pro sargus, ėjo kaip vėjas dairydamasis. Iš veido buvo matyt, kad labai užpykęs.

1018

— Dėl Dievo! — marmėjo — negirdėtas daiktas! Dyvai dideli! Kad mane tokią valandą nuo svečių šaukia… padūkus boba!… Na, duosiu aš jai!.. Vėl užsimanė kokių kvarabų…

1019

Štai, kad paėjo kelis žingsnius, pamatė atbėgančią priešais Gmundą.

1020

Pakol Zygfridas spėjo išsižot, jau ta pradėjo jam į ausį šnabždėt:

1021

— Ordinas, Katalikai, Pagonys Ar tu žinai, kad lietuvninkę nuo manęs išvogė!… Pabėgo!… Taip… aš neturiu, ką tokį siųst, kad vytųsi. Tai jūsų tarnų darbai. O ta pasileidėlė, ką ji dabar padarė, jeigu dabar jai pasiseks pabėgt, tai visam svietui išplovos jūsų darbus ir kas pas mane darosi. Oi gi, Dievulėli Dieve! Kad ji būt kur skradžiai nuėjus nuo mano galvos. Na, tai dabar bus!!..

1022

— Greitai reikia vytis! Duokite žmonių — tarė uždusdama.

1023

— Tai taip tu ją dabojai! — suriko, — kad galėjo jovitis su vaikinais, o mūsų broliams nenorėjo į paskirą stubelę nunešt krūzelį[180] vandens! Dabar, pasirodo, kad kitiems ją saugojai, o mums pavydėjai!

1024

— Pabėgimas, Nerimas, Sumišimas Taigi, vėl, siųst dabar vaikus? Bet kur? Į kokią šalį? Kur pėdsakai? Ar žinai, katras išsivedė? O, dievaži, kora Dievo!

1025

— Oj, kas galėjo tikėtis? Kas prijaust? — šaukė Gmunda — O ką aš kalta? Kas nuo jūsų šeimynos gali išsisergėt ir cielas išeiti!..

1026

— Kada tai pasidarė? — paklausė Zygfridas.

1027

— Kada! kada! — paantrino sena ragana, drebėdama iš piktumo ir nekantrybės. — Čia turėjo būt ne viena roda. Kelios dienos atgal sugriebė sode, kaip buvo apsikabinus su vienu jūsų tarnu. Vijosi jš, gaudė. Bet kur tau! Pabėgo. Liepiau ją plakt su rykštėmis, idan pasakytų, kaip tas nevidonas[181] vadinasi; tai ta paleistuvė nepasakė. Pasodinau pakūtai ant duonos ir vandens. Pradėjo džiūt ir gelst, net man gaila pasidarė. Liepiau paleist ir vaktuot. Šiandien pasakė, kad serga ir nuėjo atsigult ant aukšto. Dabar apie pietus nuėjo mergos pažiūrėt, o jos nė dvasios.

1028

— Iš kur tu žinai, kad jis tarnu kryžiokų pabėgo? — užriko Zygfridas.

1029

— Na, sakau, kad žmones matė, kai stovėjo susiglėbavę sode.

1030

— Tai vis niekas? Ar kas matė? — vėl tarė kryžiokas.

1031

Pabėgimas, Nerimas, Sumišimas Gmunda pradėjo verkt: kažin ką nesuprantamai po nosim marmėjo ir nuolatos plūdo ant savo buvimo. Zygfridas, kuris norėjo kuo greičiausiai sugrįžt pas saviškius, taipogi marmėjo:

1032

— Vėl, ne taip, siųst paskui ją, o kur ir į katrą šalį? O galiausiai, kaip tu sau misliji? Ar tai mūsų tarnai tam tikę, kad merginas vyliotų ir paikintų?

1033

Neva taip sakė kryžiokas, o kitaip mislijo, kad tik kaip norint pagelbėt kame Gmundai. Ką sakė Gmunda, kad ta mergina po visą svietą papasakos apie nedorybes kryžiokų, sujudin jį ir pripažino Gmundai teisybę, vienok to jaj neparodė.

1034

Prie vartų stovėjo senas Dunerys tarnas, žmogus pabuvęs ir riebus, akyvai[182] žiūrėjo į Gmundą ir kryžioką. Atsigręžė į Zygfridą, kaip į savo priedelį, su gailesčiu skundėsi, kad tie tarnai prie kryžiokų labai padūkę ir kad Baniuta pabėgo per juos.

1035

Dunerys su galva pakratė ir su pečiais kilstelėjo, potam tarė:

1036

— Dyvai dideli, — suniurnėjo. — Jums pranyko mergina, o mums tą naktį vienas vaikinas, kurį brolis Bernardas augino, siratukas… Na, ir tas nedras bernas, šunies brolis lietuvis, kurį būčiau seniai pakoręs, o Bernardas jį laikė, šėrė ir visur stumdė…

1037

Zygfridas kaip karštu vandeniu apipiltas.

1038

— Ar tai tikrai? — pašaukė.

1039

— Argi aš tai sakyčiau? Išieškojom visus kampus, niekur neradome. Brolis Bernardas ir manęs klausinėjo, ir barė gana, kad juos per vartus išleidau. Ir vėl, aš turėjau išleist! Aš katino neišleidžiu be liepimo! O ką anam gale drūtvietės, kur šimtai žmonių slankioja, tenai gal išbėgt kožnas tai nė šuo nelos.

1040

Ar jie galėtų eiti tenai, kur aš juos pažinau ir kur vartai uždaryti…

1041

Zygfridas užsimislijo, nenorėdamas prieš Dunerį pasakyt, ką mislijo padaryt. Atsigręžęs į Gmundą tarė tiku balsu:

1042

— Eiki namon, eiki! Ką duosis padaryti, tai pasidarys… Čia jų keli turėjo naktį pabėgt. Jau žinia, kad pabėgo; nesirūpink. Bernardas nemiega, roda bus.

1043

Tai pasakęs grįžo atgalios į salę, kurioj lustavojo[183].

1044

Jau buvo visi gerai įgėrę, ba negalima uvo susišnekėt ir žodžio išgirst. Stiklai skambėjo, torielkos barškėjo, juokai buvo girdėti visuose kampuose. Pečenkų pilni stalai, ką kožnas paščiavojo[184] kaip įalkęs vilkas.

1045

Susimąstymas, Sprendimas Zygfridui nebuvo kitur vietos prie stalo pritilpt, net prie paties galo, kur sėdėjo Bernardas.

1046

To jam reikėjo… Bernardas ant alkūnės rymojo ir nieko nevalgė. Mislijo.

1047

Visi linksminosi, jis vienas raukėsi.

1048

Zygfridas prisilenkė prie jo ausies.

1049

— Ar girdėjai? Žinai? — paklausė. — Tavo augintinis pabėgo… Su kokiu tai bernu… O štai ką tik mane Gmunda užuolė, kad mūsų vaikinai jos merginą pagriebė. Sako niekas, kaip jie.

1050

Bernardas atsikreipė į jį ir tarė:

1051

— Ar tą lietuvninkę?

1052

— Na, taip, tą lietuvninkę. Tu turėjai lietuvninką, o ji lietuvninkę. O kad slėpeisi su savo lietuvninku, vienok visi dabar dažinos.

1053

— Tai latras pabėgo? — tarė Zygfridas.

1054

— Taigi… prapuolė — suniurnėjo Bernardas.

1055

Špitolninkas prikalbino mane, kad jį nusiųsčiau į Pynau, kad atgriebtų sveikatą… Tenai turėjo išdygt. O tas bernas… tas lietuviškas žvėris — pritarė — kas galėjo tikėtis, tiek metų man tarnavo. Na, tai dideli dyvai!..

1056

— Dingimas, Nusivylimas Ar siuntei ką norint, kad vytųsi? — tarė Zygfridas.

1057

— Nusiunčiau niekam nežinant — tarė Bernardas — nes apie tai nereikia garsint. Galimai, kad kur krūmuose užtiks. Žinoma, jaunas kraujas, tai ne dyvai. Ras kur norint.

1058

Šventas… tas gal kur ir ieško Jurgio.

1059

Zygfridas atsikvotėjo tai išgirdęs, o paskui tarė:

1060

— Argi tu taip misliji?

1061

— Na, ne kitaip, ba kur pabėgs?… Kaip? Nepadabnas daiktas! — tarė Bernardas. — Vaikiną įsodinsime į kamarą ir duosime į kailį gerai, o su mergina Gmunda tą patį padarys…

1062

— Na tai taip — pabaigė Zygfridas ir ėmėsi valgio.

1063

Kad ir pats Bernardas norėjo apsispakaint, liko nuliūdęs. Tikėjosi, kad iki to laiko gaus kokį norint garsą apie pabėgėlius ir kas tik į salę įėjo, tuojau žiūrėjo į ateivį, ar ne su naudinga naujiena, nes vis tuščiai.

1064

Jokios naujienos niekas neatnešė. Jau paskutinį valgį įnešė į salę, kad atbėgo jaunas tarnas pas Bernardą tiesiog. Bet iš akių galima buvo suprast, kad gero neturi.

1065

Prisilenkęs į ausį tarė:

1066

— Pasakoja, kad ir tas lietuvis jaunas pabėgo, kurį vadina Rimu…

1067

Bernardas sudrebėjo.

1068

Dabar pradėjo dasiprotėt, kad tie visi lietuvninkai turėjo iš anksto susitart.

1069

Visa viltis pasinaudojimo iš šalies Jurgio nuėjo niekam, o ką jis daug rokavo.

1070

Dar iki to laiko netikėjo apie jų pabėgimą.

1071

Kokiu spasabu galėjo ištrukt iš rankų ir perbėgt per mūsų žemę, kuri taip yra sergėta?

1072

Negalėjo sau ištlumočyt[185] to visko.

1073

Jis taip buvo užsirūstinęs, kad būt į rankas nutvėręs, būt nedovanojęs ir savo locna ranka nužudęs. Kaip girdėjo kitus kalbančius, kad lietuvninkus reikia naikint kardu ir ugnim, dabar pripažino, kad tai turi teisybę.

1074

Kada taip Bernardas mislijo, o Zygfridas, jau apie viską užmirųęs, rentė mėsą net žandai barškėjo — kitam gale stalo davėsi girdėt dainos…

1075

Nebuvo tai giesmės šventos kaip privalo zokoninkui, bet dainos meilingos. Pradėjo svečiai, kurie atkeliavo.

1076

Didis Vadas nudavė, kad negirdi ir nesupranta.

1077

Kitoj šalyje vel davėsi girdėt.

Kada tenai nukeliausim,

Gražių merginų gausim;

Deginsim lietuvius — kaposim,

kaip patalu išklosim.

1078

Jau kožnas pradėjo po savo nosim mykt dainą, o vis meilingą. Vienas susiprato, kad tai neišpuola ir stonui kryžiokų nepritinka, užgiedojo giesmę, kurią kožnas mokėjo:

1079

Ich wir zu Land ausreiten ir t.t.

1080

Tuojau visi užriko. Anglikai klausė norėdami norint vieną žodį suprast.

1081

Pabėgimas, Pasitarimas Besieda buvo pabaigta. Didis Vadas stojo nuo stalo pirmas ir kiti vyresni nuėjo paskui jį į jo gryčią. Kaip tik vyresnieji išnyko, prasidėjo tikras gėrimas ir dainavimas.

1082

Lauke oras buvo puikus… Kareiviai ruošėsi vainai, o kad būt paklausyta, ką jaunieji kalbėjo, ką sau žadėjo Lietuvoje, tai sarmata čia pasakyt.

1083

Apsigėrė, pasakojo tarp savęs visokias paleistuvystes ir begėdiškus darbus, kokių tik dasileido ir dasileis.

1084

Tuo metu Bernardas stovėjo prie lango, žiūrėdamas į kiemą. Nudavė, kad mislijo, ką dabar padaryt su pabėgėliais. Nusiuntė savo tarną, Špicą, idant sušauktų visus jaunuosius, kurie su lietuviais draugavo, kad iš iškvost, ar apie pabėgimą nieko nežinojo.

1085

Kaip tik Bernardas pamatė pulkelį ateinantį, paskubino priešais juos.

1086

Apie pabėgimą Jurgio, Švento, Rimo ir merginos ką tik buvo dažinojęs, tai norėjo iš jų norint kiek dažinot.

1087

Persigandus šeimyna stovėjo laukdama ateinančio to, ko labiausiai bijojo. Prisiartino kaip rūstus sūdžia, Bernardas, ir liepė jam sakyt, kas ką žinojo apie Šventą ir Rimą.

1088

Iš pradžių niekas nieko nežinojo ir negalėjo pasakyt. Visi sakė, kad pabėgusio berno seniai nematė.

1089

Vienas iš jų pasakė, kad Šventas jau nuo kelių dienų sirguliavo, nuo darbo šalinosi, po kampes slankiojo. Matė porą kartų su Jurgiu kalbantį tamsiam užkambaryje. Kitas vėl pasakė, kad Rimą matė nakties metu slampinėjantį.

1090

Jurgis, kada sugrįžo iš dvaruko, neguveno špitolėje, turėjo sau kamaraitę paskirtą klioštoriuje, netoli nuo Bernardo. Jo kamaraitėje rado tiktai palaikus[186] kai kurių jo daiktų.

1091

Galima buvo pažint iš paliktų drabužių, kad Jurgis suvis lengvai pasirėdęs išbėgo ir be ginklo. Nė jis, nė jo draugai arklių nepaėmė su savim.

1092

Ant vartų pastatyti sargai nematė jų išeinančių, tiktai Šventą, į kurį nieks netėmijo ir nevaktavo, su viedurku rankoje, be kepurės išėjo, bet daugiaus nesugrįžo.

1093

Pabėgimas, Aplinkybės, Aiškinimasis Bernardas pats, kad ir buvo vėlus laikas, nusidavė į miestą, idant tenai apie pabėgėlius ką dažinot, ar kas nematė… Iš baimės gyventojai nieko nesakė, o kad ir katras būt matęs, tai nebūt pasakęs, ba žinojo, kas tokio būt patikę katras matė, o nedanešė kryžiokams.

1094

Špicas turėjo da tą patį vakarą jot į dvaruką Pynau, kad dažintų, ar kartais kas nematė…

1095

Dietriechas ir sūnus dievavosi (bažijosi[187]), kad jų nuo iškėlimo iš jų savo akyse neregėjo.

1096

Pas Gmundą visa šeimyna buvo kvosta, nes ir iš tų negalima buvo nieko dažinoti.

1097

Pas Gmundą Baniuta neturėjo tarp tarnų jokių priedelių, kad galėtų katram išsivieryt, per ką apie pabėgimą negalėjo nieko dažinot.

1098

Apie kokį laiką baniuta pabėgo ir kaip per aukštą tvorą gavosi, niekas negalėjo atminti. Po teisybei, nebuvo sunku nuo aukšto nusileist per galutinį langą, paskui gautis ant medžio, o nuo medžio ant tvoros ir nusileist į kitą pusę. Geresnes drapanas paliko, o paėmė kas niekiausia.

1099

Jau naktis pradėjo artintis, ne padabina buvo nieko dažinoti, kad rast kokį norint pėdsaką. Išsiųsti veikiai pradėjo net ant rytojaus sugrėžt. Niekur pabėgėlių nerado nė pėdsako. Viskas buvo tuščiai.

1100

Ant rytojaus miesto sargas pradėjo pasakot, kad naktį matė keturis šešėlius, einančiu keliu į Pynausfieldą. Vienas pirmas, potam du, o gale vienas.

1101

Kada ta žinia daėjo į ausis Bernardo, tuojaus išsiuntė daug žmonių, kad perkirstų visus krūmus, bet ir tai buvo tuščiai, nieko nerado, tiktai dažinojo iš žuvininko, kuris gyveno prie upės Nagotos, kad jam tą naktį liko pavogta valtis.

1102

Dingimas, Paieškos Bernardas po biesėdos, kada Didis Vadas su savo draugu sėdėjo savo gryčioje, nuėjo pas jį ant rodos.

1103

Įėjo nuliūdęs, išpažino savo kaltę, kad dėl jo priežasties susitarę lietuviai pabėgo.

1104

Liuderis iš tos žinios nieko sau nedarė, ypač storojosi Bernardą nuraminti ir kad tie pasiutėliai badu kur numirs, o kad ir gausis pas saviškius, tai zokonui škados nepadarys.

1105

— Broli Bernardai — tarė — nesirūpink, nė nenusiminki, nesergėk, idant joks svetimas į drūtvietę kojos neįkeltų. Jokio tarno nė kareivio nereikia priimti, jeigu nėra vokiško kraujo.

1106

Turime gana saviškių, neprivalome reikalauti svetimų.

1107

— Jeigu juos suimtų… reiktų nudėt, ba gaila duoną darkyti.

1108

Pirštu sau per gerklę brūkštelėjo, rodydamas Bernardui, kad nukirstų tokius niekadėjus… tas nieko neatsakė, tiktai galva linktelėjo.

VIII

1109

Piliavietė, Gamta Pakalnėje prie tekančio vandenio stovėjo daugelis medžių, kurių viršūnės debesis siekė. O kad ir buvo vidurdienis ir saulėta diena, tarp medžių nuolatos amžinas vakaras. Ąžuolais, beržais ir liepomis buvo apaugę krantai upės. Tarp tų amžinų medžių žemumoje kalno, netoli upės, stovėjo milžiniškos didybės ąžuolas, po jo šakomis didelė minia žmonių galėjo pasislėpt nuo didžiausio lietaus.

1110

Tas ąžuolas buvo pašvęstas dievaičiui Perkūnui, ba toli reikėjo ieškot, kad kitą panašų į jį rastų. Me tik medis buvo puikus, bet ir aplinkui puikiai atrodė.

1111

Netoli medžio buvo sukrautos didelės tašytos kaladės, apkabintos su geltona gelumbe, daiktais apdriskus, šalia stovėjo kopėčios. Ant kaladžių lipdavo kaip kada Krivė Krivaitis, kad pasakytu sau vierną pamokslą arba kokią garsią naujieną apgarsintų.

1112

Prie to ąžuolo atsiprovinėjo kokia tai šventė, ba daug labai žmonių aplinkui buvo apspitę.

1113

O ir šiokiomis dienomis tušti vėl nebuvo. Nes dabar aplinkui, kaip tik akį užmatyt, degė ugnis, arkliai žvengė.

1114

Prie ąžuolo degė ant akmeninio kudmento amžinas ugnies znyčius, kurį saugojo afierninkai pakaleiniui atsimaitindami.

1115

O kad ir daugybė svieto buvo, vienok buvo tika. Kad ir katras kalbėjo tai tiktai šnabždėjo, o katras ėjo pro šventą vietą, tai ant pirštų. Girioje ošė ir paukšteliai čiulbėjo garbindami lietuviškus dievaičius.

1116

Kad vienas iš mūs būt dirstelėjęs į tą senovės abrozą, tai nebūt galėjęs atsigerėt grožybe vietos.

1117

Vienam daikte sėdėjo žilabarzdžiai prie prigesusios ugnies, šnekučiuodami apie visokias pareigas. Toliaus moterys ir mergos, kurios triūsė apie vyralus, dėl atkeliavusių iš toli.

1118

Kuopomis stovėjo iš tolo vyrai iš visokių sodybų dalydamiesi visokiomis naujienomis. Jaunieji suvis toli nuo šventos vietos, šnekėjo ir juokėsi patika, o kaip kada vienas su kitu susikabinę ėjo imtis, nes atsiminė kokioje randasi vietoje, paliaudavo.

1119

Arčiau ąžuolo švaistėsi kareiviai ir vaideliotai iš kitur atkeliavę su ilgomis sermėgomis, diržais apsijuosę, su išmargintomis lazdomis rankose, ant galvos kožnas turėjo aukštą vylaginę kepurę, o ant kojų skurinės naginės.

1120

Afierninkų buvo labai daug, kurie triūsė ir sukosi apie visokius dievaičius.

1121

Netoli ąžuolo gulėjo ant pilvų ir sėdėjo visokie žiniūnai, burtininkai, dainukai, bartininkai, Svalgūnai ir samdininkai šermeniniai lingučiai.

1122

Aukos, Medžiai, Dievaičiai, Šventovė Ant drabužio galima buvo suprast, kad yra atkeliavę iš visokių šalių.

1123

Kožnas Krive Krivaičiui atnešė afieras, kad gautų nuo jo palaiminimą.

1124

Kunigai, (Lietuvos kareiviai) laikė rankose kardus ir kožnas klausėsi rodos Krivė Krivaičio.

1125

Didžiausią valdžią turėjo tada Krivė Krivaitis, ba ir kunigai jį bijojo. Arčiau ugnies atskirai nuo kitų radosi Vaideliotas, mergos, gražiausios ir drūčiausios. Visos buvo parėdytos baltai su vainikais ant galvos, prie kurių vyrams nevalia buvo prisiartint. Iš kelio nešė prie ugnies šakalius ir sakus. Kartais patika uždainuodavo dainą dievaičio Perkūno garbei.

1126

Vaideliotai, Perkūno tarnai, buvo užimti visokiomis rodomis dėl ateivių ir žadėjo visokius sopulius, nuiminėjo kaltinimus ir nužadėjo ligas.

1127

Krivė Krivaitis sėdėjo ant kelmo prie ąžuolo. Buvo tai nedidelis žmogelis su ilga ir žila barzda, riebus kaip avilys, snaudė pasirėmus prie ąžuolo.

1128

Šalia jo stovėjo liepinės[188] ir liepinaitės su medum, kūzabai[189] su uogomis, ritiniai vaško, grįžtė[190] linų, galai audimo, pakelės ir juostos, pusės skilandžio, kailių visokių, kaiušinių, varškės eilučių gintarinių karolių ir visokių stiklinių žibučių. O tie visi dalykai buvo afieravoti Perkūnui, iš ko maitinosi ir tarnai jo…

1129

Kada ne kada atėjęs katras patika iš dvasiškių ant rodos , o pabūdinęs ir pakalbėjęs tuojaus traukėsi prie savo užsiėmimo.

1130

Iš tolo išrodė, kad tai rodos kokios dvasios slankiojo apie dievaičius. Tikrai taip išrodė, ba Vaideliotai ir Vaideliotos baltais rūbais persistatė kaip kokios dvasios.

1131

Tam abaze jeigu pravirko kūdikis, tai motinos malšino kaip galėdamos, kad tik spakainumo nepertrauktų.

1132

Vieną kartą dieną, apie saulės tekėjimą, ant jauno ir pirmo mėnulio… atsiliepdavo giesmės Vaideliotų ir Vaideliotkų. Potam vėl patika elgdavosi.

1133

Toks buvo parėdkas nuo amžių iki dabar, da bijojo kryžiokų, nuo kurių turėjo slėptis, kaip nuo baisiausių žvėrių, o visokie šūkavimai būtų juos išdavę.

1134

Vieta pašventinta dievaičiams buvo labai sergėta. Kelias varsnas aplinkui stovėjo drūti lietuviški vyrai su kuciais ir kitokiais ginklais, antras apjuosimas susidėjo iš aplinkinių gyventojų taipogi su visokiais ginklais. Tarnai dievaičių apgindami griebėsi ginklų taipogi. Už kelių varsnų buvo pastatyti sargai ir tie, kada ką darydavo, tai duodavo garsą balsu kokio žvėries ar paukščio, kad prasergėtų savo brolius.

1135

Tuo laiku jau ne vienas pašvęstas ąžuolas griūvo nuo kirvių kryžiokų, daugelis Vaideliotų buvo išžudytų, dėl to turėjo būt dabar saugus.

1136

Šventovė, Namai, Atvykėliai Turtus kaipo: auksą, sidabrą, varį, gintarą, laikė pakastus žemėje ir apie tai tiktai žinojo vyriausi Kunigai.

1137

Pavasario diena baigėsi, nekurie pakeleivingi rengėsi namon, kiti rengėsi atšilimui, o vėl nauji pakeleivingi atkeliaut, kad davėsi girdėt iš tolo kokį tai triukšmą, per ką žmonės pradėjo bėgti į tą daiktą.

1138

Seniausias Vaideliotas, Nergeno, kuris viską prižūrėjo, patėmijo tai, prisidėjo ranka prie kaktos, žiūrėjo ilgai ir nusiuntė jauną vaikiną į tą vietą, kur žmonės kuopinosi, kad dažinotų, kas tenai atsitiko.

1139

Greitas Merūnas persispaudė per žmones, o kad turėjo baltą juostą, abrusą, kaipo ženklus, kad priguli prie tarnų Perkūno, visi iš kelio traukėsi.

1140

Kada atbėgo į tą vietą, paregėjo stovinčius tris vyrus ir moterį balta drobule apsisiaubusią nuo galvo iki žemės, ką vos akimi buvo matyti.

1141

Ta moteriškė neilgai stovėjo, ba tuojaus sėdo ant žemės, o ne poilgam atsigulė. Kas toks iš pulko žmonių padavė švento vandens pasidrūtinti.

1142

Iš trijų jos draugų vienas jaunas, dailus, kareiviško pavidalo, drąsių akių, rodos, kad tai koks vadas, tiktai kad nebūt jaunas, ba vos ant lūpų plaukai pradėjo rodytis.

1143

Palei jį stovėjo mažas, storas, su didele galva kaip puodinė, petingas, drūtas, su dideliu kucum ant peties, ant kurio kabojo keli krepšiai. Šalia jo stovėjo laibas, silpnas vaikinas, vyno nedaaugęs, pasirėmęs lazda.

1144

Piliavietė, Atvykėliai Pasirodo ant tų pakeleivingų, kad ilgą ir sunkią kelionę atliko. Kojos purvinos, apdulkėję ir sumūrę veidai.

1145

Gulinti mergina atsikvotėjo ir save mėlinomis akelėmis, dairėsi aplinkui, o kada patėmijo šventą vietą iš tolo, nusidžiugė. Kada į ją visi žiūrėjo, vėl akis uždarė. Merūnas, kuris jau matė daug visokių pakeleivingų, tų negalėjo pažint, kas per vieni ir iš kur. Drabužiai jų ne svetimi, ne savi, neatrodė kaip lietuviškas drabužis.

1146

Tie pakeleivingi buvo: Jurgis Kunigas, Šventas, Rimas ir Baniuta.

1147

Visi klausinėjo jų, kokiu spasabu ištruko iš rankų kryžiokų ir netikėjo jų pasaka.

1148

Su tais kitais dar pusė bėdos, nes Jurgį laikė kokiu šnipuku, bet iš jo šnektos suprato, kad jam labai kalbant liežuvis poniojosi taip, kad rodos vakar išmoko lietuviškos kalbos.

1149

Šventas tiktai džiaugėsi, kad jau norint kartą savo kelionę pabaigė..

1150

Kada Merūnas prisiartino ir paklausė, vienas jam pašnabždom pasakęs, kad yra pabėgę iš nevaliės kryžiokų ir kad tas jaunas yra – Kunigas.

1151

Baniuta tuo laiku užsidengė galvą ir pradėjo migdytis, nekurie iš senesnių pradėjo rūgot, kad reikėtų tą merginą pavest moterim, idant ja rūpintųsi.

1152

Vienas nuėjo, kur moterys sėdėjo prie ugnies, virdamos vakarienę. Stojo dvi, iš jų ir paskubino prie gulinčios merginos. Stojo prie jos nusidiviję, žiūrėjo su baime. Baniuta miegojo. Viena pasilenkė, pamažu pakėlė nuo veido uždangalą ir pradėjo tėmyt į veidą, kuris buvo smertelnai pabalęs.

1153

Pradėjo ją budyt[191], akių neatidarė, kvapą į save tankiai lūpomis traukė, visa karčiu buvo apimta. Paėmė tas dvi moteris, už pažastų Baniuta ir nusivedė prie ugnies. Vieną kartą atsiduso, akis atidarė ir vėl uždarė… pusgyvį paguldė ant patalo.

1154

Paėmę tos dvi moterys už pažastų Baniutą nusivedė prie upės. Vieną kartą atsiduso, akis atidarė ir vėl uždarė… pusgyvę padėjo ant patalo.

1155

Rimas taip pat kaip Baniuta nuvargęs sėdo ant žemės prie medžio ir snaudė. Šventas nieko sau iš tos kelionės nedarė, juokėsi ir į šalis dairėsi.

1156

Piliavietė, Atvykėliai, Pagalba Kunigas taipogi pasidavė nuovargiui, norint ant veido bvo matyt, kad daug kenčia. Dairėsi į šalis.

1157

Viskas, ką tik matė, buvo dideliu dyvu, nežinojo, ar tai yra miegas ar teisybė.

1158

Užaugintas po valdžia kryžiokų negalėjo prie to, ką matė savo akimis, priprast. Iš tolo pamatė ąžuolą, prie kurio dvasiškiai visokio štamo švaistėsi ir tas jam širdį baime pripildė.

1159

Pripratęs buvo tikėt į vieną Dievą, lankavot kunigams… jo dūšėje atsiliepė visos šventos giesmės ir žodžiai maldų, kurios spaudėsi į jo širdį. Pats nežinojo, ar ano Dievo išsižadėt dėl šitų dievaičių ar į abudu tikėt.

1160

Merūnas dažinojęs apie viską, grįžo prie ąžuolo. Žinia tarp visų pasklido apie pabėgėlius. Prie miegančios Baniutos subėgo visos moterys; apie Jurgį spaudėsi vyrai, o Šventas užsilipęs ant kelmo pasakojo apie savo visus atsitikimus, o kada per daug pradėjo jo klausinėt, tarė:

1161

— Ko jūs mane klausinėjat, kaip čia atbėgome? — o jau buvo įsigėręs, ba kas toks pasuko bertainuką[192] su sula beržine..

1162

— Ar aš žinau, kaip juos čia atvedžiau? Ar mus koks dievaitis vedė, ar pikta dvasia? Na, taip, kiba ledokas, nei aš, nei mano šitie draugai negali pasakyt. Plaukėme upe, ėjome žeme, dieną miegojome krūmuose, o naktį stūmėmės toliau. Vilkai dėl mūs naktį akimis žibėjo. O ką? Paukščių kiaušais ir kai kada grybai žaliais.

1163

Perkūnai žino, kaip mūsų kryžiokai nematė, rodos, du kartus buvome apsupti.

1164

Tai nežinia, vyruti, aš pats nežinau. Ha, ha, ha, po perkūnais! Dyvai.

1165

— Dabar vyručiai turite duot pasilsėt, ba ne dieną, ne dvi keliavome. Galiausiai nė pats nežinau, kaip ilgai. Mėnulio buvo tada pusė, kada iš Malborko išsmukome, o dabar, vėl, vėl pusė. Po perkūnais!

1166

Šventas dirstelėjo į Rimą, o pamatęs, kad tas sėdi ant žemės, virto ir jis prie medžio ant samanų. Jurgis nemislijo ilsėtis.

1167

Stovėjo suniūręs, kada Merūnas sugrįžo, tvėrė jam už rankovės ir parodė su ranka į ąžuolą, kad jo tenais reikalauja.

1168

Jurgis jau pradėjo eiti, kad Šventas paregėjo, pašoko murmėdamas ir drauge nuėjo.

1169

— Be manęs tenai, Kunigėli, nesusišnekėsi su tais šventais vyrais. Ba jie tavęs, o tu jų nesuprasi. Aš eisiu drauge.

1170

Jurgis ėjo drąsiai, nieko neatsakydamas.

1171

Keli Vaideliotai jų atėjimo laukė. Šventas nusivalęs nosį, pasiglostęs plaukus, išlenkė Jurgį.

1172

— Kas jūs per vieni? — paklausė vyresnis iš Vaideliotų.

1173

— Mes esame iš kryžiokiškos nevalios — atsakė Šventas. Parodė į Jurgį ir tarė — Atvykėliai, Susidomėjimas, Apeigų vykdytojai O ar žinote, kas tai per vienas? Tai da buvo kūdikis, kai jį pagriebė nuo Redos iš Pilėnų, ir jau kryžiokai vokiečiu padarė. Vienok vaikine kraujas atsigaivino. Tai tai yra, taigi, o vėl, turi ženklą ant kūno.

1174

Vaideliotas rankas pakėlęs sušuko:

1175

— Nuo mažo kūdikio prie jų buvo? O kas mums šiandien per nauda iš jo?

1176

Jurgis tai išgirdęs tarė drąsiai:

1177

— Aš jums tiksiu.

1178

Vaideliotai sužiūro į jį — neatrodė kaip melagis; galvomis pakraipė ir vienas į kitą pažiūrėjo. Šventas tauškė jiems apie savo kelionę, o nuolatos juokėsi ir keikė. Tie, ką klausė, nieko nesuprato, ba kaip gyvi tokios pasakos negirdėjo… Pasakojo ir apie Baniutą.

1179

Nežinodami, ką padaryt su tuo, kaip jiems nudavė, svetimžemius nuvedė pas Krivė Krivaitį.

1180

O Baniuta? Baniuta miegojo… Miegas jos buvo kaip kūdikio lopšyje, kuris jaučia, kad kas prie jo būna. Viena po kitos atėjo bobos ir merginos, kad prisižiūrėtų į jos veidą, kraipė galvomis ir šnabždėjo.

1181

Baniuta miegojo… Kartais per miegus atsidusdavo ir nudavė, kad pabus, bet vėl migdėsi.

1182

Jau visos bobos ir mergos buvo po kelis kartus žiūrėt mergaitės, o viena tiktai sena Jargala, sėdinti prie ugnies, ne per toli, norint ją tąsė ir kalbino, nenorėjo judintis, idant pamatytų merginą.

1183

— Nenoriu matyt — kalbėjo — kam man? Mano širdis plyš. Turėjau tais laikais merginą, kuri man dingo. Ar ją žvėrys sudraskė, ar vokiečiai užmušė? Joks žiniūnas nežino — dingo kaip akmuo į vandenį.

1184

Ir nenuėjo senė Jargala, tiktai atsiminus apie saviškę, pradėjo verkti, pasirėmė ranka ir pradėjo graudžią dainą, kurią kai merginą lydi į kapus dainuoja.

1185

Davė jai pakajų kitos…

1186

Ilgai sėdėjo; staiga, kad rodos kažkas į jos širdį paklybino, pašoko nuo žemės, norėjo stot ir vėl atsisėdo.

1187

— Eisiu. Ne? — taip į save kalbėjo. — Oj, ko? Mano širdis plyš iš gailesčio!

1188

Sėdėjo ir vėl pasijudino. Rodos, kas varė ir laikė…

1189

Stojo ant kojų, bet drąsos neturėjo. Tame išgirdo dejavimą. Tai Baniuta per miegus.

1190

Motina, Dukra, Radimas Jau buvo tamsu, vėjas ugnį atgaivino, kuri buvo prigesus, ir apšvietė veidą mergaitės. Jargala slinko slinko prie jos iš pradžių pamažu, paskui kas sykį greičiau; apsidairė, rodos, gėdinosi. Prisiartino, pasilenkė, atsiklaupė — sėdo.

1191

Akys senės, rodos, iš kaktos iššoks; rankas pati nežino, kaip ištraukė, o lūpas atidarė. Žiūrėjo… Negalėjo prisižiūrėt. Pradėjo dūsaut, kas sykį labiau, ašaros iš akių pradėjo eiti.

1192

— Taip, taip! Ir mano žuvytė būt tokia, kad iki to laiko būt gyva! Pradėjo raudot iš palengva — Taip, taip! Ir tokius plaukelius būt turėjus, tokias lūputes, tokį veidelį skaistų. O, tu mano kūdikėli! Kūdikėli! — Kalbėjo su verksmu, o kad ir gana pamažu, mieganti pabūdo ir akis atmerkė plačiai, savo mėlynas akutes atkreipė į senę, žiūrėjo ir ant jos lūpų rodėsi džiaugsmas. Akys į akis žiūrėjo sau gana ilgai. Per senę šiurpuliai perėjo. Baniuta negalėjo akių užmerkt.

1193

Marškiniai ant krūtinės Baniutos prasiskyrė ir pasirodė šniūrelis, ant kurio buvo užnertas žiedas, o tą nešiojo ant kaklo.

1194

Štai davėsi girdėt du balsai… Mergina ištraukė rankas, senė griebė ją į glėbį.

1195

— Baniuta! Mano dukra! Mano kvietkele! Ir motina puolė apalpus.

1196

Bobos ir merginos subėgo gaivint senės, merginos negalėjo iš jos glėbio išveržt — laikėsi abidvi drūčiai.

1197

Baniuta motiną atrado.

1198

Ant tos žinios visa apylinkė subudo ir kožnas pradėjo klausinėt, ką pamena iš mažens.

1199

— Jargala dukterį pažino!!

1200

Netikėjo kiti, nes Baniuta jiems pradėjo pasakot, ką paminė iš mažens. O senė ant kožno žodžio rankomis plodama šaukė:

1201

— Mano rūtele! Mano gulbele!

1202

Ir žiedas buvo ženklu geriausiu.

1203

Krivė Krivaitis sėdėjo būdoje, klausydamas pasakos Švento. Liepė, kad Jurgis parodytų ženklą, kokį ant kaklo turi, vienok su galva kraipė… netikėjo.

1204

Jurgis jam išrodė kaip kryžiokiškas šnipukas, o Šventas kaip melagis ir apgavikas.

1205

Krivė Krivaitis pasiradavojęs su kitais liepė juos visus uždaryt į vieną būdą, duot jiems valgyt ir pastatyt sargus.

1206

Išbudijo ir Rimą, kuris vos spėjo daeiti, puolė ant žemės ir vėl miegojo.

1207

Jurgis, kuri nesuvis gerai mokėjo kalbą lietuvišką, pradėjo jam nubost; divijosi pats, kad ta Lietuva, į kurią liūdėjo, dabar jam suvis kitaip persistatė. Ne taip, kaip mislijo pirma, kada jam Rimas pasakojo.

1208

Norėjo kelis kartus žegnotis ir susilaikė…

1209

Žmonės, kuriuos matė apie save, išrodė jam laukiniais…

1210

Užėjo naktis. Ugnis sugeso aplinkui, znyčia tiktai liepsnojo prie ąžuolo ir trys baltos mergos stovėjo prie jos, dabojo, kad neužgestų, žodžio į save neprakalbėjo…

1211

Atvykėlis, Ketinimas Krūmuose iš tolo dainininkai dainavo apie pavasarį.

1212

Jurgis tai migdinosi, tai vėl pabūdęs klausėsi dainos. Tų girinių dainų niekados da nebuvo girdėjęs. Kad ir daug žodžių nesuprato, vienas jo dūšią labai sujudino.

1213

Ketino pradėt naują gyvenimą. Turėjo viską pamest ir užmiršt. Gailavo savo pareigos, nes ką galėjo daryt, jau po visam.

1214

Atsigaivino jame gimtas kraujas. Tiktai tie rūstūs veidai lietuvių jam nepatiko.

1215

Iš miego išsimušė, sėdo, galva sunkino, krūtinė troškino.

1216

Nuovargis Ketino atgaut motiną… Ar tuščiai apie ją minė, — negalėjo atsimint, viskas iš pomietės išėjo.

1217

Šventas miegojo gale jo kojų, kaip meitėlis[193] privalgęs kepsnio ir atsigėręs giros iš beržinės sulos; Rimas gulėjo negyvas… Atsikėlė Jurgis… Per plyšius būdos patėmijo vaikščiojančius sargus. Toliaus patėmijo Znyčią ir stovinčias mergas prie jos.

1218

Jurgį apėmė baimė.

1219

Būdoje pradėjo būt jam trošku; pradėjo švyst, — atidarė durukes ir pamažu išėjo.

1220

Ant žemės aplinkui miegojo žmonės; sargai pažiūrėjo į išeinantį, nieko nesakė. Išėjęs slankiojo tarp miegančių, dairydamasis aplinkui, o sargai jo iš akių nepaleido. Takeliais aplinkui veikštinėjo, kai sykiu pamatė tarp ąžuolo šakų dievaičio Perkūno balvoną[194].

1221

Buvo tai baidyklė iš medžio nutašyta, jau nuo senatvės apipuvus.

1222

Jurgis akis įlipino į tą baisų dievaitį, net visą šiurpuliai pervėrė.

1223

Perėjo jam ant mislios tikras Dievas ir visi paveikslai šventųjų, ypač kryžius su paveikslu Išganytojaus.

1224

Perkūnas Perkūnas atrodė, kad tai yra dvasia godi žmonių kraujo ir be jokios mielaširdystės.

1225

Jurgis negalėjo atminti, kas jame darosi…

1226

Dievaičiai, Dievas Bažnyčiose ant pamokslinyčių kunigas garsino, kad mylėt artimuosius ir atleist kaltes savo brolių. Čia gi vienas kito neužkentė ir rūstybe degė vienas ant kito.

1227

Balvonas Perkūno buvo išsižiojęs, rodos, kad visus nori praryt ir nebūt sotus.

1228

Jurgis stovėjo ir žiūrėjo į tą šmotą medžio, kad vienas iš Vaideliotų prisiartino prie jo.

1229

Buvo tai jaunas ir patogus Konis, turtingo gimimo, kuris, kaip visi sakė, neužilgo kad liks Krivė Krivaičiu. Iš akių galima buvo pažint, kad labai drūtas tikėjime. Girdėjo jau apie Jurgį ir norėjo pats dasižinot apie jo pareigą. Jurgis norėjo atsitraukt nuo jo, bet Konis užlaikė meiliai prakalbėdamas.

1230

— Tai gyvenai pas vokiečius ir tiki į tai, ką ir jie? Na, tai galėjai prisižiūrėt į jų apsiėjimus. Ar teisybė? Drūtesni jie už mus.

1231

Jurgis mislijo valandėlę, o potam tarė:

1232

— Na taip, drūtesni jie visame ir turtingesni. Gal per tai, kad neturi nė pačių, nė vaikų. Yra tai kunigai Dievo ir nuolatos muštųsi, kad tik visas žemes Jam užgriebtų.

1233

Konis kaktą suraukė.

1234

— Kas tai per vienas, tas jų Dievas? — paklausė. — Ar jis galingas?

1235

Jurgis nutilo ir akis nuleido. Širdyje mokslas kunigų atsiliepė… nenorėjo šviesiai atsakyt, ba bijojo pliovot ant tikro Dievo, į kurį ne per seniai įtikėjo.

1236

— Aš apie jį ne daug žinau — tarė. — Tai privalo prie kunigų žinot apie jį. Turi būt galingu, kad savo galybe apteikė juos. Tiek jau žemių prisisavino.

1237

— Ar ir jų Dievas laido perkūnais? — paklausė Konis.

1238

— Ne, — atsakė Jurgis — apie Jį nuolatos kalba, kad yra Dievas labai geras ir atlaidus.

1239

— Dievaičiai, Pagonys, Apeigos O kodėl tie rakaliai, jo kunigai, ne vienam nedovanoja? — tarė Konis. — Tai turi būt kas norint, tiktai tu nežinai.

1240

Čia parodė į ąžuolą ir Perkūną, kuris medyje buvo įtupdintas.

1241

— Pas mus nėra susimylėjimo nei atleidimo, — pradėjo užsidegdamas kalbėt. — Mūsų dievaitis neatlaidus, liepia kožną užmušt… ba jis galingas. Tos žemės ginsime, ant kurios jis ir mes gyvename iki paskutinio kraujo lašo. Tūkstančius metų čia sėdime, yra mūsų, ir pasiliks. Ant jos randasi kaulai mūsų prosenių ir tėvų. Dievai mums paskyrė; neprivalo niekas mus ganyt iš mūsų lizdo. Žudysim neprietelius!! — pakėlė ranką aukštyn.

1242

Jurgis žiūrėjo ir nieko neatsakė. Jau gerai prašvito, o toliaus žmones krutinosi.

1243

Konis, truptį atvėsčs, prisiartino prie Jurgio, ir toliaus klausinėjo:

1244

— Pasakyk tu man, kas juos pamokino daryt geležį ir tuos visus ginklus, su kuriais mus kankina ir nugali! Kaip girdėjau, iš akmenų daro drūtvietes ir taip sugydo akmenį su akmeniu, kad negalima atskirt? Iš kur jie turi tiek visokių gėrybių?

1245

— Aš viską mačiau, — tarė Jurgis — nes kaip bet kaip jie to visko daėjo, nežinau… Jų randasi labai daug, visi priguli prie vieno Dievo. Tas tai viską jiems davė ir visko pamokino…

1246

— Šitaip? — tarė Konis užsimislijęs — šitaip. Ak, ir pas mus kitados buvo, kad vienas Krivė Krivaitis visą Lietuvą valdė; paskui daugiaus priviso Krivė Krivaičių ir kunigų, ir žemė suiro į sklypus. Bet dabartinis Didis Kunigas, Gediminas, vėl paims po savo ranka visus.

1247

Tai pasakęs susiraukė žiūrėdamas į Jurgį.

1248

— Apkalbėjo jį — dadavė — kad pabūgo ano Dievo vokiško ir lankavojo jo didžiausiui Krivė Krivaičiui (Popiežiui). Sako, kad siuntė siuntinius… Kad užstate lenkams savo dukterį… Dukterį? Galbūt, nes savo lietuviškų dievų neišsižadės, ba Lietuva jo išsižadėtų… Ne! Ne! Yra tai kitras vilkas… Jis tyčia jiems lankavoja, kad tik turėtų daugiaus laiko susidrūtinti.

1249

Jurgis klausė, nieko nesuprasdamas. Konis pasakojo nuolatos, nežiūrėdamas, ar jo klauso, ar supranta…

1250

— Teisybė, ta svetima viera spaudžiasi į Lietuvą iš visur. Prakeikti! Atsivelka nežinia iš kur, statosi trobas ir kokie tai be pačių vyrai klykauja viduje. Vienok bijo mūs ir kaip kur slepiasi, ba žino, kad pražūtų… Ne, svetimiems dievams čia vietos nesiranda…

1251

Nutilo ir vėl atsigręžė į Jurgį.

1252

— Pasakoja, kad esi sūnus Redos? — tarė. — Grįžti į Pilėnus, į savo tėvynę? Ginkite savo tėvinės ir nepasiduokite į rankas vokiečių.

1253

Dirstelėjo į Jurgį…

1254

— Pagonybė, Katalikybė Kad aš būčiau jūsų vietoje, tai pavesčiau apginti drūtvietę į kitas rankas.. Ba ilgai gyvenai su kryžiokais, neturėsi tiek drąsos kaip mes…

1255

— Dėl ko? — tarė Jurgis, kuri jautėsi esąs lietuvninku. — Ar tai tu misliji, kad ilgai sėdėjau jų rankose, tai nuo visko atpratau? Aš jų per tą visą laiką nekenčiau.

1256

Koniui akys prašvito.

1257

Balsas Jurgio ištartas iš gilumos širdies prilipo jam prie dūšės ir jau nuo to laiko pradėjo jam tikėt.

1258

— Turėjai iš jų išmokt kareivystės. Žinai iš kur jie ima ginklus? Kai vadina? Tuo gali mums labai pamačyt.

1259

Apie ąžuolą pradėjo kas sykį labiau krutėt.

1260

Nuo šalies rytų, pradėjo dangus raudonuot, saulė už valandėlės ketino pasirodyt. Visi dvasiškiai, Vaideliotai, burtininkai, bitininkai ir mergos apstojo apie znyčių ir ąžuolą, idant už valandos užgiedotų rytmetinę giesmę, sveikinančią saulę…

1261

Ugnis ant kudmento atgaivinta aukštai liepsną metė. Kunigui atėjo ant mislios Baniuta; apsidairė aplinkui ir nežinodamas, kas su ja pasidarė, pastanavijo jos paieškot.

1262

Jau ją laikė saviške; mylėjo kaip seserį — drebėjo, mislydamas, ar kartaiss po tos kelionės nesusirgo.

1263

Pamatęs ne oli stovintį Rimą, paskubino paklaust apie ją; bet jaunas berniukas apie tai nieko nežinojo, tiktai tiek matė, kaip vakar ant rankų ją moterys nunešė.

1264

Norėjo jau eiti, kada išgirdo giesmę kaipo pasveikinančią saulės tekėjimą ir dievaitį Perkūną.

1265

Pirmą tai kartą po tų himnų bažnytinių Malborke, po visų psalmių paskutinių išgirdo Jurgis šventą pagonišką dainą…

1266

Negiedojo pilna gerkle, ba būt balsas gyliai girioje atsimušęs. Balsas ėjo po valiai, kaip tikas vanduo, kada plaukia spakainai. Jurgis žodžių nesuprato, bet jame atsiliepė senovės prosenių kraujas.

1267

Pagonybė, Apeigos, Giesmės Giesmės, kurias jis girdėjo bažnyčiose, buvo parašytos per žmones prikvėptus visokia šventybe o šitos giesmės, sutvertos per visus lietuvninkus ir pakaleinia[195] pakaleiniai perdavė su pridėčkais[196] visokiais.

1268

Jurgis norint žodžių nežinojo, vienok suprato, kad tai saulės pašlovinimui.

1269

Tuojaus saulė apšvietė visą apylinkę ir podraugiai savo spindulius atmušė ant šakų švento ąžuolo.

IX

1270

Motina, Dukra, Džiaugsmas, Dėmesys Dar giesmės balsas nebuvo nustojęs, tuo laiku apie būdą Jargalos, motinos Baniutos, suėjo kuopa bobų.

1271

Visos motinos norėjo matyt tą stebuklą, kad mergina gilukningai ištruko iš rankų vokiškų! Vakar buvo sirata, o šiandien dukra bajorienės, kurią jau motina seniai apverkė…

1272

Visokios šnektos sklaidė tarp bobų: viena sakė, kad Jargalienei per sapnus atėjo Laima su skaistu veidu ir tarė: „Kelk, o eiki, pasibaigė tavo ašaros, džiaugsmas prisiartino — štai, tenai, ant žemės grynos, guli tavo kūdikis, Baniuta!

1273

Ir nuėjo sena motina ir atrado savo rūtelę, savo žuvytę.

1274

Jargaliene, savo Baniutą per visą naktį liūlavo ir čiučiavo, dainuodama dainos, kaip mažulėliui kūdikiui…

1275

O dabar?

1276

Dabar jos nenorėjo žmonėms parodyt, o ir negalėjo… Nuvargusią, apdriskusią, nusivedė į savo būdikę, paslėpė no akių, ir norėjo aprengti, kad svietui galėtų pasirodyt, kaipo bajoraitė.

1277

Paguldė jos galvelę ant savo kelių, išpynė aukso kaseles, ir giedodavo pamažu, siūbavo… O nuolatos bučiavo o ir ašaromis vilgė[197] jos plaukelius.

1278

Aplinkui būdą gimžėjo moterys, taip kaip spietis bičių.

1279

Visko Baniutai reikėjo: ir išsiuvinėtų maršknių, rinktinio žiurstelio, jukto[198] kurpaičių, raudonos juostos, gintarinių karolių, į plaukus stučkelių[199] ir rūtų vainikėlio…

1280

Motina, Dukra, Laimė Dėl to gi moterys subėgo visos, nešdamos ką katra turėjo, su dovanom, o kožna šaukė lauke stovėdama:

1281

— Ar girdi, Jargaliene! Te, atnešiau andarokėlį[200]! Tavo kūdikiui. Kita vėl: — te, eilė karolių gintarinių, štai imki drobinius marškinius ir juostą skaisgijų[201] tavo dukrelei! — šaukė trečia…

1282

Kožna dovaną savo stūmė per pradūką[202] būdikės.

1283

Kožna dovaną atnešė, kad tik pamatytų bajoraitę.

1284

Visos moterys geidė, kad ją nuvestų pas ugnį, pas Vaideliotkas, kad Laimei ir Perkūnui padėkavot už sugrįžimą pas saviškius.

1285

Godi motina nenorėjo dalytis džiaugumu su kitoms moterimis, pati glamonėjosi su savo kūdikiu…

1286

Bijojo, kad jos neužkerėtų ir nenužiūrėtų.

1287

Baniuta iš džiaugsmo savo mamą glostė ir bučiavo rankas.

1288

— Nebijok dukrele, jau dabar niekas tavę nuo manęs, neišverš!

1289

Moterys spraudėsi į būdą.

1290

— Parodyk mum dukterį! — dainavo džiaugsmo dainas — parodyki ją saulei… parodyki svietui!!

1291

Turėjo aprėdyti į tas dovanas gautas iš moterų. Nuolatos atsidusdavo… ba vėl turėjo išeiti su dukteria, kad svietui parodytų…

1292

Vilkino nuolatos ir džiaugėsi..

1293

Ba ir graži buvo ta Baniuta!.. Ne be reikalo tie kryžiokai seilę rijo… Motina rankas jos bučiavo, akis ir plaukelius, ir nuolatos šaukė: — O tu mano grožybe!!!

1294

Šalia būdos lauke merginos nuolatos dainavo:

Išeik išeik greitai, sesele,

Išeik balta lelijele,

Mes tave apdainuosim,

Tarp savęs pakavosim. ,

1295

Į siena būdos su kumščiais mušėsi, o vis rėkė : — Parodyk mums dukterį!

1296

Motina Baniutą pabučiavo ir atidarė durukes.

1297

Baniuta stovėjo apkaitus: riksmu likos pasveikinta, kaip karalienė.

1298

Jokio vargo po kelionės nebuvo matyt, bučiavimai motinos per naktį visus sopulius nugydė. O! ir buvo graži mergina!!!

1299

Mergos prišoko, tvėrė ją už rankų… Vedė tarp savęs dydeliam pulke prie švento ąžuolo. Pakelėje kuopos žmonių sveikino einantį pulką, berneliai priešais vyžas nusiavė, tancių[203] šoko, o kiti ant ragučių ir birbinių graijo…

1300

Vaideliotai ir Vaideliotkos jau prie vartų užtvaros jos laukė.

1301

Stovėjo netoli ir gražus Konis, su balta lazda, ant galvos su vainiku. Kada iš tolo paregėjo tokią grožybę, nutirpo visas…

1302

Vaidelotkos, kad ir visos gražios buvo, vienok jų grožybė prieš jos grožybę pražuvo.

1303

Ar jai vokiečių duona patiko, ar liūdėjimas prie saviškių?! O ne vienas to ne dasiprotėjo, kad tai ašaros motinos ją atgaivino ir taip patogia padarė. Ėjo sau, kaip lelija, kuri ka tik pražido.

1304

Visos merginos spaudėsi prie ugnies. Vaideliotkos ją vedė, o paskui ėjo: Vaideliotai ir sargai dievaičių, paskui žiniūnai ir raganiai, burtininkai ir Svalgūnai, o ir senas, riebus Krivė Krivaitis yrėsi paskui pasiremdamas ant lazdos.

1305

Konis jam šnabždėjo kažin ką į ausį, o senis su galva lingavo, kad gerai.

1306

Laimė, Džiaugsmas Vaideliotkos apvedė ją apie ugnį ir ąžuolą… Burtininkai, visokius burtus pradėjo daryt, kaip katras išmanė ir kožnas rėkė: — Po Perkūno! Vyrai, bus gerai!

1307

Baniuta, kaip apkvaitus, davėsi vadžiot ir su savim daryt, kas jiems pasidabojo.. Jargala vos atslinko paskui dukterį.

1308

Prie vartų Konis stovėjo ir ją užlaikė.

1309

— Leisk mane, aš turu eiti pas dukterį!

1310

— Turi eiti pirma, — tarė Konis — pas Krivė Krivaitį, ba jis nori su tavim kalbėt… ba tai jo valia tam.

1311

Jargala susiraukė, suniurnėjo ir nuėjo.

1312

Pašalyje stovėjo Krivė Krivaitis, ant lazdos pasirėmęs, ir laukė.

1313

— Na ką, matai Jargaliene, tarė jis — po tiek metų dievaičiai sugrąžino tau dukterį…

1314

— Ačiū jiems, — atsakė motina.

1315

— Argi tu, sene misliji, kad jie tau sugrąžino? — dadavė senis.

1316

Jargalienė dirstelėjo į jį, o paskui tarė:

1317

— O dėl ko gi sugrąžino, jeigu ne man?

1318

— Mes žinome, slaptybes dievų pažįstame — pašaukė Krivė Krivaitis. — Dėl to ji čia atklido, kad čia liktųsi. Kad Laimė nebūtų čia atvedus, tiktai tiesog į tavo namus, tai kas kitas, o dabar matai, tiesiog į rankas Perkūno pridavė.

1319

Senė sudėjavo persigandus.

1320

Krivė Krivaitis, su lazda barkštelėjo ir žilą barzdą pasiglostė. Akis mažiukes į akis Jargalos įsmeigė.

1321

— Taip, taip, tokia valia dievaičių — dadavė. Turi čia būt Vaideliotka, prie ugnies. Tam dievai išgelbėjo

1322

Jargala puolė ant kelių prieš Krivę Krivaitį. Baniuta, kuri stovėjo toliaus su merginoms, suriko iš baimės. Rankas ištraukė į motiną, kurią ne per seniai atrado, o ir vėl ketino patrotyt.

1323

Vyriausiasis kunigas, Apeigos, Vaideliotas Vaideliotkos liepė jai tylėt. Senas Krivė Krivaitis, kuriam buvo sunku stovėt, ba turėjo skaudamas kojas, sėdo ant kaladės. Krivė Krivaitis sužiūro į jį su piktumu.

1324

— Na taip, negali! — tarė Jurgis. — Aš Baniutą išvedžiau iš nevalios ir taip, kaip ant rankų atnešiau čia. Pagal provą man priguli, o ji davė man žodį, aš jai, kad neišsiskirsime iki smerties. Dievai su žmonėmis nesidalina; aš juos neduosiu!!

1325

Krivė Krivaitis stojo greitai ir sušuko:

1326

— Ar ne paliausi! Žiūrėk, šnipšlis, netikęs vokietis!.. nesusivinčiavojot. Perkūnas turi valią prisisavint sau merginą. Žiūrėk, valkata! Aš čia tau parodysiu!

1327

Ir vėlsėdo. Jurgis norėjo dar ką sakyt, bet likos per burtininkus nustumtas. Baniuta drąsiai žiūrėjo į Jurgį, norint turėjo pilnas akis ašarų.

1328

Jurgis norėjo ištrūkt iš rankų, bet neturėjo tiek vieko.

1329

Prakalbėjo jaunas Konis:

1330

— Ne tavo valia ir ne tu čia ją atvedei. Tiktai dievai to norėjo ir tarnaitę sau paskyrė…

1331

Turi čia liktis ir gyvent… Mes negalime ataduot, kad dievaičių… Kada lapelis ant altoriaus užpuola: nevalia jo numest…. O ji ir kaip lapelis tiesiog atlėkė…

1332

— O aš ja pirmučiau pažinau ir priėmiau! — pašaukė Jargala, vaitodama.

1333

Dirstelėjo ant dukters, nes tą jau Vaideliotkos pagriebė tarp savęs į pulką, nusinešė į savo užtvarą ir duris uždarė.

1334

Šaukė nabagė pagelbos, bet nieko nemačijo.

1335

Krivė Krivaitis vėl patraukė iš bertainio, potam mislijo…

1336

Konis apsidairė, o pamatęs Jurgį nuėjo prie jų ir tarė:

1337

— Rūstybė, Piktumas, Griežtumas Nesipriešink valiai dievų, — tarė patika. Neišgrainsi tuo… merginų gana sviete rasi; o katras Vaideliotka dalipstėtų, tai kad ir kunigas smerties neišsaugos…

1338

— Ak, ji Vaideliotka nebuvo ir nebus, ba yra man pasižadėjus — tarė Jurgis drąsiai.

1339

— Aš prie sviedikų[204] pažadėjau, ir jos lūpas bučiavau.

1340

— Nebus nieko — atsakė Konis. — Veseilės nebuvo… O ji Vaideliotka turi būt.

1341

Sužiūro vienas į kitą ir Konis atsitraukė.

1342

Verkiančia Jargalą senesnės bobos panevalia išsivedė iš užtvaros.

1343

Pasodino ant žemės. Sena Marga į ausį pradėjo šnabždėt:

1344

— Ko verki? Ar pasiūtai! Ar tai negilukis dėl jos?… Didelio daikto, kad vyro neturės, bet ir rūpesčių jokių. Žinai pati, kaip namie einasi: verpk, skalbk, luoba[205] namie ir darbas laukuose… O dar kartais uošvė pikta, tada gana…

1345

Čia viso pilna, bus!.. Tylėk, tylėk, neišmanėle.

1346

Kitos vėl ramino, nes senė nuolatos verkė.

1347

Jurgis draskėsi iš piktumo; dairėsi ir ieškojo Švento… nebuvo matyt. Susiprato, kad negerai padarė, kad parodė piktumą. Pradėjo susivaldyt, ir nudavė, kad apie ją užmiršo…

1348

— Sėdo ant žemės, o Rimą nusiuntė, idant jam atneštų medaus ir duonos… Tokį veidą padarė, kad rodos tiktai norėjo valgyt.

1349

Iš būdos Konis žiūrėjo per plyšį į Jurgį gana ilgai, o supratęs, kad jau apsimalšino suvis, pamažu prisiartino prie jo ir tarė:

1350

— Su Dievu negali bartis, gerai, kad išmintį turi. Nežinau, kaip tenai yra pas vokiečus, nes čia Krivė Krivaitis su dievais šneka ir jų valią čia žemėje pildo. Nereikia jiems priešintis…

1351

Jurgis žiūrėjo į jį ir nieko neatsakė: atnešė jam valgyt ir gert, o norint nebuvo alkanas, nudavė, kad labai tuo užimtas, kad tik atsikabintų Konis.

1352

Konis, da pora žodžių pasakęs atsitraukė.

1353

Liūdesys, Rūstybė Rimas ieškojo Švento, kuris po ilgam nesimatęs su saviškiais, negalėjo prisipasakot apie viską. Vieni nuo kitų traukė, o tas nesutvertus dalykus apie kryžiokus melavo.

1354

Vos surado jį, ta nuvedė pas Jurgį, gerai užsitraukusį, kad net sviravo eidamas.

1355

Pasisekė Jurgiui paimti jį į šalį ir tarė jam:

1356

— Ar tu žinai, kas pasidarė?

1357

— Kaip gi nežinočiau, — atsakė Šventas — žmonės sako, kad ją didelis gilukis patiko.

1358

Jurgis susiraukė.

1359

— Ką čia liūdėt tos merginos! — pertraukė Šventas. — Motina suras tau gražesnę merginą… Duok pakajų, su Krivę Krivaičiu ir Vaideliotais nėra ko prasidėt, kad jiems patiko…

1360

Neturėjo ką kalbėt su Šventu apie tai, ba kitokios mislios buvo. Jurgis kalbą permainė ir tarė:

1361

— Klausyk gi, čia manim netiki ir vektuoja. Nežinau, ar mane iš čia paleistų, jei norėčiau eiti. (Žinoma mislijo ir Baniutą paimti) Aš čia pasilsėsiu po kelionės, o tu eiki, daneški mano motinai, tegul manęs atsiunčia.

1362

Dirstelėjo Šventas ir tarė:

1363

— Ar norėtum, kad aš pats eičiau?

1364

— Atsilsėsiu čia — tarė Kunigas. — Lauksiu žmonių, kurie manęs atkeliaus. Eiki.

1365

Šventas Sumanymas, Sprendimas, Viltis užsimislijo truputį, nėsipriešino. Pamažu atsitraukė ir nuėjo į pulką.

1366

Jurgis nuėjo į savo būdą ir atsigulė. Rimas gale kojų, Baniutos negirdėt…

1367

Merginos maišėsi prie ugnies… Ir vėl ėjo kaip pirma.

1368

Verkiančią Jargalą užsiųsti per Konį Svalgūnai ramino visokiais prižadėjimais, idant nesipriešintų valiai dievaitės Laimės.

1369

— Pamatysi, kaip visame tau seksis… Viso būsi pilna ir žmonės laikys pagodone už tai, kad duktė bus prie ugnies.

1370

Senė jų neklausė.

1371

Vakar gi dukters neturėjote — kalbėjo bobos — nesi prie jos pripratus.

1372

— Liūdesys, Ašaros Būčiau vėlyt nemačius, kad turėjau taip greit jos netekt! Kaip sapnas mano džiaugsmas perėjo! — verkė senukė.

1373

Ir taip diena perėjo, saulė nusileido, — viskas nutilo…

1374

Rimas išėjo iš būdos, ba jam liepė Jurgis, kad paieškotų Švento; nes niekur negalėjo surast. Prapuolė.

1375

Ant rytojaus Jurgis vaikščiojo ir sėlinėjo, ar nepamatys Baniutos, ar jos balso neišgirs. Prapuolė kaip į žemę įlindus, nebuvo jos. Ar ją galėtų kur slapčia išgabent?

1376

Dūšioje Jurgio baisiai darėsi, vienok to neparodė Koniui, su kuriuo spakainai kalbėjo.

1377

Kas tik atkeliavo šviežias, tai Jurgio širdis mušė, ba nuolatos mislijo, kad gal siuntiniai nuo jo motinos.

1378

Negalėjo sulaukt.

1379

Tankiai eidavo į pakalnę žiūrėdavo priešais ir mislydavo. Liūdnumas jį vargino. Niekas jam nebuvo miela, nė valgis nelindo.

1380

Drūtvietėje jam geriaus patiko, ba duona buvo gardesnė ir žmonės ne tokie laukiniai. Čia radosi tarp savųjų, bet kas iš to?

1381

Baisėjosi jų dievais ir visais apsiėmimais, negalėdamas suprast jų tikėjimo.

1382

Mylėt jų negalėjo, o širdis kas sykį aušo.

1383

Dabartis, Praeitis Sunku jam buvo priprast prie to, o senovę užmiršt.

1384

Žmonės su kuciais ir bardyšiais, be prigulinčių ginklų, pusnuogiai, su skurmis apsydengę, išrodė kaip žvėrys. Kryžiokai puikiuose rūbuose gana puikiau išrodė.

1385

Bet visa Lietuva toje kuopoje negalėjo talpintis. Dvare Gedimino turėjo būt kitaip.

1386

Jau septinios dienos perėjo, kaip Šventas iškeliavo į Pilėnus, o da jokio gando neturėjo…

1387

Gal sumušė jį kur ant kelio? Ar žvėris sudraskė, ar gal nuskendo?

1388

Aštuntą dieną davėsi šile girdėt triukšmas didelis. Nežinia kas tai, Jurgis pašoko ant ligių kojų; buvo tvirtas, kad tai pas jį atkeliauja.

1389

ŽiūrojoTriukšmas į tą šalį, nuo kurios tas triukšmas paėjo.

1390

Kad štai atjoja raiteliai ant mažų arkliukų. Buvo jų apie šimtas.

1391

Priekš jų jojo koks tai su žibančiu kaškietu ir su kardu prie šono…

1392

Tam pulke, nudavė Jurgiui, kad patėmijo Šventą, kuris, susikūprinęs sėdėjo ant arklio, laikydamas arklį už karčiaus[206], kad nenupultų.

1393

Tuo metu pakelevingi pradėjo nuo arklių nulipinėt ir pakalnėje apsistot. Vadas jų dar valandėlę stovėjo, dairėsi, rodos ko laukė… Potam ir jis nulipo ir su tuo, ką Jurgis laikė Šventu, pradėjo artintis prie ąžuolo.

1394

Jurgiui širdis plakė neišpasakytai — buvo tai jo žmonės. Tas davudca[207], kaip jam nudavė, ketino prieš jį aut kelių pult.

1395

Šventą jau dabar pažino. Jis tai rodė iš tolo į Jurgį su ranka.

1396

Jurgis mandriai stovėjo ir žiūrėjo į artinančius. Galėjo matyt ir veidą to, kuris buvo su kaškieta. Veidas buvo divnas, be ūsų ir barzdos ir rūstus. Kokia jausla jį apėmė. Artinosi prie Jurgio ir mieravo akimis nuo galvos iki kojų.

1397

Sustojo; ranka ant krūtinės užsidėjo, rodos negalėjo kvapo atgaut.

1398

Tas veidas nebuvo vyriškas, bet ir ne moters, ba panešėjo į veidą kareivišką. Valdėsi kaip galėdamas; lūpas sukando, nežinojo, ką su savim daryt.

1399

Motina, Sūnus, Laimė, Džiaugsmas Jurgis tėmydamas į artėjantį, staigai atminė, kad tas kareivis negali būt kas kitas tiktai jo motina.

1400

Ta mislis perbėgo greitai jam per galvą, ko pats susigedo.

1401

Kada tas kareivis lietuviškas prisiartino prie Jurgio, ilgai žiūrėjo į jį, sušuko ir ėmė į glėbį

1402

Reda, iš to pažino savo kūdikį, kad suvis buvo panašus į jos vyrą nabašninką.

1403

Tame parėjo jai mislis, o norėdama aiškiai dažinot, atidengė jo kaktą, net apykaklę perplešė ir pamatė ženklą.

1404

— Tikrai tu esi Margeris! Mano sūnus mieliausias.

1405

Jurgis nežinojo, kas su juo darėsi…

1406

Žmonės pradėjo rinktis iš visų šalių, vienas kitam šnabždėdami, o ir Vaideliotai pradėjo atsirast.

1407

Reda vėl atsitraukė nuo savo sūnaus, žiūrėjo, ba jei nudavė, kad jo eisena ir štoltas neatrodo kaip grinio lietuvninko, norint neturėjo ant savęs kryžiokiškų rūbų.

1408

Kada Reda prakalbėjo į jį, o ji į ją, suprato, kad jos kūdikis yra susivokietėjęs, o ką ji suvis vokiečių nekentė. Jos lacnas kūdikis mažai ką šnekėjo lietuviškai! Susiraukė ir rodos norėjo no savęs stumt… Jau, jau kad tik tas nepasidarė… vienok motinos meilė patraukė prie jo; apėmė jį už kaklo ir pradėjo bučiuot.

1409

Motinas, Sūnus, Nerimas, Kalba Valanda persitraukė to divno atradimo kūdikio. Tikrai pažino kad tai tas pats, nes ne taip sau jį perstatė.

1410

Atsigręžė į savo žmones, išduodama prisakymus ir atsikvotėjus pasitaisė kaškietą, drąsiai su puikybe ėjo pas Vaideliotus.

1411

Netikėtai Konis ir daugiaus jų bei senis Krivė Krivaitis pasirmęs ant lazdos išėjo priešais garsingą Kunigienę, dukterį Valgučio.

1412

Pažinojo ją ir visa Lietuva ją pagodojo, ba ne vienas tada nebuvo taip drąsus ir taip nekentė vokiečių kaip ji.

1413

Pilėnai, senoviška drūtvietė, gulėjo prie patie rubėžiaus; gundijosi kryžiokai be paliovos; ji vienok jiems galėjo atsispirt. Ne vieną kartą kryžokams davėsi į ženklus.

1414

Visa Lietuva tuo laiku buvo susivienijus ir po valdžia vieno pono, Gedimino; Reda nepasidavė ir laikėsi savo atskiro, nenorėdama nė vieno klausyt ir nieko negalėjo padaryt jai, ba ne vienas negalėjo atsispirt neprieteliui, tiktai ji.

1415

Toli Lietuvoje pažinojo ją, kaipo neperprašamą, rūsčią, drąsią ir visi jos bijojo. Vokiečiai, kurie kūdikį pagriebė, ruošėsi su jo pagalba paimti Pilėnus, ba mislijo, kad kaip sūnų ataduos, tai Pilėnus gaus, kaipo mainą; pabėgimas Jurgio viską suardė. Redos viršus.

1416

Nuolankumas Vaideliotai ir Krivė Krivaitis tą drąsią moterį laikė didelėje pagodonėje, už tai, kad gynė Lietuvą nuo užuolos vokiečių. Buvo jiems gera, ba savo vierą mylėjo, o svetimos neužkentė.

1417

Atkeliavimas jos čia ypač Koniui kėlė baimę. Jis to nesusiprato, kada nuo Jurgio atėmė jo merginą, kad už tai jo motina reikalaus jos…

1418

Dėl ko tai padarė? Dabar pats nežinojo gerai. Patogi mergaitė jam į akį įpuolė; užsinorėjo ją turėt pulke Vaideliotkų, idant savo akis sotint ja, o kitam pavydėjo… Kada tai padarė, sarmatijosi atšaukt…

1419

Nes kada dabar pribuvo Reda, žinojo, kad sūnus pasiskųs ir iš to gal patikt nelaimė.

1420

Senis Krivė Krivaitis visame klausė Konio ir ant jo norų kožną kartą pristojo.

1421

Konio širdis iš baimės drebėjo, ba žinojo, kad su Reda bus bėda… Jautė, kad bus nešlovė vaideliotams.

1422

Baimė, Pagarba Sveikino visi Kunigienę Redą… Su didele pagodone, o senas Krivė Krivaitis pats ją nuvedė prie šventos ugnies. Tada buvo papratimas, kad kunigieneės ir šlovingos moterys imdavo malkas iš rankų vaideliotkų ir pačios dėdavo į ugnį. Tai jau buvo didelis dalykas ir didelis palaiminimas puldavo ant tokios asabos. Tada Kunigienės už tai darydavo dideles afieras, ba duodavo šmotą gintaro, sidabro arba aukso.

1423

Tos dovanos eidavo į skarbčių Perkūno.

1424

Paskui Redą nuliūdusią ėjo smutnai Jurgis, su nuleista galva. Kunigienė, artindamasi prie kudmento, išėmė iš skurinės mašnos saują pinigų sidabriniu ir vaideliotka, kada padavė malkas, metė į ugnį kartu su pinigais.

1425

Akis Redos bėgiojo tarp vaideliotkų ir godžiai tėmijo, ar ne pamatys tos, apie kurią Šventas jai pasakė. Į kožną tėmijo, bet Baniutos nebuvo. Jurgis ir dairėsi, bet tuščiai.

1426

Šventas jai pridėjo pilną galvą apie patogią merginą, jos drąsą, apie gailestį Jurgio, kuris ją mylėjo ir savo laikė. Kunigienei vienok visa ta pasaka nepatiko. Širdis motinų yra pavydi ir nenori, kad mylėtų kitą. Ba mislijo sau Reda: — Argi mano sunus turėtų svetimą mylėt? Ypač tokią, kuri buvo rankose kryžiokų? Ne, tai nepanašus daiktas.

1427

Dėl sūnaus norėjo pati išrinkt merginą aukšto gimimo… o ta buvo tiktai bajoraitė.

1428

Kone džiaugėsi, kad ją vaideliotai pagriebė ir prisisavino. O kad sūnus ja tuomet pasidabojo, Motina, Griežtumas tai, pamislijo — kad jaunų visų tokia natūra, atpras.

1429

Įmislijo, kad jau ta mergina yra pasileidus, ba prie tokios pagadintos moteriškės radosi. Tokios pačios nevėlijo savo sūnui.

1430

Kada apėjo tris kartus apie ugnį, Reda pasikloniojo Krivė Krivaičiui, davė saują pinigų vaideliotams ir su galva pamojo sūnui, kad eitų paskui, išėjo palydėta visų.

1431

Pakalnėje buvo būda didelė padaryta iš audimo, prie kurios kūrenosi ugnis ir ant iešmo kepėsi mėsa. Jurgis ėjo šalia motinos. Žiūrėjo į ją akyvai ir baimingai, pajutęs joje būdą žvėrišką.

1432

Jie žiūrėjo į jį ir krimtosi, kad jį kryžiokai taip perdirbo. Buvo gražus jos akyse, plakė jos širdis jam; vienok jautė rodos jame neprietelį.

1433

Iš tolo stovėjo jos vaiskas, drūti vyrai, su ginklais aptaisyti, bet ant tų laukinių veidų galima buvo matyt džiaugsmą. Susikišę rodė pirštais į jauną savo poną.

1434

Reda, pakolei su juo pradėjo kalbėt, ilgai į jį tėmijo, ir da kartą pažiūrėjo ant ženklo, ką turėjo ant kaklo.

1435

Sūnus, Motina, Pokalbis Vaikinas suprato, kad motina dar netiki, pradėjo nedrąsiai pasakot jai, ką sau kaip per myglas paminė iš pereigos; pradėjo tikėt ir Reda meiliai žiūredama į sūnų tankiai prie savęs spaudė ir juo glamonėjosi.

1436

Ta maišyta kalba su vokiška, norint iš lūpų jos locno kūdikio nepatiko. Ta kalba jai išsidavė, kad tai voekietis per jį kalba. Pradėjo rūgot ant vokiečių, kad jos sūnų į tokį sutvėrimą perdirbo.

1437

Jurgiui kaip kada žodžio ne dateko, mikčiojo… Reda jam pamačijo ir ką jis negalėjo ištart, greitai pati pasakė. Tas jam drąsą atėmė.

1438

Linksmybė iš atradimo sūnaus, buvo širdyje motinos nutrucinta[208]. Negreitai Margeris, (taip dabar Jurgį vadinsime; ba jo motina jam prisakė, kad Jurgiu nesivadintų) iždrįso pasakot apie savo pabėgimą ir priminti apie merginą.

1439

Reda, kada išgirdo apie merginą iš jo lūpų su paniekinimu nusijuokė.

1440

— Gerai, kad ja vaideliotai paėmė — tarė. — Tai nebuvo tau paskirta už pačią, o paleistuvės aš nenoru. Tiek metų ja vokiečiai laikė, ir tu norėtum, kad būt mano marti? Ne, nebus nieko!…

1441

Sūnus, Jausmai, Meilė, Išrinktoji Margeris žiūrėjo gailiai į motiną. Pradėjo girt merginą, kad tai yra geriausia ir puikiausia yž visas; vienok, juo labiaus gyrė, tuo Reda pyko.

1442

Ant galo prisakė jam, kad apie ją niekados neminavotų.

1443

— Tiek dienų kelionėje buvote daike — tarė — jau ta mergina ne su vienu turėjo reikalą; tai ne pati tau, sūnui Redos… Džaukis, kad ją ėmė prie ugnies, norint nepražus; aš ja nenoriu rūpintis.

1444

Tas vyrokas išduotas motinos, sujudino Margerį, kuris visą viltį joje padėjo; nutiko sykiu, ką Reda patėmijo ir suprato, kad jos valios nenori išpildint.

1445

— Užmirški apie ją — tarė motina.

1446

Nenorėdama apie tai kalbėt Reda, pradėjo apie Pilėnus.

1447

— Mums nėra ką mislyt apie svodbą! — tarė toliaus — apie svodbą ir linksmę… Ne zobovai sugrįši į Valgučio pilį… Mes turime būt gatavi dieną ir naktį. Tai ne tų vokiečių drūtvietė, bet sarga ant rubėžiaus, kurioje negalima niekados spakainai užmigt nė nusirėdyt. Kryžiokai nuo seno tyko ant mus, o aš, vargična žmona, turiu užstot vietą tavo tėvo. Dabar kaleina tau, o man sėdėt prie verpsčio ir klausyt pasakų, norint jau verpt ir užmiršau. Ne laikas tau imti pačią.

1448

Motina, Griežtumas Išmokai pas kryžiokus spasabo vyriško, dabar čia turėsi taip mokyt. Dėl to čia dievai tave atnešė; tam sėdėjai nevalioje, idant naudą apturėtum ir mus išmokytum. Jie tenai tavęs nesislėpė.

1449

Margeris tylėjo smutnai sėdėdamas.

1450

Ant tokios tai šnektos praėjo vakaras, kurį nesisekė jiem dviem. Reda nedavė daug šnekėt, ba nekentė jo maišytos kalbos.

1451

Ant rytojaus ketino grįžt į Pilėnus, tuojau iš ryto.

1452

Jos lova buvo paklota būdoje, Margeriui padarė kitą būdą, šalia motinos iš šakų. Kada įėjo vaikinas į savo būgą, sėdo ir mislijo; miegas neėmė. Motina jam iš mislios ne -išėjo, stovėjo jo mislioje kartu su Baniuta, kurios balsas paskutinis dar jo ausyse atliepė.

1453

Liepta jam išsižadėt visados?… Ar turėjo klausyti?

1454

Nežino, kas jo lauke Pilėnuose, negalėjo duot tame sau rodos. Baniutos norėjo kaniečnai[209], o kad ir motina draustų, pastanavijo ant savo pastatyt. Ak, buvo vyru, kodėl pagal savo norą negalėtų elgtis.

1455

Taip liūdėjo prie saviškės, kad vietos sau negalėjo surast.

1456

Vaikinas, Liūdesys, Nerimas, Bejėgiškumas Iškišo galvą iš būdos: žmonės aplinkui miegojo, ugnis sugeso. Naktis buvo tamsi, norint žvaigždėta. Mėnulis tekėjo vėlai.

1457

Margeris išėjo iš būdos, kad pakvėpt grynesniu oru, ba būdoje traško. Tika buvo visoj pakalnėj, tiktai kaip kur lakštingalėlės čiulbėjo. Prie ąžuolo ir šventa ugnis buvo apgesus.. Tenai turėjo kur būt Baniuta, dabota vaideliotkų.

1458

Ji tenai būdama jo liūdėjo taip, kaip jis jo; gal tikisi, kad ją išgelbės.

1459

Nė vienas lietuvis nebūtų drįsęs atimti nuo altoriaus tos afieros. Vyrui už varsnų negalima buvo prisiartinti prie merginų, kurios ugnį dabojo. Perkūnas smerte tokius korojo.

1460

Bet augintiniam kryžiokų nekėlė jokios baimės ir jų burtai.

1461

Margeris karščiu apimtas, stojo ir yrėsi patika tiesiog ant šventos vietos.

1462

Tenais Baniuta turi būt uždaryta! Tas vis buvo ant jo mislios. Ten ji yra.

1463

Visi miegojo, ant pirštų sėlino.

1464

Kada priėjo aukštą užtvarą, ieškojo spasabo, kad persigautų per tvorą, o nežinojo, ar tenai ras tą, kurios ieško, ar ne.

1465

Sėlinėjo aplinkui. Vidui užtvaros, kada ausį pridėjo, girdėt buvo kvėpavymas iš miegančių kratinių, kurs jam nudavė, kad tai Baniuta tarpe randasi.

1466

Jau du kartus buvo apėjęs užtvarą ir visur bandė padaryti skylę, kad tame apsidairęs paregėjo kelis žingsnius no savęs kokį tai šešėlį.

1467

Meilė, Ryžtas, Viltis Taip perpyko, kad norėjo mestis ant persekiotojo. Prišoko jau ir tvėrė už peties, pažino Rimą.

1468

Vaikinas, kada pabudo, nerado savo pono, ėjo ieškoti.

1469

Nebuvo tai neprietelis, tiktai pagelba.

1470

Mislios kaip žaibas lakstė po galvą Margerio…

1471

Pristūmė Rimą prie aukštos užtvaros ir užšoko ant jo pečių. Tada stovėdamas ant jo pečių, galėjo matyt, kas užtvary darosi.

1472

Būdose, kurios stovėjo kelios, gulėjo vaideliotkos.

1473

Trys iš jų sėdėjo, nemiegojo, idant tais išvaduot, kas prie ugnies randasi. Šnabždėjo su savim patika ir nuolatos žiovavo nuvargę…

1474

Vieno būdoje, patėmijo Margeris sėdinčią merginą, kuri nemiegojo iš geros valios.

1475

Širdis jo prijautė, kad tai Baniuta. Žiūrėjo į ją ilgai stovėdamas ant pečiu Rimo, nežinojo, kas daros, — drebėjo kaip lapas, o kada tos trys mergos atidarė vartus ir išėjo, kad ugnį adgaivintų, Margeris su puse lūpų pašaukė vardė Baniutos.

1476

Baniuta, kada išgirdo žinomą sau balsą, pašoko ir rankas į jį ištraukė.

1477

— Baniuta! — pašaukė greitai — nebijok! Aš tave išliuosuosiu; bet prie ugnies neiki, norint vieną pagalį mest…

1478

Meilė, Ilgesys, Ryžtas Negalėjo pabaigt… Trys mergos sugrįžo žiovaudamos ir patika dainuodamos, o galima buvo suprast, kad užsigėrę buvo pusėtinai.

1479

Viena iš ų pamatė stovinčią Baniutą, bet Margerio jau nebuvo.

1480

— O tu! Ko slankioji kaip slogutis naktinis? Ar neisi gult! Tau rodos, kad peršoksi per tą aukštą tvorą ir bėgsi pas savo jaunikį!!

1481

Nusijuokė, kada tai pasakė.

1482

— Jau ėsi Perkūniene! Niekas prie tavęs neprieis… Nesidžiauk su Kunigu… Dievaitis geresnis už jį. Eiki, mergel, gult!

1483

Baniuta išsigandus nuėjo į savo būdą, atsigulė ant šieno, veidą užsidengė su žiūrsteliu ir graudžiai verkė; nes į širdį įžengė viltis, ba jis prižadėjo ją išliuosuot.

X

1484

Piliavietė, Ordinas, Kariuomenė Didelėje gryčioje Malborko drūtvietėje, saulei nusileidus daugelis buvo susirinkusių vyresnių zokoninkų ir svečių.

1485

Galima buvo suprast, kad jie čia nesusirinko gert, bet rodavot.

1486

Pirmutiniais svečiais buvo vokiečiai, paskui anglai ir prancūzai, sėdėjo visi ant suolų prie sienų, visi klausė vieno kalbančio.

1487

Didis Vadas stovėjo, tėmijo godžia kožną žodį; bet jis to rodo kad ir ėmė dalybas, vienok ne tik kiek Maršalka, kuris davadžiojo visu kryžiokišku vaisku…

1488

— Vaina, kurią mes vedame su pagoniais — kalbėjo grafui iš Namūrų — nėra tokia, kaip jūs tenai vakaruose turite. Aš navet nežinau, ar tai galima vadint vaina. Ta govėda[210] lietuviška niekados prieš mus neužsilaiko, ką ir jie gerai žino apie tai. Jeigu jų dešimtis nesiranda ant mus vieno, tai bėga kaip akis išdegę. Žinoma, kaip su laukiniais ir visame reikia prie jų kaip prie vilkų kitrumu prisėlint. O kada užtinkame, tai užklumpam su perkūnais ant jų, deginant kaimus, užgrėbiam galvijus. Žudom žmones, deginam ugnim ir žudom kardu, ir greitai metamės atgalos, pakolei jųu daugiaus nesusirenka.

1489

Ordinas, Pagonys, Karas Tankiai mums už akių šitais užbėga, kada grįžtame su lobiu, tai tada su tuo skruzdynu turime ne mažai darbo.

1490

Kada mes užklumpame ant mažo abazo[211], tada kaip uodus išmušam: nes kada mus įgali, tada mūkas užduoda neišpasakytas. Ne vienas negauna ištrukt.

1491

— Kartais — dadavė senas Zygfridas — jiems pasiseka įpult į mūsų žemę, tai pagonys daug piktybių pridirba.

1492

— Gerausia — kalbėjo Maršalka — tada įeiti, kada nesitiki, ypač tenai, kur jų mažai randasi.

1493

— Tai, vyruti, medžioklė — atsiliepė Brandenburčikas.

1494

Juokėsi ne kurie.

1495

— Tuo laiku mūsų ruoša — pertraukė Didis Vadas — dėl ko kito dabar atsiprovinės.

1496

— Turime įgalėt vienam daikte, kuris mums yra didele perškada, o tai ant patis rubėžiaus. Tenai randasi labai drūta pilė. Turime ją sugriaut.

1497

— Taip — dadavė Maršalka — turime paimti. Kitaip toliaus gilyn nepadabna leistis, turėdami juos užpakalyje; ba toje skylėje visados lietuvių pilna randasi, o taip smarkūs kaip žvėrys!!

1498

— Iki to laiko — tarė vienas iš Kumtorų — tims Pilėnams nieko negalima buvo padaryt, ba aplinkui vanduo, kad negalima nė prieiti.

1499

— Tam atsirado spasabas — tarė nusijuokęs Maršalka — aš misliju, kad tai bus geriausia.

1500

— Kokis? — paklausė kunigaikštis Brunšvickas.

1501

— Liepėme padaryt didelę valtį tam tyčia — kalbėjo Kumtoras su mandrybe. Ką aš kalbu valtį, laivą, taip kaip kokią drūtvietę. Žmonių daugelis tilps, o tada leisimės prie drūtvietės Pilėnų.

1502

Grafas Namūra nusijuokęs tarė:

1503

— Geras išmislas, jeigu vanduo atlaikys.

1504

— Upė gili, o mūsų žmonės kur negilu tai numano! — atsakė Maršalka. — Viską aprokavome. Tokiais dalykais mums Pilėnai teks.

1505

— Duok tai Dieve! — atsiduso Didis Vadas. Tai būt didelis daiktas mums, ba visa Lietuva mums tektų. Ti prakeikti Pilėnai iki to laiko mums buvo didele perškada.

1506

— Na, taip — prakalbėjo Zygfridas — tai baisus lizdas.

1507

Atsigręžė į stovintį tylintį Bernardą.

1508

— Ar girdi, broli, ak tai to tavo pabėgėlio ti Pilėnai? Kas žino, ar jis tropijo į tenai?

1509

— Netikiu — atsakė Bernardas, — kiba ji padūkus meilę tenai galėtų nunešt. Nežinau, ar laikais neliko per žvėris sudraskytas.

1510

— Turėjo su savim jūsų augintinis — dadavė tyčiomis Kumtoras iš Bolgos — rodos seną buvauną tarną.

1511

— Kam tas gyvulys įtikės — pašaukė Bernardas ir atsiduso.

1512

Ta atsidusėjimą kokis tai iš jo neprietelių patėmijęs tarė:

1513

— Kaip rodos, tai jūs vėlijot tims pagonims, kad jie galėtų pabėgt; ba labai didelį pririšimą turėjote prie savo augintinio.

1514

Užkabintas Bernardas, su rūsčiu veidu atsigręžė į kalbantį.

1515

— Aš to nesiginu ir nesiteisėsiu — atsakė.

1516

— Gal pablūdau tame, bet geram tikėjime. Buvo kūdikiu, kuriuo pasitikėjau. Ir kad ne ta augintinė brolio Zygfrido, su kuria turėjo susinešt, iš to vaikino būt buvęs puikus zokoninkas ir kareivis.

1517

— Jau tu pasiliautum su vertimu tų lietuvių — tarė Zygfridas su juoku — dabar turi pamokymą, broli Bernardai. Mušt juos ir pjaut! Tai geriausia roda.

1518

— Ju kraujas at įgaivina dešimtoje pakaleinioje — patvirtino antras.

1519

— Jeigu jis tenai gavosi į Pilėnus, pas motiną — suniurnėjo Maršalka — norint jų ne didelis skaitlis, vienok jis mus pažįsta, tai bus niekas iš to.

1520

— Aš kitaip misliju — atsakė Bernardas.

1521

— Pažįsta mus, kad jiems pasakys apie mus ir patys pasiduos. Aš esu tvirtas[212].

1522

— Ordinas, Karas, Abejonės Judu mokate teisintis abudo — tarė Kumtoras. — Aš juos pažinau gerai, nes kada užsispirs, nieko nemačys; ginsis iki paskutinių, kaip jau žinoma, o norint iki vieno išžudyt. Ba tai iš paskutinių, — ant vien…

1523

Potam susiglaudę po kelis į daiktą pradėjo šnabždėt tarp savęs. Pribušai vieno kuopo, Kumtorai vėl kalbėjo apie Pilėnus; Didis Vadas paklausė apie laivą.

1524

— Na, kaip laivas?

1525

— Jau taip kaip pabaigtas, — atsakė Kumtoras, kuriam buvo tas daiktas pavestas — kad tiktai dugną reikia išsmaluot[213]. Tiktai reikia pašapuot valgio žmonėms, kurie juo plauks; ba kada bus ant vandenio, o ilgai persitrauks, tada niekas.

1526

— Ar taip? — tarė Maršalka — aš misliju, kad, kaip jie ta laivą pamatys, tai persigąs ir tuojaus išsiduos.

1527

— Kaip aš misliju, — pertraukė Kumtoras — žinos jie apie viską prieš tai. Norint mes slėpėmės, jie vienok turi savo šnipukus, kurie jiems danešė.

1528

Vėl nutilo.

1529

— Apstosim visus Pilėnus, — atsiliepė Didis Vadas. Norint mums reikėtų kažin kiek kraujo praliet, Pilėnus turime paimti.

1530

— Žinomas daiktas — tarė tvirtai Maršalka — pakolei Pilėnai stovi, mes ne žingsnio gilyn negalime padaryt.

1531

— Jie apie tai žino tikrai — tarė Zygfridas — ir žinau, kad ginsis drūčiai.

1532

— Tam mes pasirengėm — atsiliepė balsas iš kampo.

1533

Baigė tą rodą, kad štai per duris įeina kryžiokas, su ginklais apsikabinęs, visas suniūręs ir apdulkėjęs.

1534

Vienas iš Kumtorų pažino jį ir paregėjęs netikėtai įeinantį prišoko prie jo nespakainai.

1535

Ordinas, Atvykėlis Tas pribūšas vadinosi Hansas, buvo susiraukęs, o kada jį matė taip daug susirinkusių, nežinojo ką daryt, o atgalos eiti neišpuolė, — visi žiūrėjo į jį. Didis Vadas pažino, kad jis turi svarbų reikalą, paklausė:

1536

— Na, kas per naujieną atneši?

1537

— Dėl ko pamėtei savo sargvietę? — paklausė Kumtoras. — Aš tau liepiau stovėt ir dabot; kas liko tavo vietoj?

1538

Hansas nieko neatsakė, tiktai su ranka mostelėjo ir tarė galiausiai: — Jau gana.

1539

— Na kas pasidarė? Kas pasidarė? — pradėjo visi spaustis prie jo. Hansas tylėjo.

1540

Kumtoras prisispyręs klausė.

1541

— Na, ką aš tenai veiksiu ir ko tenai stovėt: — tarė Hansas — statką, ar tą laivą, kuris mums tiek darbo kaštavo, o da daugiaus pinigų…

1542

Kumtoras ir visi suriko:

1543

— Ar dingo?!

1544

— Nedingo — atsakė Hansas iš piktumo sugniaužęs kumštį. — Taip, dingo.

1545

Didis Vadas norėdamas aiškiai dažinot, prisakė, kad visi tylėtų, ir paskui tarė:

1546

— Kalbėk, kaip buvo? Teisybę, be jokio melo. Turime žinot, kas yra kaltas.

1547

Hansas šluostė prakaitą nuo kaktos.

1548

— Niekas ne kaltas — atsakė užpykęs — ne aš, ne tie, kas su manimi buvo. Darykit su manim kaip jums pasidaboja. Stotkas buvo pabaigtas. Krovėme į jį, buvo įstumtas į vidurį upės, gerai plaukė ir būtumėm gavęsi drąsiai į Pilėnus; nes buvo mums prisakyta, kad pasiimtume ir maisto, — reikėjo laukt.

1549

Sargas, Laivas, Gaisras Tuo metu niekadėjai lietuviai dažinojo apie tai, numanė, kad tai ant jų skuros. Stovėjome viduryje upės, kad paslapčia kelios valtys prisėlino prie mūsų.

1550

Niekas negalėjo nė tikėtis, nė permatyt, idant mus užkluptų.

1551

Kada paklausė sargas, jaunas vaikinas iš vienos valties atsiliepė vokiškai. Paskui jį pažinau; buvo tai tas niekadėjas, jaunas Jurgis, kurį jus (atsigręžė į Bernardą) užauginote. Akimirkoj, vos mes susižiūrėt gavome, metė į mūsų laivą ugnį, kurią su savim atvežė ir tropijo ant pakulų ir smalos, ką turėjome dėl zoposo[214]. Tuojaus užsiėmė ugnis. Šokome visi, kiek tik mūs buvo, gesint, nes vos patys galėjome išsigelbėt. Keli šimtai lietuvių mus apspito.

1552

Laivas degė; niekas jau negynė; vos patys gyvi išėjome.

1553

Kryžiokas atsiduso.

1554

— Metėmės į vandenį, o čia mus kaip šunis tie prakeikti laukiniai užklupo su peiliais ir kuciais. Ne daug mūs ištruko, laivas sudegė.

1555

Visi nutilo, taip baisiai pervėrė juos ta naujiena.

1556

Bernardas stovėjo su rankomis uždėtom ant krūtinės su nuleista galva, kaip kaltininkas.

1557

— Nebūtų žinoję tie prakeikti lietuviai, — kalbėjo toliaus Hansas — kad ne tas pabėgėlis. Kad nebūtų vokiškai atsiliepęs, būtume neprisilaidę artyn. Ne tik tas vokiškai atsiliepė, bet ir dar du zdraicai ta pačia kalba kalbėjo. O stervos! Kada aš paklausiau, kas per vieni, atsakė: „Gut Freind”. Na, ką į tai galima buvo pamislyt?

1558

Laisvas, Gaisras Sužiūro visi į Bernardą stovintį kaip niekadėjas, — jis tylėjo. Svetimžemiai, kurie nesuprato vokiškai, liepė sau tlumočyt; prisipildė pilna gryčia riksmų, ba vieni į kitus garsiai kalbėjo. Vieni keršijo, kiti keikė. Didis Vadas su šaltu krauju mislijo, ką dabar išpuola padaryt. Jis tiktai vienas rodos ne daug tuo rūpinosi ir gailavo.

1559

— Yra tai gaila — tarė į Maršalką — nėra ką, laivas būtų mums tikęs labai, vienok apsieisime ir be jo. Nėra ko vilkint. Jeigu tie laukiniai patėmys, kad mes pabūgome, ir pasiliovėme, tada jie mums viskame daės. Turime eiti į Pilėnus kiek mūs yra ir tą lizdą sugriaut. Ar daug jūs pražuvo? — paklausė.

1560

Hansas atsakė pusbalsiu, kad zokoninkų ne labai daug pražuvo, o darbininkų be skaitliaus.

1561

Brandeburčikas, kuris klausė jų kalbos, tarė drąsiai:

1562

— Dėl Dievo! Kas tenai gali būt per drūtvietė tų laukinių, kad mes negalėtume paimti? Iš medinių šulų[215]? O gal plyšiai su moliu užlipinti! Jeigu iš trijų šulų vanduo, tai dasigriebsime į sausumą.

1563

Kaip jie padarė su mūsų laivu, taip mes su jų drūtviete. Ne didelis daiktas įmest į ugnį ir stogus uždegt. Su žeme sulyginsime!

1564

— Turime tą padaryt — tarė Didis Vadas — ir tai tuojaus, kad negautų jie susidrūtint.

1565

— Eikime tuojaus! — atsiliepė Kumtorai.

1566

Maršalka, tai išgirdęs dirstelėjo į juos.

1567

— Na, tai ne turiu ką prisakinėt; rytoj ruošimės.

1568

Visi iš stubos pradėjo išeiti, Didis Vadas nuėjo į savo stubas, visi išėjo, tiktai Bernardas likos stovintis kaip akmuo.

1569

Hansas jau ir ketino eiti, bet Bernardas ji sulaikė.

1570

Pasipažinojo jiedu su savim, bet nekalbėjo, ba nebuvo kada, Bernardas visada buvo užimtas reikalais, o Hansas nuolatos ant arklio ir nebuvo šnekus ir vienas kito ne labai užkentė.

1571

Davėsi vienok susilaikyt ir sustojo.

1572

Su gražumu, kad ir nuduotu, Bernardas, ėmė už rankos, tarė prašančiu balsu:

1573

— Prašau tavęs, neatsakyk man to, ko klausiu. Ar teisybė? Ar pažinai, kad tai tas netikėlis mano augintinis?

1574

Hansas atsakė su nenoru:

1575

— Na taip, tikrai. Aš! Aš gal nepažinau; mažai jį mačiau. Kiti, kurie jį pažinojo, tai tikrai sakė; visi, o visi sako kad tai jis. Su juo atėjo tie užuolos, jis jais davedžiojo. Jis pirmas užpuolė mūsų laivą.

1576

Bernardas dantimis sugriežė.

1577

— Na, tai dabar! O kad jį Perkūna! Tai jis vienok gavosi į Pilėnus! — Aš nesuprantu, kaip ir kokiu dalyku gavosi į Pilėnus, taip tolimą ir klaidų kelią, dievaž, tai girinis paukštis.

1578

— Ordinas, Pagonys, Karas Ar tai dyvai? — tarė šidijančiai Hansas. — Aš girdėjau, kad, kaip bėgo, ėmė su savim kitą savo tarną, seną berną, kuris ilgai buvo šnipuku, o ir lietuvninkams tarnavo ir tai daugiaus ne kaip jums. Tas visus kelius žinojo.

1579

Kada Hansas tai pasakė, pakėlė ranką ir tarė vėl:

1580

— Negilukis tai yra kryžiokams, kad tiki tai laukiniais, o savo galybe netiki. Jūs mislijat, kad taip greitai galite prigaut lietuvninkus ir lenkus, oj, jūs! Jie daugiaus išmano kaip jūs. Viską tie kitrumu paimti paimti be muštinių. Na, na! Paimsite. Mūsų darbas yra muštis ir visus nugalėt, o čia tiktai per dienas gert ir liežuviu vajavot.

1581

Bernardas nieko neatsakė, nes stovėjo kaip nusikaltėlis.

1582

Hansas išėjo. Bernardas pats likosi ir mislijo. Jau rengėsi ir jis eiti, kad štai įeina Didis Vadas. Radęs jį dirstelėjo su gailesčiu į jį ir tarė:

1583

— Niekas, broli! Turime pamokymą; nes tu pikto nenorėjai, nemislijai padaryt. Eiki ir Dievui, ta ką kenti, afieravok.

1584

Tuos žodžus išgirdęs Bernardas, su nusižeminimu išėjo.

1585

Drūtvietėje buvo visiems žinomi prisakymai.

1586

Karas, Ruošimasis Iš tos ruošos ant vainos su lietuvninkais kožnas džiaugėsi. Ne vienas nenorėjo likti ant sargos drūtvietėje, ba žinomas daiktas, kad kaip ištraukė į Lietuvą, tai kožnas atgijo ir visokių raškašių[216] datyrė… Jau tiems žinoma, katras skaitė aprašymą Pojatos, ką tai kryžiokai dirbo Lietuvoje.

1587

Ne dyvai, jog ant rytojaus buvo visi linksmi ir kada rengėsi ant lietuvninkų, tai mislijo, kad jau visus įgalėjo.

1588

Tuojaus iš ryto, pasidalino Kumtorai su vaisku ir tie ketino prisakytoj vietoj sueiti į vieną kuopą.

1589

Dėjo į vežimus visokius maistus. Ginklai likos padalinti, o taipogi drabužiai. Koridoriuose bėgiojo šen ir ten, o vis linksmi.

1590

Bernardas, iki laiko sėdėjo savo stubutėje su tai misle, jog už korą bus drūtvietėje paliktų už savo nusidėjimą.

1591

Kada taip sėdėjo nuliūdęs, įėjo Silvestras, špitolninkas. Tas tuojaus pažino ant jo veido, kad kenčia smutką. Prisiartino prie jo ir su gražumu tarė:

1592

— Aš ateinu paklaust, ar ne imsite su savim, kokių gyduolių, ba žinoma ant vainos be to negalima apsieiti.

1593

— Aš, brolau, mano rodos nekeliausiu ant vainos, — atsakė Bernardas. — Man nieko apie tai nesakė, prašytis nemisliju. O va, visi man iškalbta, kad užauginau neprietelį zokonui.

1594

Dirstelėjo į SIlvestrą, kuris pečiais truktelėjo ir vietoje negalėdamas nustovėt su kojomis trypė.

1595

— Gal jie turi teisybę, kad lietuvių vaikus žudyt, o ne augint! — tarė Bernardas žiūrėdamas į Silvestrą, — o galiausiai kas galėjo tikėtis, kad taip bus.

1596

Silvestras žiūrėjo į jį su gailesčiu.

1597

— Sako vėl visi, kad aš labai prisirišau prie savo augintinio. Teisybė, mano kaltė, bet tai buvo vaikiščius…

1598

— Ne dabaigė.

1599

— Aš pats jį mylėjau ir gailėjausi jo, kada sirgo — atsakė špitolninkas. — Mudu abu, broli Bernardai, netinkame prie kryžiokų. Gilutis mano, kad aš esmu prie špitolės…

1600

— Gaila man to vaikino — baigė Bernardas — ba tikrai žinau kad pražus. Turi būt pas motiną Pilėnuose, kur dabar eina su visa sila. Pražus nabagėlis.

1601

Durys atsidarė ir draugas Maršalkos įėjo pas juos du.

1602

— Jus ir tūrite keliaut — tarė į Bernarda.

1603

— Aš? — paklausė netikinčiai Bernardas — aš?

1604

— Taip — paantrino ateivis, kuris kožną ragino. — Didis Vadas ir Maršalka sakė, kad jūs galite akvatyt mūsų vyrus ir jūs labai klauso. Tikisi tenai rast tą piktą vaikį.

1605

Ragikas išėjo.

1606

Bernardas pasijudino, dairydamasis po gryčiutę. Seniai jo neragino vainai. Reikėjo dabar pasirinkti sau žmonių, arklius ir tarnus, laiko mažai buvo. Ant rytojaus anksti po mišių ketino visi traukt.

1607

Vežimus su maistu jau išsiuntė pirma.

1608

Didis Vadas likdavo Malborke; davadžiojo visada Maršalka ir paskirtas Kumtoras. Vyriausybė kita turėjo traukt.

1609

Ordinas, Pagonys, Ruošimasis Nuo seniai taip su didele sila netraukė, kaip dabar.

1610

Žinojo, kad jiems lietuvninkai atsispirs ir daug darbo turės.

1611

Su didele paroda,[217] ištraukė pirmutinis pulkas iš Malborko su dainomis ir linksmybe. Gyventojai miesto stovėjo prie bromų miesto, žiūrėjo į traukiantį vaiską. Kožnas kareivis kryžiokiškas turėjo apie save visokių tarnų. Visi buvo apzbrainintais[218]. Keli kunigai su kryžiais rankoje jojo drauge.

1612

Paskiausiai kitų vyresnių kareivių jojo Bernardas. Vienoj rankoj laikė ražančių, kuriuo kiti nesirūpino.

1613

Tas pulkas kryžiokų, rodos, traukė į kokią medžioklę, ba ir visokie šunys paskui bėgo.

1614

Norint prova zokono buvo aštri, vienok ne Maršalka, ne Didis Kumtoras to neužlaikė. Kada kur sustojo pailsėti, tada visko turėjo, ko tik dūšia reikalavo.

1615

Buvo gražus laikas, baimės jokios neturėjo, kožnas buvo linksmas.

1616

Kada prie Lietuvos rubėžiaus artinosi, kožnas ką tik iš skuros ne išsinėrė. Nusiųsti šnipukai sugrįžo su danešimu, kad Pilėnuos nesitiki suvis užpuolos ir kad visur tika.

1617

Paskutinę dieną pastanavijo pasiskubint ir tuojaus, kada persikels per Nemuną, užpult, kad lietuvninkai neturėtų laiko stot apginti.

1618

Taip sutarė.

1619

Kada pavakare stojo prie krašto Nemuno, tuojaus pradėjo galingiausius vyrus pervežinėt su valtimis.

1620

Rodos, kad viskas ėjo pagal jų norą. Drūtvietėje buvo tika, kad rodos gyvos dvasios nebuvo. Jokio lietuvninko ant pilies nebuvo matyt, nė ant medinio bokšto.

1621

Juodos sienos paniūrai išrodė, tiktai mėlynas dūmelis spakainai ėjo aukštyn. Žinojo nuo šnipukų, kad dalis gyventojų radosi kitoj pusėj. Tuojaus pulkai kryžiokų užpuolė ant tu namelių, tikėdamiesi, kad visus suims ir apie viską dažinos.

1622

Nes tos visos trobelės stovėjo tuščios ir atviros.

1623

Gyvos dvasios ne buvo.

1624

Atvykimas Labai nusiminė, kada, landžiodami po kampus jokių daiktų nė padarų nerado. Visi turėjo laiką prasišalint ir viską paimt su savim.

1625

Dabar suprato, kad lietuvninkai apie jų užpuolą žinojo, o kuo jie netikėjo.

1626

Tuojaus vyresnieji užėmė kožnas sau po gryčiukę. Kiti vėl aplinkui drūtvietės landė žiūrėdami vietos per kurią galėtų gautis į vidurį drūtvietės.

1627

Tika prieš tai juokėsi iš Pilėnų drūtvietės, dabar pamatė, kad tokia nebuvo kaip mislijo.

1628

Pilė buvo aukšta ir nebuvo galima prisiartint.

1629

Maršalka, apžiūrėjęs aplinkui Pilėnus, o pamatęs, kad jeigu su šturmu ir ugnim negalima paimti, tai stovės iki to laiko, pakolei iš bado nepasiduos.

1630

Tuo laiku buvo drūtvietėje tika suvis, ir rodos, kaip tos gryčiukės buvo tuščios taip ir tenais tas pats.

1631

Ženklo gyvasties nebuvo matyt.

1632

Drąsesni kryžiokai nelaukdami, pakolei kiti per Nemuną persikels, pradėjo ant pilių kabintis…

1633

Riksmas jų nieką iš drūtvietės neiššaukė.. Jokios perškados neturėjo dasisiekt iki sienų aukštų stulpų. Kada rengėsi ant užtvaros kabintis, tuojaus kaip lietūs pradėjo birėt akmenys iš laidinių, taip tiesiog, kad kryžiokai, kurie buvo arčiausiai, pradėjo pult žemyn.

1634

Lietuvių už užtvaros gimžėjo kaip skruzdžių.

1635

Nebuvo jų matyt, o akmenis be paliovos puolė. Keli gulėjo užmušti ir labai daug ronytų; o Maršalka iš tolo žiūrėdamas, šaukė, kad atsitrauktų.

1636

Už valandėlės nebuvo nė vieno prie užtvaros.

1637

Dabar pasirodė, kad tai kietas kąsnis.

1638

Visas abazas apsistojo apie drūtvietę taip, kad nė vienas negalėtų išeiti iš drūtvietės nei įeiti. Prie Maršalkos budos įsmeigė karūną. Gyventojai Pilėnų suprato, kad kryžiokai su visa sila užpuolė Pilėnus.

1639

Jau tą dieną nieko nepradėjo.

1640

Ant aukštų sienų drutvietės, pradėjo rodytis šešėliai, kurie patika vaikščiojo į visas šalis. Jau ir bokšte pasirodė keli žmonės. Ne poilgam lietuviui, kaip ant juoko Maršalkai, iškišo ant smaigo dvikartę su anglim užmarginta.

1641

Kryžiokai pradėjo šėtoniškai juoktis.

1642

— Tai surūgus boba, — šaukė Zygfridas — andaroką savo pakalino! Na palauk tu ragana!

1643

Pasitarimas Ant rytojaus sušaukė Maršalka vyriausybę rodai: ką ir nuo ko pradėt.

1644

Norint apžiūrėjo aplinkui visą drūtvietę, niekur nerado tokios vietos, kad būt galima gautis į vidų. Paukštis vienas gali įlėkti.

1645

— Na na, badas į rankas paduos — tarė Maršalka.

1646

— Na taip — atsakė Didis Kumtoras, — nes jeigu mus tikėjosi, kaip pasirodo, tai jie viso pilni; bado jie daug gali nukęst, ir jie taip mus ilgai laikys, kad kaip su muiu turėsime atsitraukt. Minėsite mano žodį.

1647

Kunigaikštis Brunšvickas ir grafas Namūras apie tai nenorėjo nė klausyt. Jų noru buvo, kad gvoltu kabintis ant pilies, stulpus kirst ir degint.

1648

Didis Maršalka, norėjo ant rytojaus smaluotas pakulas su ugnim laidyt ant stogų; o kiti davynėjo rodą kad iš dviejų pusių užklupt, tada lietuvninkai neturės tiek vyrų, kad gintųsi iš dviejų pusių.

1649

Bernardas apsirinko vietą su dviem draugais pašalyje, netoli pilies, prastą gryčiutę, kuri, kaip rodos nuo seno tuščia stovėjo. Aplinkui augo karklai ir ne per toli stovėjo keli vežimai.

1650

Kada užėjo naktis, po ilgai besiedai, ką Maršalka dėl vyresniųjų išprovijo, visi nuėjo į savo gryčiutes. Norint šydijo iš lietuvių, vienok pastatė sargus.

1651

Naktis buvo tika; žmonės kelionėj nuvargę. Sargai slankiojo kokią adiną, žiovaudami. Galiausiai kur kas galėjo, sėdo, ir kur sėdo, užmigo. Bernardas negalėjo užmigt, norint prie jo du draugai kriokė kaip užmušti. Mislijo…

1652

Naktis, Stovyklavietė Iš viso pulko gal jis vienas nemiegojo. Aplinkui buvo tika, kaip ant kapinių.

1653

Tame gana arti jo būdos išgirdo Bernardas ką tokį einantį pamažu ir šnabždėjimą. Turėjo tai būt sargai, ba kas galėtų išdrįst po abazą slankiot?

1654

Tame palengvėle atsidaro durys ir Bernardas paregėjo stovintį žmogų žiūrintį į vidų. Pasikrutino iš vietos.

1655

Tamsuma nedavė pažint to žmogaus. Matė tiktai, kad laikė rankoje trumpą kardą. Mislijo apie neprietelius, kurių turėjo nemažai tarp kryžiokų. Tvėrė už kardo šalia savęs gulintį ir nelaukdamas drąsiai šoko prie ateivio, jog tas neturėjo laiko pabėgt. Pažino tuojaus, kada prisiartino…

1656

Jurgis stovėjo priešais jį.

1657

Bernardo iškelta ranka susilaikė. Vaikinas turėjo laiko prasišalint. Pažino ir jis Bernardą ir kardas, kurį norėjo smeigt į krūtinę, likos sulaikytas.

1658

Abudu jokio riksmo neišdavė. Bernardas atsikvotėjęs norėjo pagriebt vaikiną, nes tas kaip vingilis ištruko. Reikėjo šaukt sargus ir suimti tą drąsuolį; pats nežinojo, kas su juo pasidarė. Jurgis iš tolo stovėjo, gatavas kožną kartą pabėgt.

1659

Bernardas pamislijęs tarė pusiau balsu:

1660

— Pasiūteli, ar tau gyvastis nemiela?

1661

Jurgis atbulas truputį pasitraukė. Šoko Bernardas, kad pagriebtų, bet kada atbėgo į tą vietą, kur Jurgis stovėjo, jau jo nebuvo. Keli dideli akmenys gulėjo. Iš tolo girdėjo, rodos, kad sargai artinasi.

1662

Bernardas stovėjo valandėlę, nežinodamas, ką pradėt; pagailo jam, bet galiausiai pradėjo šaukt sargus.

1663

Šaukimas jo vidurnaktį visą abazą sujudino. Drūtvietėje pasirodė keli žiburėliai.

1664

Kardas, Užklupimas, Šešėlis Iš gryčių r būdų išbėginėjo pusnuogiai, susnūdę ir išsigandę; tvėrėsi už ginklų; bėgiojo į visas šalis apie drūtvietę. Ne vienas ant pradžios negalėjo suprast, kas pasidarė, vienok buvo visi išsiganę, daugelis pyko, ba nemislijo, idant ta baimė paeitų nuo lietuvninkų.

1665

O kad nuo tos šalies pasidarė sumišimas, kur Bernardas stovėjo su savo draugais, subėgo visi prie jo ir klausinėjo, kas čia pasidarė.

1666

Pasirodymas vaikino buvo stebuklingas taip, kad Bernardas negalėjo išmanyt to visko ir nuėjo pats pas Maršalką, kurį rado gryčioje labai užsirūstinusį, kuriam miegą pertraukė.

1667

— Tą reikia pamokyt, kad tik ergelo padarė! — šaukė Maršalka.

1668

— Aš tai padariau — tarė Bernardas.

1669

— Tu? Tai negali būt! Kaip buvo?

1670

— Kokis tai žmogus užklupo mane, su apnuogintu kardu — atsakė Bernardas.

1671

— Kiba sapnavai!

1672

— Aš ji kuo nenutvėriau.

1673

Maršalka persižegnojo.

1674

— Tai kiba katras iš mūsiškių apsigėręs!

1675

— Ne, tai buvo lietuvninkas. Prisiartinęs; ne tik pažinau ant drabužio, bet ir ant veido. Buvo tai mano augintinis.

1676

Maršalka pašoko iš vietos.

1677

— Kokiu spasabu galėjo gautis į abazą! — suriko.

1678

— Tai da didesni dyvai, kur galėjo taip greitai pabėgt, taip kaip į žemę įlindo — tarė Bernardas.

1679

— Tai niekas; — dadavė — svarbus tai yra dalykas, o baisus. Jie turi spasabą ant mus užklupinėti.

1680

Reikia apšnipinėt aplinkui gerai.

1681

Maršalka sėdo užsimislijęs, o paskui tarė:

1682

— Na, ko gali tikėtis nuo tu laukinių?

1683

— Aš misliju, kad jie palaikė tą gryčiutę už jus ir norėjo vadui gyvastį atimti. Pažinęs mane vaikinas, pabėgo; būčiau pagriebęs, bet pabėgo, ba apsukresnis.

1684

Pradėjo dienytis.

1685

Ordinas, Sumanymas Maršalka nenorėjo miego; jis, Kumtoras ir da keli kryžiokai ėjo tuojaus apie gryčiutę, kurioje talpinosi Bernardas.

1686

Rodė jiems Bernardas, kur Jurgis išnyko, kaip jam rodėsi, kad į žemę įsmuko. Čia gulėjo keli akmenys samanomis apaugę ir niekur žemė nebuvo sujudinta. Visi nutarė, kad turėjo slūgte nuslūgt prie vartų drūtvietės.

1687

Vienok iš prisakymo Maršalkos pradėjo su spatais[219] žemę aplinkui kast. Kumtoras liepė akmenis iš vietos nurist ir po vienu rado skylę, kuri ėjo gilyn į žemę. O kad buvo žemė tam daikte minkšta, tai viduryje buvo išgrįsta su medžiais.

1688

Kryžiokai labai nudžiugo iš to atradimo. Nė vienas nedrįso eiti į vidų. Iš drūtvietės aiškiai buvo matyt, kas čia žemai darosi, ir Maršalkas buvo tvirtas, kad ta skylė bus tuojaus užversta.

1689

Buvo labai nusiminę kryžiokai iš kitrybės lietuvninkų.

1690

Tuojaus pradėjo aplinkui su spatais kasinėt ir ieškot; bet nieko daugiaus neužtiko.

1691

Lietuviai, Gudrumas Visas rytas perėjo ant ruošimo. Kitaip negalėjo Pilėnų paimti, kaip su ugnim, pradėjo vilkt iš girios sausas šakas, pasišapavo smalos, pradėjo dirbt ilgas kopėčias; ir visokius reikalingus daiktus.

1692

Ant drūtvietės ir dabar buvo tika. Laikas nuo laiko buvo matyt ant volų perslenkantį lietuvninką su kuciu.

1693

Tas lietuvių tikumas pripildė baime kryžiokus. Nė vienas neturėjo akvatos užpuolinėt ir tą dieną gėrėjo ant ieškoimo daikto, kuriuo galėtų geriausiai įeiti.

1694

Žudynės Vyresnieji per visą dieną gėrė. Prastesni nusidavė gilyn ir net vakare sugrįžo su ne dideliu laimu, ba užtiko vieną stubelę, kurią iš nežinių užklupo. Seną moteriškę ir dvi jaunas merginas užmušė ant daikto, o vyrą surištą parsigabeno, idant iš jo ką iškvost.

1695

Pirmutinis tai buvo nevalnikas, ir ne dyvai, kad visi subėgo žiūrėt kaip į vilką.

1696

Sukruvintas, purvinas, skabrus, nedidelis, vidutinių metų, o kad ir buvo baisiai sumuštas, neišdavė jokio dėjavimo nė skaudėjimo. Su primirktom akimi ir lūpomis kruvinomis, visą sudraskytą ir suterliotą mėtė ir stumdė kaip kokią kaladę, ir tas mažiausio balso neišdavė…

1697

Norėjo jį priverst, kad kalbėtų, nieko nepamačijo. Būt ne vienas mislijęs, kad jau negyvas, bet iš ronų sunkėsi kraujas ir kaip kada akis atidarė, gyvastis klabino.

1698

Rodėsi kryžiokams, kad nuo jo dažinos apie skaičių lietuvninkų drūtvietėje; prižadėjo, kad gyvastį dovanos, bet nieko nedažinojo.

1699

Metė į į pašalį surištą, idant pasibaigtų. Vos kvėpuojantį užtiko nabagėlį kingas Antoniušas.

1700

Buvo tai vienas iš visų geriausias, ir dideli dyvai, kas jį patraukė prie kryžiokų. Turėjo labai gerą širdį.

1701

Būt seniai pamėtęs kryžiokus, bet matė, kad ne vieną kartą mirštantis, ypač vainos laike, reikalavo dvasiškos pagelbos, o tos neturėjo, jis vienas visus apžiūrėjo.

1702

Ne vieną kartą nukentė visokias šydervystes, vienok į tai nežiūrėjo, pildė savo pavynastes[220], ką jam sumenė[221] liepė.

1703

Žudynės, Žiaurumas Pamatęs žmogų mirštantį, atėjo prie jo, kaip tas pabažnas Samaritonas, sėdo prie jo ant žemės, o kad nedrįso atrišti virvių, prie sukepusių lūpų pridėjo kruzelį su vandeniu, ronas nuo veido ir krūtinės pradėjo mazgot.

1704

Tada mirštantis žmogus atidarė akis, dirstelėjo į jį, pradėjo trauktis, rodos norėjo kunigo ranką nustumt.

1705

Kunigas Antoniušas jau mokėjo truputį lietuviškai, ba pagriebtus lietuvninkus vainos metu mokino katekizmo.

1706

Iš tiko pasilenkęs prie jo pradėjo jam šnabždėt žodžius patikos.

1707

Ant tos kalbos atidarė mirštantis akis. Atsiduso klausantis, vos dagirdėtu balsu tarė:

1708

— Kam man ilgini gyvastį?! — Duok man greičiau numirt, o jai turi milaširdystę, tai dabaik mane. Duok su kuolu per krūtinę; neduoki man kentėti.

1709

— Aš tau gal gyvastį užlaikysiu, o jeigu dočėsną[222] neduosiu, amžiną tau atidarysiu, jeigu atsidursi prie tikro Dievo — tarė kunigas. — Nelaimė, kad tave patiko gali būt tau giliuku, jeigu prisiversi prie Dievvo.

1710

Lietuvninkas susiraukė, galvą atkreipė, tylėjo.

1711

Kunigas Antoniušas įpylėjam lašą vyno į lūpas, ką prie savęs turėjo: pradėjo atsigaivaliuot.

1712

Kunigas pradėjo kalbėti ir privadžioti apie tikrą Dievą, apie Jo Sūnų, apie Dangų, kad kožnas gali apturėt, jeigu tiktai trokšta.

1713

Lietuvninkas ilgai tylėjo; galiausiai, kada jam nubodo ta pasaka tarė surūgęs:

1714

— Jūsų Dangaus nenoriu, tenai saviškių nerasiu; tenai nė vieno nėra, kaip tik neprieteliai. Duok man numirti.

1715

Kunigas į jo kalbą nežiūrėjo ir nuolatos sėdėjo prie surišto. Užėjo čia ji Maršalka, kuris nedoriai su koja paspyrė gulintį, peikdamas kunigą, kad tuščiai laiką gaišina.

1716

Kunigas pradėjo prašyt, idant dovanotų gyvastį.

1717

— Dvasininkas, Paslaptis Taip, dovanot, kad nueitų į girią ir duotų žinią kitiems — tarė Maršalka šaltai — pažįstame tą netikusią veislę. Būčiau liepęs pačėdyt tą laukinį, kad būtų apie viską pasakęs; vienok, kad ir gavo į kailį, lūpų nepražodino.

1718

Lietuvis, rodos tą kalbą suprato, akis atidarė. Žibėjo jose piktybė.

1719

— Bandyki tu klaust jo, kunige: gal išgalėsi iš jo; — atsiliepė Maršalka — tu jų tą šėtonišką kalbą supranti, ba į jokią kalbą nepanaši.

1720

Kunigas Antoniušas prisiartino prie vos gyvo gulinčio.

1721

— Jeigu nori būt gyvas! — tarė — pasakyk, ko tavęs klaus.

1722

— O kas mam iš gyvasties? — atsakė nevalnikas ir prikimusiu balsu nusijuokė.

1723

Kunigas, rodos to negirdėjo, vėl paklausė:

1724

— Sakyk viską! Gelbėk gyvastį! Ar daug yra drūtvietėje žmonių? Ar ilgam turės maisto? Ar mes juos įgalėsime?

1725

Girdėdamas lietuvninkas susiraukė, o tuojaus tarė:

1726

— Ar daug tenai yra? Jų niekas nerokavo; maisto turi daugiaus kaip reikia; o būkite tvirti, kad nė vieno gyvo nepaimsite! Ir jeigu drūtvietę paimsite, tai tiktai krūvą anglių ir pelenų. Visi pražus, jūs daugelis pranyks, tokiu prakeiktu!.. Kad jūs skradžiai žemė nueitumėt!.. Kad jus visus perkūnai išmuštų, vokiški šunys!

1727

Kriuktelėjo, akis išsivertė, kraujas per burną išėjo — numirė.

XI

1728

Naktis, Vaikina, Išrinktoji, Mylimoji Ant ryto jaus po tai nakčiai, kada Margeris sėlino prie Vaideliotkų būstinės, motina jo iš ryto liepė ruoštis savo žmonėms grįžti atgalios. Kai tik jo neparegėjo grįžtatį su Rimu, jau pradėjo sukilinėt žmones, arklius girdė, ugnis pradėjo sukurt, ir Reda pati, apsirėdžius išėjo iš savo būdos, idant ragintų, kad pasiskubintų. Rimas kimšėjo į sėdintį Margerį, kad laikas rengtis į kelionę. Margeris, rodos, to negirdėjo, ba nė nesikrutino.

1729

Su nuleista galva ant rankos rymojo, susiraukęs, nesijudino suvis. Šventas, kuris daugiaus turėjo drąsos už jį, traukė už skverno sermėgos.

1730

— Kunigyti — tarė linksmai — laikas ruoštis. Motina tavęs laukia ir dairosi. Na!

1731

Margeris nė nedirstelėjo į jį.

1732

Iš tolo Reda tėmijo į savo sūnų, negalėjo išprast, kas jam darosi, pradėjo artintis prie jo. Įlipino akis į jį; jis nė nedirstelėjo į ją; veidas buvo persimainęs.

1733

— Na, laikas į kelionę! — pašaukė jį.

1734

Tylėjo, nežiūrėjo į ją. Pripratus Reda, kad jos visi klausytų, apkaito, balsas jos stojosi aštrus.

1735

— Kelk! Arkliai bus tuojaus paruošti; keliaujam.

1736

Margeris dabar tik pamažu galvą pakėlė ir drąsiai atsakė:

1737

— Aš iš čia nesijudinsiu.

1738

Valandėlę Reda iš piktumo žodžio negalėjo prakalbėt, norint ant savo sūnaus.

1739

— Kas tai yra? — pašaukė. — Tu?!

1740

Margeris, nesijudino iš vietos, tylėjo, žiūrėjo į kitą šalį. Žmonės, aplinkui apstoję, kurie viską girdėjo, pradėjo trauktis tolyn nusigandę. Reda nuolatos artinosi prie sėdinčio, galiausiai stojus prie jo, papurtė už petis.

1741

— Ar tu girdi? aš tau prisakau! Kelk!

1742

— Nekelsiu.

1743

Moteriškėje kraujas užvirė; ir jau tvėrė už rankenos kardo ir jau buvo užmiršus, kad tai jos sūnus.

1744

— Sakyk! — suriko — kodėl motinai priešiniesi?

1745

Po valandos tarė Margeris su puse lūpų.

1746

— Motina, Griežtumas Aš noriu mano mergą gaut; be jos žingsnio nepadariau. Kad ją padarė Vaideliotka, turi mane padaryt Vaideliotu.

1747

Nusijuokė su puse verksmu.

1748

— Neisiu iš čia; arba drauge į Pilėnus, arba… kad tik ne pas kryžiokus atgal.

1749

Reda stovėjo perpykus, net visa drebėjo.

1750

Kad nebūt buvęs jos kūdikiu, būt užmušus. Atėjo jai ant mislios, kad surišt ir panevalia parsivežt; bet jis rodos atminė jos norą, pamoko nuo žemės, tvėrė už gulinčio kardo, iš makštis ištraukė ir suspaudė rankoje. Visa užkaito.

1751

— Panevaliai liepsiu paimti! — pašaukė.

1752

— Kiba negyvą! — sušuko vaikinas. — Ne, nesiduosiu gyvas pasiimti. Tu nesi mano motina! Ba, kad būtum mano motina, tai savo kūdikiui neatsakytum to, ko jis prašo.

1753

— Kiba tave apkerėjo ta begėdė! — pašaukė Reda — o kad ji skradžiai žemę nueitų.

1754

Margeris, neklausė, ką motina kalbėjo, pasirėmė pečiais į budą ir laukė, rodos gintis.

1755

— Kad tu neturėtum ženklo ant kaklo, — sušuko — ir aš tavęs sūnum nelaikyčiau. Tie vokiški šunys širdį tavyje permainė. Kraujo jie tau savo įpylė. Vokiečiu atsiduodi!

1756

— Tai neprisiimki manęs už sūnų; — tarė Jurgis — aš su tavim nenoriu eiti; liksiu čia; prapulsiu kaip šuo, o neisu. Moteriškė, norint motina, man neprivalo prisakinėt.

1757

— Vaikinas, Nenuolankumsa, Drąsa O tu dėl tos paleistuvės šoki ant motinos? — pertraukė Reda; trypdama vietoje ir kardą rankoje spausdama.

1758

— Ta dėl manęs ne svetima! Ne! Aš su ja? Prisižadėjome vienas kitam ir ne duosiu jos, norint jūsų Perkūnui.

1759

Ant tų žodžių, išnevožijančių Perkūną, kuri netoli radosi, žmonės girdėdami puolė ant žemės iš baimės; Reda atbula nuo jo atsitraukė.

1760

Margesi šydijančiai žiūrėjo, visi svetimi dievaičiai ir balvonai apie kuriuos girdėjo, parėjo jam ant mislios. Pažiūrėjo į vietą, kur stovėjo Perkūnas, ir nuspjovė.

1761

Motina jau nežinojo, ką pradėt.

1762

Ant giliuko jokio iš dvasiškių nebuvo arti.

1763

To tylėjimo metu Šventas, kuris ir mažai ką tikėjo į Perkūną, ba atprato nuo jo, priėjo prie Margerio, patraukė už rankovės, ir ilgai į ausį šnabždėjo.

1764

— Kuniguti, kas tau? Pražūsi, ko tau gailaut tų viekų?

1765

Nustūmė jį Margeris su atgalia ranka.

1766

— Šalin — pašaukė. — Motinos neklausau, o tu mane turėjai mokyt mokint, paikas meškine!

1767

Šventas susikūprino ir atsitraukė.

1768

Reda trypė ant daikto; dirstelėjo į savo žmones. Turėjo vėl ką norint pamislyt, — kad pagriebt gvoltu, bet iš akių žmonių suprato, kad gal jos neklausys. Pildė jos prisakymus aklinai iki tolei, iki kolei neturėjo pono; dabar tas išsidavė dėl jų tikrų vardų. Moteriškės valdžia pradėjo nustot.

1769

Reda drūtvietėje daugelį valios turėjo, ba kaipo duktė Valgučio, kaipo jo užvada.

1770

Prisiartino prie sūnaus pamažu, apsimalšinus, balsas jos drebėjo. Atsileido.

1771

— Margeri! Sūnau mano — pradėjo kalbėt — argi tu dėl motinos ne turi širdies? Nesusimylėsi ant manęs?

1772

— Sūnus, Rūstybė, Ryžtas Susimylėk tu pirma — atsakė rūsčiai sūnus.

1773

— Aš valios neturiu ant tos merginos — tarė. — Tu nežinai, ką Vaideliotai gali. Mes su jais nesimušim, nė jų dalipstėt! O ant ko jie užsirūstina, tai ir dievaičiai.

1774

— Aš nieko nežinau — tarė Margeris — nė jų, nė jūsų papratimo, bet be Baniutos iš čia nesijudinsiu.

1775

Panevaliai paimsiu, o galiausiai duokite jiems pinigų; aš turiu ją gaut. Jeigu ne, tai nenoriu ant svieto gyvent!!

1776

Kalbėjo tikrai, taip, jog Reda turėjo nutylėt.. Matė, kad nieko nepadarys. Stovėjo, žiūrėdama į žemę; taip rūsti moteriškė suvis atsileido.

1777

Margeris vėl drąsiai tarė:

1778

— Baniuta da ugnies nekūreno. Da ji prie jų nepriguli.

1779

Reda, išgirdus tai, dirstelėjo į šventą vietą ir pradėjo eiti į ten, nieko sūnui nesakydama.

1780

Prie vartų buvo matyt pulką Vaideliotų, kuris iš tolo tėmijo į sūnų ir motiną, nežinodami, apie ką jiems eina.

1781

Konis, rodos prijautė, stovėjo primas.

1782

Matė, kaip Reda greitai artinosi prie jo, pradėjo su juo greitai kalbėt ir nuėjo į užtvarą. Margeris kaip akmuo sėdėjo savo vietoje. Pilėnų šeimyna, kuri prieš tai laikė jį už lėtą jaunikaitį, šiandien žiūri į jį su pašenavone. Negalėjo suprast, kas buvo tarp motinos o sūnaus; matė tiktai, kad drąsiai prieš motiną atsikirto. Redos žmonėms tai patiko, ba jau moteriškės tie prisakymai jiems nusibodo.

1783

Šnabždėjo visi tarp savęs, rodydami į jį; jis savo kardą apžiūrėjo. Pamojo ant Rimo, idant jam atneštų vandenio, o vaikinas dasiprotėjęs vietoje vandenio prileido iš bertainio midaus.

1784

Tame išėjo iš tvartų užtvaros Reda ir pradėjo su ranka mot į sūnų. Margeris svarstėsi. Žinojo, kad čia kur stovi, nieko jam ne gali padaryt, vienok baimės neparodė.

1785

Ėmės ant peties savo kardą, ėjo pamažu ant šaukimo.

1786

Iš tolo jau motina šaukė:

1787

— Jos čia nėra! Išsiuntė nežinia kur.

1788

— Yra! — pašaukė Margeris rūsčiai — yra, ba jau mačiau prieš saulės užtekėjimą. Meluoja!

1789

Vaideliotai, kada išgirdo, kad juos melagiais vadina, didelį riksmą padarė. Visi pradėjo krutėt, rodos rengėsi užpult Margerį.

1790

Šeimyna Krivės Krivaičio griebė už smigių ir kucių.

1791

Persigandęs senelis, kuris apie nieko nežinojo, liepė vestis prie vartų.

1792

Tame Konis susiprato, jog užrūstinimas Kunigo už merginą galės partraukt kokią nelaimę. Tokis augintinis kryžiokų galėjo viskam drįst. Žinojo, kad nuo Redos gaus už ją nemažai pinigų, prisiartino prie jos ir pradėjo pamažu kalbėt.

1793

Margeris stovėjo drąsiai, laukdamas galo. Liko prie vartų pats vienas, ba motina, Krivė Kryvaitis, Vaideliotai, visi suėjo į užtvarą ant duoto ženklo, duris uždarė ir parėmė.

1794

Visi pakalnėje, kurie žinojo, kas darosi arba dasiprotėjo, laukė galo. Nuo ugnies pakilo sena Jargalienė, kvėpuodama, dairėsi Margerio. Pasakė jai, kad tas pareikalavo sau jos dukters.

1795

Užtvare nieko nebuvo girdėt. Pėda ne grįžo. Tame ant sukrautu kaladžių, kur Krivė Krivaitis pamokslą sakydavo, pradėjo lipt Vaideliotai. Visi buvo šventadieniniuose rūbuose su vainikais ant galvų, su lazdomis rankose.

1796

Krivė Krivaitis, kada užlipo ant viršaus, buvo susimūčijęs. Žmonės iš visų šalių pradėjo bėgt prie ąžuolo kaip vilnis ant vandenio.

1797

Ba tie žodžiai ketino būt svarbūs nutiko suvis.

1798

Krivė Krivaitis pakėlė galvą, ranką, kurioje laikė lazdą, iškėlė aukštyn ir į dangų žiūrėjo.

1799

Atsilaikė, kad tą valandą pradėjo niauktis ir užgriovė.

1800

Ne kurie žmonės puolė ant kelių su baime.

1801

Nutiko vaideliotai, pataise ugnį, stulpas durno pakilo aukštin ir tuojaus nusipagadijo.

1802

Konis žodžius Krivės Krivaičio paantrino garsiai, kuris atliuosavo merginą nuo tarnavimo Perkūnui, ba jau kitam buvo pasižadėjus, o dievaitis tokios nereikalauja.

1803

Margeris, tai išgirdęs, pakėlė abidvi rankas aukštyn ir kepurę nusiėmė.

1804

Vartai užtvaros atsidarė plačiai ir išėjo Reda, paskui vesdama, kaip afierą, baltai pasirėdžiusią rūbais Vaideliotką Baniutą. ^ietoje iš ąžuoliniu lapų vainiką turėjo iš rūtų. Ėjo ir linksmai žiūrėjo į savo mylimą, kuris rodos norėjo bėgt priešais.

1805

Nebėgo vienok prie jos, tiktai tiesiog prie motinos ir kaip ilgas, puolė jai į kojas. Pagriebę ji už galvos.

1806

Pirmutinė tai buvo meilė motinos, o ir sūnaus. Nuo tos valandos jautėsi, kad ji motina, o jis jos kūdikis.

1807

Mergina, Laisvė, Ašaros Baniuta, taipogi puolė ant kelių, kampą rūbų bučiuodama, o štai ir sena Jurgelienė klūpojo prie kojų kunigienės. Iš džiaugsmo verkė.

1808

Tame Reda pradėjo šaukt, atsikvotėjus:

1809

— Renkitės į kelionę! Į kelionę! Aš prijaučiu, kad valią dieną pribus vokiečiai ir apstos; jau gal traukia. Judinkimės!

1810

Visi sėdo ant arklių , paėmė į vidų Redą, Margerį ir Baniutą, podraugiai ir jos motiną ir skubino į Pilėnus.

1811

Kada parkeliavo į Pilėnus, Reda kas kartą siuntinėjo šnipukus ir grįžtančius klausinėjo, ar ko nepatėmijo.

1812

Kryžiokai su visa sila ruošėsi į Pilėnus — taip kožnas sakė. Dažinojo ir apie tą laivą, kad buvo parengtas, ir kad tiktai smalavo ir maistą krovė.

1813

Baimė visus apėmė, o ir Reda norint drąsi viskam, daginius apie tai, nusiminė.

1814

Nebijojo daugumo kryžiokų, tiktai to laivo, apie kurį nesutvertus dalykus žmonės kalbėjo. Reda prapultį prijautė, kad ji tą laivą perstatė baisiausiai.

1815

Ba kurie tiktai sugrįžo, stebuklus apie jį pasakojo: kad iš storų balkių, kad laido iš savęs didelius akmenis ir ugnį.

1816

Vieną vakarą, kada šnipukai parbėgę pasakojo Redai apie tą laivą, Margeris pašoko nuo sėdinės, rodos, kad kokį svarbų daiktą pamislijo.

1817

— Ar žinote ką? — tarė — jie suvis nesitiki nieko, mes turime imti kelias valteles, smalos ir ugnies, keliausime į tenai ir ta tada sudeginsime.

1818

Šventas, kuris klausė tos šnektos, pasakė, kad jis nuves naktį į tą vietą.

1819

— Taip, taip, turime sudegint — pašaukė Margeris — tai jiems gal atsinorės, o pakolei kitą padarys, tai ilgai persitrauks.

1820

Ordinas, Užpuolimas Reda pristojo ant to, kad laivą sudegint, o kada dažinojo, kad sūnus turi akvatą pats žmonėmis davadžiot, Reda nenorėjo jo leist.

1821

Vaikinas nuo savo neatstojo.

1822

— Tai bus mano pirmutinis baudimas — kalbėjo — jaučiu, kad man pasiseks. Turiu eiti su Šventu, nieko nebijau. Jeigu tas mane čia tropijo atvesti, tai žinos, ką padaryt, kad į jų rankas neįpult.

1823

Vaikinas, Ryžtas Nudžiugęs Šventas, mušėsi į krūtinę, kad jiems pasiseks sudegint laivą ir kad giliukningai sugrįš į Pilėnus.

1824

Reda turėjo tikt ant prašymo sūnaus ir džiaugėsi savyje, kad jos sūnus taip drąsus ir vokiečių nekenčia.

1825

Bijojo tiktai, idant nepabijotų galybės kryžiokų.

1826

Ant rytojaus Margeris ėmė Baniutą už rankos, nuvedė pas mtiną ir tarė: — Palieku tau motin po apieka šitą mano skarbą, sergėk ją, ba be jos nebūsiu gyvas.

1827

Reda prispaudė prie savęss merginą, kurią taipogi labai mylėjo.

1828

Kada atsisveikino, leidosi giriomis su pulkeliu drūčiausių lietuvninkų, o tarp jų radosi iį Šventas.

1829

Traukė per visokias balas, laikydamiesi pakraščių Nemuno. Margerio kraujas virė, o žmonės džiaugėsi, kad taip puikų vadą tarp savęs turi. Šventas nuo jo šono neatsitraukė.

1830

Lietuviai, Gudrumas, Sumanymas Kada atkeliavo į vietą, netoli nuo to daikto, kur stovėjo kryžiokų padarytas laivas, tūnojo visi pasislėpę švendrynuoe su lotais, kuriuos atsigabeno. Šventas liko nusiųstas šnipinėjimui, o kada sugrįžo, pasakė, kad jau laivas gatavas ir kad būtų geriausias laikas užklupti, ba ne daug vokiečių jame randasi.

1831

Staiga užpuola buvo giliukninga, o pakolei susižiūrėrėjo, kad gintis nuo neprietelių, kurie kaip iš debesų išpuolė, jau jų nebuvo. Ant mažiukių valtelių spėjo pabėgt palikdami degantį laivą.

1832

Markeris skubino kuo greičiau į Pilėnus, kurie jam labai rūpėjo.

1833

Motina jau niekame jam nesipriešino ir norėjo, kad kuo greičiausiai atsiprovėtų veselią. Tenai jo buvo būstinė, kurioje ketino ponaut prie savo mylimos Baniutos.

1834

Jo galvoje painiojosi puikios mislys. Norėjo su Kęstučiu Vilniuje padaryt drūtą susirišimą, kad reikale galėtų gaut pagelbą.. Tai, ką matė ir ko išmoko iš kryžiokų, norėjo pas save taip įtaisyt.

1835

Kas dieną Baniuta lipo ant bokšto ir žiūrėjo ar neparegės pargrįžtančių.

1836

Vieną naktį sargai patėmijo gaisrą danguje, Reda tuojaus atminė, kad tai tas vokiškas laivas dega, kuris ketino Pilėnus prapuldyti.

1837

Drūtvietėje buvo linksmybė didelė. Baniuta žiūrėjo į gaisrą, idant prisotintų savo akis tuo regėjimu. Ant rytojaus tikėjosi saviškio. Ant rytojaus visą dieną stovėjo ant bokšto ir žiūrėjo, o širdis jos plakė, rodos, kad kožno paukštelio klausė:

1838

— Ar ne matei mano mylinio? Ar gal parneši linksmą naujieną nuo jo?

1839

Paukšteliai pralėkė ir nieko neatsakė nuliūdęs.

1840

Ir nieko ilgai nebuvo matyt, net iki vakaro.

1841

Vakare upė nuo saulės žibėjo kaip zerkolas, o iš toli buvo matyt tamsius brūkšnelius ant vandenio, nežinia kas tai galėjo būt, ar luotai, ar kokie paukščiai vandeniniai!

1842

Baniuta rankomis suplojo. — Tai jie!

1843

— Ir nulipus nuo bokšto bėgo pas motiną, ant stogų sulipinėjo žmonės, tėmijo ir juokėsi, kalbėdami, kad nieko nemato.

1844

Baniuta stovėjo prie vartų, ba jautė, kad Margeris parkeliauja. Jei širdis kalbėjo, kad tai jis.

1845

Išgirdo rago balsą. Išbėgo visi sargai, kad atidarytų vartus savo ponui ir nuvestų į drūtvietę.

1846

Valgutis pats vienas liko ant lovos; visi jį apleido, užmiršo senelį, ba senelis buvo kaip numiręs, niekas jo nelinksmino.

1847

Nerimas, Vienatvė Dabar jame atšilo kraujas! — pasijudino lovoje, sušuko, niekas neatsiliepė, ba nieko prie jo nebuvo!

1848

Išgirdo kokia tai boba senį šūkaujantį, atbėgo, o paskui ir daugiau. Senis, pusiau numiręs, kurčias, neregys, norėjo kelt. Juokėsi iš jo visi.

1849

Atkišo rankas išdžiūvęs, su kumštim mušė į kraštą lovos prisakydamas, kad jį vestų.

1850

Turėjo vest.

1851

Užmėtė ant jo meškos kailį. Svyruodamas kaip žąsytis ėjo kaip galėdamas.

1852

Ėjo kvėpuodamas, stūmėsi prie vartų, liepėsi nešt. Veidas pabalęs pradėjo atsigaivint, tiktai lūpų amžinai atidarytų negalėjo sučiaupt. Kaip šešėlis iš kito svieto, stojo už Redos duryse, tuo laiku, kada Margeris artinosi prie motinos jį savo milinius.

1853

Senis išdavė nesuprastiną balsą, bet balsą didelį; šaukė jį pas save. Sausas apžėlusias rankas ištraukė, tvėrė vaikiną į glėbį, galvą savo žilą padėjo ant pečių — ir numirė.

1854

Paskutinis tas kvapas senio, kuris visą savo gyvenimą su neprieteliais galėjosi, įėjo į širdį anūko.

1855

Kada Reda prisiartino prie senio, tas jau buvo numiręs. Valgutį žmonės laikė ant rankų atšalusį.

1856

Vietoje eiti į vidų drūtvietės su daina linksma, visi giedojo raudą, graudžią, kad kožnas ašaromis apsiliejo.

1857

Visi žmonės subėgo, klausinėdami, kas pasidarė, norint buvo suvis maža gyvasties, vienok netikėta smertis, visus perėmė dyvu.

1858

Pagal būdą prasidėjo šermenys.

1859

Paguldė negyvėlį ant smertelno patalo, išrito didelę bačką alaus į tą gryčią, duris iš jos išėmė, kad kožnas galėtų su nabašninku atsisveikint.

1860

Senos bobos pradėjo mazgot kūną ir paskui apvilko ilgais marškiniais, nuo seno pašapuotais, apavė su vyžomis ir pasodino lavoną ant suolo kerčioje ir kuciais apstatė, su kuriais seniau mušė neprietelį, o šiandien su jom paramstė negyvėlį.

1861

Daugelis žmonių apspito nebašninką, kožnas su kruzeliu sėmė alų iš prileistos liepinės ir gėrė į nabašninką ir giedojo:

1862

— Gėrėme į tave, geras mūsų Viešpati, dėl ko gi numirei? Kam mus palieki siratomis?

1863

Kožnas saviškai sveikino, dainuodamas:

1864

— Dėl ko numirei? Dėl ko numirei!

1865

— Ar neturėjai, ką gert ir ką valgyt? Ar nebuvo name viso pilna? Ar neturėjai tarnų į valias? Dėl ko numirei? Dėl ko numirei?

1866

— Ar neturėjai drabužio, padarų, pilnas skrynias ir aruodus? Visą namą pilną gerbyių? Dėl ko numirei! Dėl ko numirei?

1867

Liūdesys, Netektis Margeris, kuris pirmą kartą žiūrėjo į šermenis lietuviškas, stovėjo nusiminęs. Priminė sau juodus grabus ir graudžias giesmes krikščionių. Čia viskas kitaip išrodė.

1868

Anuos nebašninkus, paliecavojo[223] Dievui, o čia siuntė pas senovės pažįstamus ir prietelius.

1869

Per dvi dienas ir naktis žmonės laukė nebašninko, kuris sėdėjo sustingęs.

1870

Tuomet viską paruošė kūno palaidojimui kūno. O kad tikėjosi kas valandą užpuolos kryžiokų, turėjo netoli drūtvietės ant kalnelio padaryt laužą.

1871

Anksti suėjo bobos ir dar kartą numazgojo kūną, apvilko į baltus rūbus; prijuosė kardą, už diržo užkišo kirvį, ant kaklo uždėjo abrusą, į kurio kampą įrišo pinigą keliui, ir vėl pradėjo verkdami gert ir atsisveikint.

1872

Netoli durų stovėjo vežimas, ant kurio pasodino negyvėlį, ir žmonės stovintys pradėjo piktas dvasias su riksmu ir šluotomis varyt.

1873

Uždainavo verksnės, raudamos palaidus plaukus. Netoli reikėjo kūną lydėt, ba štai tuojaus buvo laužas nukrautas, neturėjo prie taip puikių šermenų Krivė Krivaičių ir Vaideliotų, kuriuos turėjo užstot du Tyliukai (pustelninkai), kurie ne per toli gyveno būdose, prie kurių raudas Valgučio garbei giedojo.

1874

Margeris, turėjo užsiimti šermenimis savo diedo ir visame būt pirmutiniu, nemokėjo tame apsieiti. Dyvnai jam viskas išrodė.

1875

Kada Valgutį ant laužo pasodino, kuris ketino tuojaus būt uždegtas, turėjo Margeris eiti ant laužo ir su seniu atsisveikint, potam iš keturių kampų laužą Tyliukai uždegė.

1876

Reda, iž gailesčio plaukus nuo galvos rovė, baisiai rėkdama ir nuolatos ant žemės puolinėjo drauge su raudoms.

1877

Laidotuvės, Apeigos, Laužas Kada liepsna apėmė laužą, pradėjo tarnai mėtyt į ugnį nabašninko daiktus: ginklus, drapanas, ir visą jo lobį, idant Valgutis turėtų visko ir po smert.

1878

Ketvirtą dieną, dar ugniavietė nebuvo užgesusi ir vos spėjo suimti pelenus, kad pakavotų moliniam sūde tarp pelenų prosenių ir giminių, kad štai daneša šnipukai, kad kryžiokai jau į Pilėnus traukia.

1879

Reda, šermenimis nuvarginta sirguliavo. Margeris tada buvo galva ir vadu visos drūtvietės. Norint negalėdama išsivilko iš savo gryčios, kurioje gulėjo ir akyse visų puolė ant kelių ir tarė:

1880

— Vakar buvau tavo motina ir ponia, šiandien esu tavo! Tu elkis.

1881

Sušaukė vyriausybę ir tarė:

1882

— Tai jūsų ponas! — tai pasakius grįžo į gryčią verkti, o Baniuta sėdo prie jos kojų, taipogi, verkdama.

1883

Margeris pastojo vadu ir ponu, net sudrebėjo. Žmonės glitoje stovėjo ir laukė; jis nežinojo, ką į juos sakyt. Meilė merginos, kurią mylėjo labiausiai už visą ką, o dar nebuvo susivenčiavoję[224], baimė ir vosokie rūpesčiai puolė ant jo galvos; čia, dabar nebuvo ką mislyt apie tai, kaip tik apie apgynimą drūtvietės.

1884

Kaip apkvaitęs, užlipo ant bokšto, idant pažiūretų ir pažintų Pilėnus. Kada apžiūrėjo aplinkui matė, kad drūtvietę ne byle kas gali taip greitai įkabint, o turėjo taipogi prie tam ir nemažai žmonių.

1885

Vaikinas, Valdžia, Atsakomynė Vienok kada pamislijo apie Malborko drūtvietę akmeninę, tai Pilėnai išsidavė jam kaip gūžta. Bes ką galėjo daryt, žinojo kad bus kruvina muštinė ir smertis neišsisaugota.

1886

Arba reikėjo iš čia pasišalint, kad išsaugot save ir žmonės, kur į girias palikus viską arba apgynime pult afiera.

1887

Margeris mislijo; o mislijo apie Baniutą ir ateigą.

1888

Kada taip stovėjo misliose praskendęs, Reda karščiu apimta, su palaidais plaukais, užlipo ant bokšto. Stovėjo valandėlę nematanti, žiūrėjo iš tolo į sūnų, turėjo ką numanyt iš jo nuliūdusio veido, papurtino už pečius.

1889

— Tu dabar esi čia vadu — tarė — ką ketini padaryt?

1890

Ir žiūrėjo į jį.

1891

— Vokietis yra drūtas — tarė Margeris — mes čia taip kaip Valgutis toj drūtvietęj sudegsime.

1892

Reda tylėjo.

1893

— Neapsiginsime — dadavė Margeris.

1894

— Palauk! — pertraukė motina. Neapsiginsime! Pražūsime! Taip, bet turime gintis iki paskutinių lašų kraujo.

1895

Dūšia diedo ir tėvo pareitų iš ano svieto ir tave prakeiktų, ir aš tave prakeikčiau, kad būstinę apleistum iš baimės!!

1896

Kada gulėjau lovoje, apėmė mane baimė. Motinoje ir sūnuje viena randasi dūšia; ką tu mislijai, tai aš jaučiau. Myli mergina, nori laimės, pagriebtum ją ir bėgtum, o ta drūtvietė tavo prosenių gatavas esi paduot į rankas neprietelių be lašo kraujo?! Netikėli!!

1897

Margeris sudrėbėjo ir pabalo; puikybė kareiviška įžengė į jį, kraujas jame jo prosenių užsidegė.

1898

— Ne — pašaukė Margeris — pamatysi; abginti ne patropysim[225], bet numirti patropysime.

1899

Nusijuokė ne vokiškai, tiktai kaip kožnas lietuvis.

1900

Reda dirstelėjo jam į akis.

1901

— Šitaip, tai esi mano sūnus! — tarė. Tai pasakius leidosi trepais žemyn nuo bokšto, palikus sūnų patį vieną.

1902

Margeris apie viską apmilsijo.

1903

— Diena giliuko, o paskui… smertis!! Margeris lipo žemyn ir pasitiko su Šventu.

1904

— Kunige — tarė — niekai ta drūtvietė; tai krūvutė mėšlų, čia mus kryžiokai iškeps. Gaila žmonių ir mus gaila. Na, ką kalbi ant to, Kunige?

1905

— Šalin traukis! — sušuko Margeris. Ėjo tiesog į kiemą, ant kurio stovėjo bajorai vadai, laukdami nuliūdę jo. Pamate jį nusiėmė ausuotes nuo galvų.

1906

— Kryžiokai atitraukė — tarė jaunas ponas. Pilėnai turi gintis. Sakykite: ar turite tik drąsos? Katras neturite drąsos, galite sau eiti šalin; kas liks su manim, turi smerčiai ruoštis.

1907

Senas Vižūnas apsidairęs į šalis tarė:

1908

— Kartą reikia numirti.

1909

Naginius tą patį pritarė.

1910

Nė vienas nesijudino ir neprašė, kad nebūt atvalnytas.

1911

Margeris su vyresniais apėjo drūtvietę aplinkui. Visi žmonės linksmai šaukė:

1912

— Kartą mirti reikia.

1913

Ordinas, Pagonys, Karas Ruošėsi smerčiai linksmai, norint žinojo, kad šermenų ir raudžių neturės.

1914

Nusiuntė į sodybas, idant tie, kas nori išsisaugot kryžiokų, kraustytųsi į drūtvietę arba prasišalintų į girią.

1915

Margeris pats apžiūrėjo bromas ir slaptynes, o taipogi sienas.

1916

Buvo pasirengė, kad ir šiandien su neprieteliu pasimatyt. Visą tą vakarą rodavojosi su vyresniais.

1917

Vižūnas po Margerio buvo pirmutiniu davudcu. Tas senis buvo kaip geležinis: daug nekalbėjo, mažai miegojo, rūstus ir neatlaidus.

1918

Per visą naktį tekino kirvius ir byles, kurios buvo apsodintos ant ilgų kotų. Nemiegojo nė vienas.

1919

Jau buvo gana vėlu, kada Margeris ėjo į didelę gryčią, iš tolo išgirdo linksmas dainas. Apšviesta buvo.

1920

Kada atidarė duris, dyvus pamatė: Reda puikiai pasirėdžius, Baniuta su vainiku ant galvos, o aplinkui mergos apstoja dainavo dainas mergvakario.

1921

Motina pasitiko prie durų.

1922

— Pasirodyk gi ant linksmės (veseilės) — tarė.

1923

— Vakar šermenys, šiandien linksmė, rytoj gal smertis! Kad taip skubinai, tai turi.

1924

Margeris žiūrėjo į Baniutą. Sėdėjo ant duonkubilio apversto, kaip ant kokio sosto, su palaidais plukais, su vainiku, — o mergos apie ją visokius juokus dirbo: verkė, šoko, trypė ir juokėsi, o vis su dainelėms.. Ji pati, nevos buvo nuliūdus vienok linksminosi, ką kožnas galėjo suprast. Žiūrėjo į savo mylimą.

1925

Akimis pasisveikino; ba ne pritiko eiti gilyn su kasdieniniais drabužiais; išėjo.

1926

Dainos liūdnos skambėjo. Ant kudmento šakaliai sausi degė, nuo kurio visoj stuboj šviesu buvo. Reda ir apie viską triūsė, kartą su ašaromis, kartą linksmai.

1927

Gailėstį turėjo po šermenų, o čia vėl linksmė, kryžiokų dar nebuvo.

1928

Per visą naktį dainavo ir gėrė alų ir midų, o katrie nebuvo ant linksmės, tai kirvius ir biles tekino.

1929

Ant rytojaus neturėjo Vaidelioto nei Svalgūno, kad jaunavedžius laimintų; senas Vižūnas persijuosė baltu stuomenį ir vainiką užsidėjo ant žilos galvos.

1930

Baniuta vėl sėdėjo ant apversto duonkubilio, ant jos kelių stovėjo kruzelis su alum ir balta sikute duonos, pamergės per jos kasas pervėrė po du žiedus ir verkdamos nupjovė.

1931

Stojo Baniuta ir gėrė iš kruzelo, o kas liko ant slenksčio išpylė. Margeris laukė jos sėdėdamas kerčioje. Tris kartus apvedė apie kudmentą, ant kurio ugnis amžina degė, kada atvedė pas jį, linksmai ji į jį pažiūrėjo. Jis sėdėjo nuliūdęs.

1932

— Liūdesys, Meilė Mano ponyti — tarė patika į jį — kodėl taip nuliūdęs? Ak, tai mūsų linksmė. Man išpultų verkt, tau linksmintis; nes man sarmata, kad aš taip esmu linksma.

1933

— Aš negaliu būt linksmas.

1934

— Dėl ko? — paklausė Baniuta.

1935

— Paklausyk — atsiduso Margeris. Kad nedainuotų, tai gal išgirstumėm dundėjimą kryžiokų arklių.

1936

— Tai pritiktų prie mūsų linksmybės. Dirstelėjo jam į akis. — Ponyti mano! Ko tu liūdi? Aš žinau! Aš žinau! Karė artinasi ant mūsų linksmės.

1937

Atsidusęs tarė:

1938

— Karė tai nieko…

1939

Žodis lūpose numirė. Baniuta linksmai į jį nusijuokė.

1940

— Ponyti mano! — tarė. — Ak, tai toks būdas, kad jaunavedis už vainikėlį duoda dovaną. Ir aš noriu nuo tavęs dovanos kokios norint, dovanos didelės, bet man turi prisiekt, kad aš turėsiu.

1941

— Duosiu tau, ką tik nori! — pašaukė Margeris.

1942

— Prisiek man! — paantrino Baniuta.

1943

— Ant ko prisiekt turiu? — tarė smutnai Margeris — ant svetimo Dievo negaliu prisiekt, o jūsų dievai manęs nepažįsta.

1944

Prisiek man ant saulės ir mėnulio — tarė Baniuta — ant ko nori! Bet aš noriu prisiegos!

1945

Margeris pridėjo ranką prie krūtinės

1946

— Meilė, Priesaika Ko reikalauji nuo manęs? — paklausė. — Viską turėsi.

1947

Tada Baniutos akys užžibėjo ir tarė:

1948

— Atsiminki. Aš žinau, aš matau!! Kryžiokai drūtvietę paims. Tu, tu pražūsi, apgynime, o aš? Aš sau gyvasties nepatropysiu atimti. Kada ateis paskutinė valanda, mano brangus! Pakolei jiems neatiduosiu savo gyvasties, atimki mano!

1949

Pabalo Margeris.

1950

— Prisiekei man ant saulės ir mėnulio — tarė Baniuta spausdama jo ranką — drauge eisime į aną svietą, o tenai! Tenai linksmybė begalinė… O jeigu yra dievai, tai teisingi turi būt.

1951

Dainos stelbė jų kalbą.

1952

Šventas įsigėręs pusėtinai visokius šposus dirbo, o galiausiai įbėgęs į gryčią pašaukė: — Tai, taigi, linksminamės! O čia svečių pilna atkeliavo. Ar užteks jiems alaus. Svečių rūbai žiba, arkliai žvengė.

1953

Didelis riksmas ir triukšmas buvo girdėtas apie drūtvietę nuo kryžiokų.

XII

1954

Tą pačią naktį pašoko Margeris iš lovos, pabučiavo miegančią Baniutą ir pastovėjo užsimislijęs.

1955

Išėjo iš stubos; senas Vižūnas sėdėjo ant slenksčio, pasirėmęs ant rankų.

1956

Abudu nusiyrė toliaus į kiemą.

1957

— Tuos šunis reikėjo pabaugint — tarė Margeris. Ar tu netėmijai, katram daikte apsistojo vadas?

1958

Vižūnas su ranka parodė į šalį.

1959

— Tenai bene randasi po žeme įeiga akmenim užversta?

1960

Senis linktelėjo su galva, ir tarė:

1961

— O kas iš to?

1962

— Kada sumigs visi — tarė Margeris — bus galima gautis į jų abazą.

1963

Tvėrė už kabančio kardo prie diržo.

1964

— Reikia vadą nužudyt!

1965

Vižūnas netikinčiai dirstelėjo į Margerį. Rodos akimis klausė, ar tai galima?

1966

Ryžtas, Pasiaukojimas Margeris po valandėlės tarė:

1967

— Aš jų būda pažinau, kalba moku… eisiu.

1968

— Jūs?

1969

— Aš — atsakė drąsiai — kažin, kaip susimaišys, tai gal pabėgs.

1970

Senis su nuleista galva tylėjo.

1971

— Gaila jūs — tarė — o kada jūs pražūsite, kas drūtvietę gins?

1972

— O, tu! — atsakė trumpai Margeris, ranka dedamas ant jo petis. — Niekam žodžio nekalbėk! paminki…

1973

Apsidairė aplinkui: buvo tamsu; abaze Križiokų buvo tika miegojo vysi; nieko ne buvo matyt.

1974

Ėmė kardą iš makštis su pirštu, pažiūrėjo, ar aštrus; atsižiūrėjo į gryčią, kurioj miegojo Baniuta. Norėjo eiti atsisveikint; bet netikėjo sau, ar galėtų paskui eiti?

1975

— Eikime, Vižūne — tarė.

1976

Senis nuvedė prie skylės ir išleido Margerį iš drūtvietės.

1977

Margeris leidosi po žeme tamsu keliu. Vižūnas likos ant sargos. Būtų verkęs, bet negalėjo.

1978

Laukė ilgai, bet jam metais išsidavė.

1979

Kad išgirdo baisų riksmą ir net puolė ant žemės. Abaze tūkstančiai balsų sušuko; rodos kad po kryžiokais žemė atsirado. Arkliai sužvigo, ginklai skaniojo, net dundėjo kaip bėgiojo į visas šalis.

1980

Vižūnas pridėjęs prie žemės ausį klausė. Nebuvo girdėt pareinančio Margerio. Ne poilgam išgirdo, kad rodos kas atslenka. Senis nusigando vokiečių ir griebė su ranka už kardo. Kad štai pasirodė Margeris, su viltimis apibertas, atsikvėpė, puolė ant žemės šalia Vižūno.

1981

Kada atsikvotėjo, senis jo paklausė, bet tas jau nieko neatsakė. Parodė į savo kardą, kad tat sausas ir nekruvinas — atsiduso.

1982

Nė vieno neužmušė.

1983

Tą pačią dieną užbėrė požeminį kelią.

1984

Anksti iš ryto kėlės bačkas alaus dėl žmonių drūtvietės; nes dainuot nebuvo valia. Vieni prie sienų drūtvietės vektavo, o kiti su kruzeliais alų gėrė.

1985

— Kartą žmogus turi numirti! — taip sau patika dainavo.

1986

Margeris tai pas pačią eidavo, tai vėl ant pilies, kad pažiūrėt į abazą kryžiokų. Pažinojo kožną, norint iš tolo ir galėjo kožno vardus pasakyt; pažino juos iš eisenos ir drabužio, o ir iš jų arklių.

1987

Tarp jų buvo ir gėri žmonės, bet dabar kožnas netikęs.

1988

Išmetinėjo sau, kad neužmušė Bernardo; bet kad ir antrą kartą su juo pasitiktų, tai negalėtų to padaryt, ba vėl ranka sudrebėtų.

1989

Sėdėdamas prie pačios, mislioje visus žudė, o kada į juos žiūrėjo, slobo[226].

1990

Kryžiokai, kaip tyčia, vilkino: kelias dienas gulėjo, nieko nepradėjo. Vieni giedojo šventas giesmes, kiti daineles linksmas. Žmonės drutvietėje norėjo užpult juos. Katras mato smertį akyse, tas nori greitai gyvastį pabaigt.

1991

— Jie mus nori badu paimti! — tarė Vižūnas — reikia čėdyt maistą, o jeigu Didis Kunigas (Kęstutis) ateis į pagelbą ir iš užpakalio užklups?

1992

Križiokai vežiojo sausas šakas ir smalą.

1993

Vieną dieną prie pastatyto naujai kryžiaus apstojo aplinkui. Buvo matyt prie jo altorius. Tėvas Antoniušas mišias laikė. Margeris stovėdamas ant bokšto, jau norėjo kepurę nusiimti pagal senovės papratimą, bet vėl su piktumu užsismaukė net ant ausų.

1994

Išgirdo balsą giesmės, kurios balsą gerai pažinojo ir ne vieną kartą bažnyčioje giedojo.

1995

Išgirdo nuo žemės Baniutos dainelę.

1996

Abi giesmės maišėsi jo širdyje, sukando dantis ir nuėjo nuo bokšto žemyn.

1997

— Vyrai, ant pilies! — pašaukė.

1998

Nesimilijo: Kryžiokai pradėjo šturmavot.

1999

Aplinkui apsiaubė drūtvietę, kaip gyvu lenciūgu.

2000

Ėjo dainuodami. Vieni nešė ant galvų sausas šakas, kiti ugnį, ir ne kurie buvo su kirviais.

2001

Kas gyvas drūtvietėje ėmėsi prie darbo. Moterys nešė vandenį su kubilaičiais, vyrai akmenis, silpnesni tvėrėsi už saidoku[227].

2002

Vižūnas prisakė, kad kožnas tylėtų. Ne vienas neturėjo pradėt pakolei kryžiokai nepradės.

2003

Tuojaus prie sienos girdėjo, kaip metė pagalius, dūmai pasirodė. Tuojaus nuo viršaus pradėjo byrėt akmenys kaip lietūs, o ant ugnies vanduo piltis. Valandėlę vokiečiai susilaikė; keli su riksmu nusirito.

2004

Kiti šaukė, kad šturmavot ir vėl pradėjo spaustis.

2005

Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ugnis Buvo tai pirma diena užpuolimo, bet iš karto smarkiai puolė, ba net iš dviejų pusių.

2006

Maršalka stovėdamas iš tolo ant kalnelio su Brandeburčiku, su galva palingavęs tarė:

2007

— Ne taip greitai juos įgalėsime.

2008

Pradėjo laidyti ugnį, kuodus pakulų smaluotus.

2009

Mislijo, kad užsiims trobas dovanai: ugnis kieto medžio nesiėmė.

2010

Bet ir lietuvninkų strėlės ne daug jiems gelavo: ba buvo į geležį pasirėdę, akmenis navet atsimušė nuo jų.

2011

Sienos, taipogi nedegė, ba buvo su moliu aplipintos. Ugnis sukurta, nesiėmė.

2012

Užpuola tęsėsi iki pietų, saulė pradėjo kaitint, kryžiokų vaiskas pradėjo bėgt į Nemuną vandenį lakt, vyriausybė nuėjo į gryčias, o likę atsitraukė ir sugulė ant žemės.

2013

Nieko nepadare.

2014

Susirinko į Maršalkos būstinę svečiai. Vieniems norėjosi juoktis, kiti piko.

2015

— Paimti paimsime — atsiliepė Kumtoras, kad ta šuninė būda mums geluoja, nes kaip ilgai čia stovėsime, tai negaliu pasakyt. Gal taip ilgai stovėsime ir tik vargo turėsime, kad neapsimokės ir jokios naudos neapturėsime.

2016

— Kaip tai?! — sušuko Maršalka. — Ar tu nužinai, kad tai yra raktas Lietuvos, o kada paimsime, tai lietuviai taip pabūgs, kad be muštinių pasiduos.

2017

Darykite rodą, idant kuo greičiausiai paimt! — tarė senas Zygfridas. — Ateis laikas lietingas, tada su ugnim nieko neveiksime, o su šturmu imti — daug iš mūsiškių pražus!

2018

Nemūra atsiliepė, kad jie gerų ginklų neturi, o ir ką tury, tai nedaug, per ką nereikia bijoti suvis. Didelis skaičius ir negali būt, ba matyt ant drūtvietės, kad savyje talpint negali.

2019

Bernardas, pašalije sededamas, tilėjo.

2020

— Broli Bernardai — tarė Maršalka. — Tas tavo augintinis, jeigu jis nedavadžioje, tai turi rastis toj gūžtoj. Ta, kad mes galėtumėm parsikviest pas save, o pašnekėt su juo, idant pasiduotų, tai jam gyvastį dovanotumėm.

2021

Zygfridas nusijuokė ir tarė:

2022

— Aš pirmas liepčiau jį pakart. — Nes ko tai prižadėt galima, tiktai neištesėt, ba žodis duotas pagoniui neturi svarbumo. O vėl, buvo apkrikštytas, Tėvas Antoniušas išspaviedos, o paskui ant šakos. Dūšią išgelbėsime; tai svarbiausia.

2023

Bernardas pakilo nuo kelmelio, ant kurio sėdėjo, bet nieko neatsakė.

2024

— Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ugnis, Nerimas, Liūdesys Broli Bernarde — paantrino Maršalka — kodėl nieko nesakai. Daug gyvasties užčėdintumėm.

2025

— Galite bandyt — atsakė Bernardas — bet netikiu, idant jie pristotų. Nieko nemačys.

2026

Bernardas nuėjo su balta karūna ir žalia šaka, kareivis prisiartino prie pilies, trūbindamas šaukė lietuviškai…

2027

— Ar girdite!! Noriu su jumis kalbėt!

2028

Kryžiokas stovėjo ir aukštyn žiūrėjo, laukdamas.

2029

Niekas nepasirodė ir atsakymo negavo. Bernardas su kitu kryžioku jojo aplinkui tuščiai. Pasirodė ant galo aukštai prie tvoros Margeris su kardu rankoje.

2030

Stojo priešais save.

2031

Margeris ir Bernardas pasimieravo akimis. Margeris tylėjo.

2032

— Pažįsti mūsų galybę — tarė Bernardas, žiūrėdamas aukštyn, — matote visi, kad esate apsiaubti aplinkui. Gaila man jūs; galite išlikt gyvais visi. Ant tuščio ginsitės.

2033

Margeris truktelėjo pečiais ir tarė stačiai:

2034

— Aš čia atėjau pas saviškius, idant su jais pražūt, o ne be jų gelbėtis.

2035

— Esi krikščionis, ir nori galėtis su krikščioniais — tarė Bernardas.

2036

— Aš jau nesmu krikščioniu! — pašaukė Margeris.

2037

Tie žodžiai kryžiokams lūpas uždarė.

2038

— Na, tai visi pražūsit — pašaukė Bernardas — nė vienas ne išeis gyvas.

2039

— Mes visi esame gatavi! — atsake rūsčiai Margeris — nes kad ir pražūsime, tai ne iš jūsų rankų.

2040

— Maršalka tau gyvastį dovanos! — pašaukė Bernardas.

2041

Margeris piktai nusjuokė.

2042

— Būki sveikas, Bernarde! — pašaukė. — Ne gerai būtumėte užauginę, idant savo brolius į nagus dėl jūs paduočiau; buk sveikas Bernarde.

2043

Užpakalyje Margerio jau žmonės purijo, girdėdami vokišką kalbą.

2044

— Kam čia tų prakeiktų šunų pasakos klusytis? Muštis ir numirti!

2045

Ir Vižūnas rugojo Margerį:

2046

— Kam kalbi su jais?

2047

Kiti šaukė, idant į kryžiokus šautų.

2048

— Nieko nuo jų nereikalaujame! Muštis, muštis ir pražūt.

2049

Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ištikimybė Margeris atsitraukė nuo sienos drūtvietės. Davė ženklą su ranka, idant žmonės bėgtų prie sienų drūtvietės. Pradžia muštinių uždegė kraują kožname. Juo matė, kad neapsigins, tuo labiaus nepasidavė.

2050

— Vyrai nepasiduokime. Ginkimės ir žūkime.

2051

Visus apėmė kokia tai dvasia, vaikus, moteris ir senius. Kožnas griebė, ką galėjo pakelt ir norėjo bėgt ant neprietelio…

2052

— Drūtvietėje dabar pasidarė krutėjimas ir riksmai, kurie iš tolo buvo girdėt.

2053

Kada Bernardas sugrįžo, roda vainos, kuri jau žinojo, kad su niekuo sugrįžta, jau pastanavijo, ką padaryt su drūtviete.

2054

O kad daugiaus buvo kryžiokų, kaip reikėjo, pastanavijo Didis Kumtoras, idant mainitųsi vaiskas ir be paliovos užpuldinėtų.

2055

Dieną ir naktį ketino šturmavot. Kirsti sienas ir mėtyt ugnį iš visų šalių.

2056

Tikėjosi tokiu spasabu greičiaus galą padaryt.

2057

Prisakė ir šilas vokiškas padalino į dvi dalis, tuojaus mėtėsi prie sienų.

2058

Lietuvninkai neapsileido, lygiais statėsi. Vokiečiai norėjo parodyt, kad jie ilgai negalės laikytis.

2059

Kada kryžiokai persimainė, lietuvninkai prisileido suvis arti sienos ir sykiu pradėjo rist ant galvų kryžiokų didelius akmenis ir kaladas.

2060

Kryžiokai nesitraukė, ba stovėjo vyriausybė ne per toli. Kryžiokų krūvos lavonų gulėjo, vienok kabinosi. Baisi muštinė prasidėjo.

2061

Kryžiokams rodėsi, kad kaip iš visų šalių užklups, tai lietuvių tiek neužteks, o čia pamatė, kad kaip skruzdyno pilna.

2062

Baisi ta vaina pradėta apie pietus, traukėsi iki nakties. Iš abiejų šalių puolė ne mažai žmonių. Pilėnuose, rodos stebuklingu spasabu svietas dauginosi. Kožnoj vietoj kur tik reikėjo buvo pilna.

2063

Vėl persimainė kryžiokai, nauji vėl mėtėsi kaip padūkę.

2064

Kolėčinti[228] nuėjo aprišti ronas, negyvėlius nutraukė į pašalį; naktis užėjo. Sukūreno ugnis visoj pakalnėj. Muštinė nepasiliovė.

2065

Vižūnas vienoj šalyje, Margeris kitoj šalyje davadžiojo.

2066

Senis gavo į krūtinė dvi strėles, kurias su mėsom ištraukė, o ronas su moliu užlipino. Margeris buvo ronytas į galvą ir petį.

2067

Baniuta stovėjo šalia jo su paklode, nuo kurios plėšė skareles ronas aprišti, pabalus, dantis sukandus, o kaip kada tvėrė akmenį ir vos galėdama rito ant galvų kryžiokų.

2068

Reda viduryje kiemo, girdė žmones alum, ir varė prie sienų drūtvietės.

2069

Būt ėjus ir ji pati, nes pritilpt negalėjo, kad ir negyvėlis negalėjo parpult, taip buvo susispaudę, o gyviems buvo gerai; ba už lavonų stovėdami išsisaugojo ne vienos strėlės.

2070

Negirdėjo giedant gaidžių, nebuvo laiko pažiūrėt į žvaigždes, pakolei neužžibėjo aušrinė.

2071

Užpuola nepasiliovė.

2072

Užtrūbijo ant atmainos. Užstojo kiti.

2073

Vyresnieji vakar stovėjo iš tolo, šiandien ir jie įsimaišė ir ėjo drauge su kitais.

2074

Iki to laiko nieko nepadarė.

2075

Pradėjo dienytis.

2076

Niekas nepersimainė, tiktai iš abiejų šalių augo akvata.

2077

Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ugnis Vižūnas, kuris stovėjo ant aukštumos žiūrėjo nusiminęs aplinkui, balo ir pradėjo bijot. Kryžiokai apspitę stovėjo apie drūtvietę, bet sienos ir balkai pradėjo braškėt aplinkui ir išrėdė, kad neužilgo grius.

2078

Daugeliuose vietose kryžiokai su kirviais pakirto stulpus, keliose vietose apdaužė molius ir ugnį užkūreno, kuri pamažu gruzdėjo. Senis jau jautė, kad neužilgo kryžiokai įpuls į drūtvietę.

2079

Tai buvo pirmutinė tvora, bet radosi dar viena, arčiau drūtvietės ir drūtesnė už pirmutinę.

2080

Pirmutinės nebuvo galima apginti.

2081

Pavakare, kada Kryžiokai persimainė, o pradėjo spaust sieną, ta virto ir Kryžiokai stūmėsi į vidų.

2082

Akimierkoj mėtėsi lietuvninkai ant kryžiokų su kirviais ir bardyšiais ir trumpam laike padėjo jų kelis desetkus.

2083

Vižūnas davė ženklą, idant visi skubintų už kitos užtvaros.

2084

Muštinės turėjo būt valandoje pertrauktos.

2085

Maršalka, kuris žiūrėjo į tai, pats nubėgo ant mūrų, idant užsiimtų tam sumišime ir kad galėtų įsmukt į vidurį paskui bėgančius lietuvninkus. Nes per negyvėlius ir degančius balkius, negalėjo perbėgt, ir pakolei kryžiokai pribėgo prie sienų, jau vartai buvo uždaryti ir užversti akmenimis.

2086

Vokiečių labai daug puolė, kad jie patys tuo netikėjo.

2087

Kryžiokai da labiaus užsidegė rūstybe ant lietuvninkų, kurie taip labai gynėsi.

2088

Maršalka, nieko nežiūrėdamas, šaukė ir ragino, idant tuojaus užpuolinėt ir neduot pagonams apsimislyt.

2089

Naktis tuom laik užėjo.

2090

Vyduryje drūtvietės baisybė dėjosi. Žmonės buvo persimainę, taip, kad rodos neturi pilnos išminties. Vieni dainavo, verkdami, kiti juokėsi; visi kaip be proto. Veidai buvo persimainę, smerties nebijojo.

2091

Tie, ką gulėjo ronyti, kaip galėdami silijosi atsikelt, kad muštų kryžioką; kruvio ir nejuto, kad už valandėlės pabaigs gyvastį.

2092

Tie, kurie niekados nemėgo dainuot, dabar dainavo ir drąsiai stojo pirmi.

2093

Vyrai, moterys, vaikai — visi stojo apgyinime. Kokia tai linksmybė ir rūstybė visus apėmė.

2094

Tėvai žiūrėjo be ašarų ant užmuštų sūnu; motinos užmiršo apie savo vaikus.

2095

Viduryje kruvinas stovėjo su kardu rankoje Margeris. Už jo stovėjo motina, kaip kitados, vyriškai pasirėdžius; šalia Baniuta su pabruviais ant galvos, o ant baltų marškinių raudonavo plėmai[229] kraujo, veidas jos buvo rūstus.

2096

Vižūnas su ranka malšino kraują, bėgantį iš savo ronų, yrėsi prie sienos drūtvietės.

2097

Žmonės paskui jį, o kiti pirma yrėsi prie sienų drūtvietės su riksmu ir trukšmu. Margeris mostelėjo, idant susilaikytų.

2098

— Da viena diena, o gal dvi — šaukė — ir tas sienas išvers. — Taip visi rėkė.

2099

— Nes gyvų nepaims ir lobių negaus.

2100

Parodė su ranka į vidurį kiemo.

2101

— Kraukite laužą, laužą, tegul būna parengtas. Viską sudeginsim, nė skudurėlio nepaliksime, o kas liks gyvas, dabaigsime patys. Tegul randa lavonus ir pelenus.

2102

Susisuko visi vienu įtaisu, kad taip.

2103

Vižūno veidas išsipagadijo; iškėlė ranką ir pasmaukė:

2104

— Vyrai ant vokiečių! Bobos ir vaikai ruoškite laužą!

2105

Baniuta dirstelėjo su puikybe ant Margerio, griebė už kaklo ir pabučiavo.

2106

Norėjo bėgti su kitais, bet Reda ją sulaike už rankos.

2107

— Mudvi turime čia būt! Vandenį nešiot ir ronas raišiot!

2108

Nes jau per triukšmą, negalima buvo nieko girdėt. Už sienos buvo girdėta giesmė kryžiokų, o čia, viduj, daina ir riksmas lietuvių.

2109

Vokiečiai kabinosi ant sienų drūtvietės ir krito atgalios — žemyn nuo kucių, balkių ir akmenų.

2110

Ant valandėlės sustojo, paskui vėla pradėjo.

2111

Tame jau ant vidurio kiemo stovėjo sukrautas, didelis laužas. Moterys ir vaikai, ardė gryčias ir krovė į vieną krūvą.

2112

Silpni gavo drūtumą. Moterys didžiausius balkius vilko.

2113

Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ugnis Stebuklingu spasabu likos sukrautas didelis laužas.

2114

Toliau pradėjo viską vilkt, kas ką turėjo: drabužius, ginklus, maistą, auksa, sidabrą, gintarą, skrandas ir vis ant laužo mėtė.

2115

Juokėsi, žiūrėdami ant to viso turto, kurį ketino degt, idant neprieteliams netektų. Vaikai šokinėjo apie juos. Moterys, traukė nuo savęs karolius ir geresnius rūbus ir vis metė ant laužo.

2116

Baniuta išnyko, nubėgo į būstinę, kurios tiktai viena siena stovėjo. Čia nebuvo kur pasislėpt. Skylę, kuria kelias po žeme ėjo, durys buvo išlaužtos, buvo atvira .

2117

Sėdėjo ant trepų, rymodama mislijo.

2118

— Jis man prisiekė ant saulės ir mėnulo — dalaikys. Jis man neduos į rankas neprietelių įsmukt, ant baisių gėdlyvų mūkų. Nes jo kardas atšięs; gal neturės su kuo.

2119

Sudrebėjo. Išbėgo iš kavonės ir pamatė kardą Valgučio stovintį pašalyje, tą pagriebė, pabučiavo ir sopulingu džiaugsmu nubėgo.

2120

Sudrebėjo. Išbėgo iš kavonės ir pamatė kardą Valgučio stovintį pašalyje tą pagriebė, pabučiavo sopulingu džiaugsmu, pabėgo.

2121

Suieškojo būdę[230] ir pradėjo galąsti,ba ne tiek buvo atšipęs, kiek aprūdijęs ir kruvinas. Po valandėlės žybėjo ardas, kad galėjo savo veidą pamatyt.

2122

Pabučiavo kardą ir užgiedojo liūdną dainelę:

Mirsiu! Jauna kvietkele,

Nuo visų mylima martele;

Nieko nenorėjau,

Visko turėjau.

Mirsiu! Šalia mieliausio,

Savo Margerio brangiausio!

Dėl tų šunų čia pateksiu,

Vėlyt ant laužo sudegsiu.

2123

Ašara užpuolė ant kardo, greitai Baniuta nušluostė, pastatė kamputyje ir pati išbėgo.

2124

Margelis vedė žmones; pasėmė su vienu kruceliu vandenio, su kitu midaus ir skubina paskui jį.

2125

Kryžiokai įsijušinę giedojo kokią tai žalabną giesmę ir visa galybe mėtėsi ant sienų.

2126

Su triukšmu ir riksmu lietuviai juos sūmė nuo sienų; o katras iš kryžiokų nupuolė baisiai rėkė.

2127

Vėl pradėjo kryžiokai ugnį laidyt. Puolė į vidurį drūtvietės, bet į tai niekas nežiūrėjo. Keli kuodai smaluoti puolė į tarpubalkį bokšto.

2128

Vižūnas ir Margeris neturėjo laiko apsidairyt; sienos pradėjo degt. Iš pradžios, rodos, ugnis užges, vienok pamaūu. Iš viršaus bokšto nedegė, bet ne poilgam davėsi girdėt viduje bokšto braškėjimas ir ugnis pradėjo per plyšius rodytis.

2129

Pradėjo dienytis, kryžiokai nenustojo šturmuoti.

2130

Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ugnis Antra siena drūtvietės buvo drūtesnė, bet ir ta pradėjo lenktis į lauką, ba kryžiokai su kirviais kirto, ir ugnim degino. Lietuvninkai pylė vandenį, kur tik ugnis pasirodė; metė paskutinius akmenis ant kryžiokų, pamatus iš po trobų. Kad jau neturėjo ką mest, metė negyvėlius.

2131

Tas riksmas, triukšmas ir drąsa lietuvninkų pervėrė Maršalką, kad net iš baimės drebėjo.

2132

Vokiečiams, kurie kabinosi ant sienų, širdis paliovė mušt. Visi nusiminė matydami drąsą lietuviuose. Bet sarmata buvo atsitraukt.

2133

Per visą dieną nepasiliovė kryžiokai.

2134

Bokštas usiėmęs visas, ilgai degė, o galiausiai griuvo su triukšmu žemyn, net kibirkščių pilnos kruvos pribiro.

2135

Drūtvietėje visi suriko…

2136

Vižūnas apsidairė.

2137

— Na, tai vyrai, turėsime ir ugnies laužui uždegt — pašaukė.

2138

Netėmijo, kad jau laužas pradėjo degt no kibirkščių.

2139

— Margeris mušėsi. Prakaitas ir kraujas bėgo nuo jo kaktos. Nuo aukštos kaladės, ant kurios stovėjo, dairėsi į šalis.

2140

— Laikas buvo pasiliaut, o pjuvinę pradėt!

2141

Ant dangaus pradėjo rodytis žvaigždės, rodos, kad dievaičiai siuntė savo sviedkus.

2142

Vižūnas kalbėjo patika:

2143

— Mūsų prosenių dvasios nužengė, idant mus pas save paimtų!

2144

— Laikas pasiskubint!

2145

Jau pradėjo gerai dienytis.

2146

Siena nepoilgam ketino virst. Žmonės suvis ilso; negyvėlių krūvos gulėjo.

2147

Moterys sustoję į ratą, giedojo raudą.

2148

Laužas, rodos iš valios dievų pradėjo pamažu degti.

2149

Aušrinė, kaip deimantas pradėjo blizgėt ant dangaus.

2150

Vižūnas ir Margeris dirstelėjo į save.

2151

Tie, kurie mušėsi, ant duoto ženklo atstojo nuo sienų drūtvietės, ėjo spakainai prie laužo. Vyžūnas pirmiausia, Margeris paskutinis.

2152

Moterys giedėjo raudą.

2153

Praspindėjo, ko svietas niekados neregėjo nė neregės niekados.

2154

Broliai lietuvninkai pradėjo bučiuotis. Vienas atsidengė krūtinę, o kitas perdūrė su kardu. Tėvai verkdami žudė savo vaikus ir ant laužo metė. Virai savo moteris žudė, kurios jiems ant kaklo užsikabinę bučiavo.

2155

Nė vienas ne vaitojo ir nebuvo girdėt riksmo, nė verksmo.

2156

Negyvėlių gulėjo daugybė apie laužą. Margeris su kardu rankoje stovėjo ir žiūrėjo. Akimis ieškojo Baniutos.

2157

Jie sėdėjo kavonėje ir kardą bučiavo, ašaras liejo ir laukė.

2158

— Prisiekė man ant saulės ir mėnulo: prisiegos dalaikys.

2159

Vižūnas klausė, ar sienos griūva.

2160

— Skubinkitės — šaukė — skubinkitės! Katras nenorite pražūt nuo tu rakalų kardo. Šienos braška. Tuojaus įsmuks; tegul mūs gyvų neranda.

2161

Kas da buvo gyvas, metė į liepsnas savo gėrybes, ir kitų kūnus, ir įstatęs krūtinę arba kaklą kitam, idant atimtų gyvastį. Rūpestis apėmė paskutinius. Kruvini, patys sau kardus mušė į krūtinę ir puolė.

2162

Reda pabučiavo savo sūnų; nebuvo kam jos nužudyt.

2163

Vižūnui ranka drebėjo.

2164

— Negaliu! — tarė.

2165

Užsidėjo skepetą ant akių ir drąsiu žingsniu įėjo į ugnį.

2166

Apėmė ją liepsna; sėdo ant degančių pagalių, užsiėmė rankomis veidą ir tuojau pargriuvo.

2167

Kas sykį labiaus giesmė kryžiokų buvo girdėta.

2168

Vižūnas ir Margeris likos tiktai du vienu.

2169

Senis pasikloniojo Margeriui iki pačių kojų. Kaleina atėjo ant jo. Margeris, turėjo pasilikt pats vienas ir save nužudyt

2170

Margeriui ranka sudrebėjo, nenorėjo but žudytoju seno žmogaus.

2171

Vižūnas galą kardo atrėmė į krūtinę ir metėsi ant žemės. Pabaigė…

2172

Kur Baniuta?

2173

Pakilo nuo žemės ir bėgdama tiesiog prie Margerio rankas ištraukė.

2174

— Mudu du likome! — uždainavo — eiki čia pas mane!

2175

Jis dairėsi, rodos, nenorėjo numirti. Per negyvėlius ėjo pie jos.

2176

— Baniuta! Dar jų čia nėra! — pašaukė griausmingu balsu.

2177

Prisiartino prie jos. Apėmė jo jį į glėbį ir galvą atrėmė į jo krūtinę.

2178

— Žiūrėk — tarė — parengiau aštrų kardą. Ak, čia prisiekei!!

2179

Margeris klausė.

2180

Užpuolimas, Žiaurumas, Žudynės, Ugnis Laužas piškėjo, spirgėjo kūnai lietuvių, už sienos kas kartą didinosi balsas šunų kryžiokų.

2181

Margeris žiūrėjo į ta šalį, norėjo savo mylimą mierint paskutinį kartą prispaust prie širdies, bet jau nebuvo laiko, ba jau kryžiokai pradėjo į vidurį įsigriebt.

2182

Su triukšmu liko vartai išversti ir štai pasirodė balti ploščiai ant kiemo.

2183

Pirmutinis, kuris pasirodį ant kiemo, buvo Bernardas. Kas galėjo žinot, gal norėjo savo augintinį išgelbėt.

2184

Baniuta karodama ant kaklo Margerio, atidengė savo baltą krūtinę.

2185

— Mano brangiausias! Jau laikas…

2186

Akimierkoj Baniuta pabaigė gyvenimą. Vos ištraukė Margeris kardą iš krūtinės savo mylimos, štai prisiartino Bernardas, Margeris tuo pačiu kardu pervėrė pats save ir puolė neišduodamas nė žodžio.

2187

Grūdosi kryžiokai.

2188

Regėjimas, kuris jums persistatė, ypač įdūkumas ilgos vainos, girtus ir įdūkusius pervėrė. Visi sustojo vos į kiemą įėjus, rodos, kad kokia nematoma galybė juos sulaikė.

2189

Bernardas matė, kaip Margeris, atsisveikinęs su pačia, pirma ją, o paskui save kardu pervėrė.

2190

Buvo Margeris paskutiniu gyventojų drūtvietės Pilėnų.

2191

Visi kone ant didelio laužo spirgėjo, podraugiai visa drūtvietė, namai ir viskas.

2192

Maršalka, kada įjojo su Brandeburčiku grafu Nemūru ir paskui juos visa vyriausybė, nebyliais pastojo, ba vos spėjošjoti per vartus, sustojo.

2193

Dairės į save, savo akims netikėjo. Tiems, kurie ruošėsi lietuvninkus mušti, širdis persimainė.

2194

Visi stojo bekalbiai.

2195

Stovėjo kaip stulpai, žiūrėdami į negyvėlius ir save.

2196

Bernardas paėjo kelis žingsnius ir pasilenkė ties kūnu Margerio. Pridėjo ranką prie sukruvintos krūtinės, buvo atšalus ir sustingus. Lūpos jo rodos šnabždėjo maldą.

2197

— Iš tiesų — atsiliepė Brandeburčikas — ar tai reikalinga buvo tokią kelionė padaryt ir baisų abrozą pamatyt, kurio nepadabna užmiršti iki gyvenimo pabaigos.

2198

— O ant galaisiai… Ko čia gailaut? Šitai padarė kaip laukiniai.

2199

Maršalka mislijo, o po valandėlės tarė:

2200

— Matai, mano kunigaikšti, su kuo kryžiokai turi galėtis. Su tais, kurie savo gyvasties negailauja, vėlyt numirt, o ne pasiduot, baisūs žmonės, ar gal ne? Už tai visi turite mums pamačyt, ba kad ir esame galingi, vienok tų laukių nugalėt negalime.

2201

Senas Zygfridas pirmas atsikvotėjo ir pradėjo būt linksmas.

2202

— Gerai padarė, kad patis nusižudė — tarė — o taip turėtumėm darbo.

2203

Nusėdo nuo arklio, mislijo, kad ir kiti tą padarys, bet nė vienas nedrįso. Laikydamas arklį už pavadžio ėjo tarp negyvėlių. Ne per toli rado kūną Baniutos, gulėjo aukštyn veidu, atviromis akimis kaip stiklais žiūrėjo į kitą svietą.

2204

Zygfridas stojo prie kūno ir tarė.

2205

— Ne, štai ir tarnaitė Gmundos! Dėl Dievo, ir ta čią atsirado! Taip, augintinis Bernardo pasiėmė su savim, kad nebūtų jam nuobodu keliaut.

2206

Juokams ir šydijimams čia vietos nebuvo ir niekas nepritarė Zygfridui, norint gan ilgai dantis rodė.

2207

Paskui paėjęs toliau, tarė sau po nosim: „Prakeikti žalčiai! Ne tik kad patys nusižudė, bet ir savo turtus, kokius tik turėjo, sudegino.

2208

Visi, kurie tiktai įėjo į drūtvietę, persiėmė dideliai[231], dyvidamiesi smarkumu lietuvninkų.

2209

Kada visi tylėjo Zygfridas dirstelėjo į abazą.

2210

— Na ką, mano brangūs — tarė — kepsnies turime iš pagoniškų kūnų, renkimės valgyti.

2211

Ir sėdo vėl ant arklio, jojo per vartus, o paskui jį Maršalka Didis Kumtoras. Išjojo paskui jį.

2212

Pilėnai dar degė.

2213

Kada jau visi. Pilėnus apleido ir tiktai ugnis tenai rūkė, iš po žemės iškišo galva. Buvo tai galva Švento.

2214

Meilė, Kardas, Mirtis. Visi pražuvo, tiktai ji viena neišdrįso mirti.

Kryžiokai godū kraujo lietuvių,

Surengė daugelį visokių kareivių,

Traukė su vilčia, kad daugelį naudos,

Ir kad be gaišaties Lietuvą kapos.

Bet ne taip ėjo, kaip jie norėjo,

Kada lietuvninkų drūtį paregėjo,

Norint nedidelė kuopelė buvo,

Ne vienas kryžiokas nuo jų pražuvo.

Laikėsi drūčiai lietuviai,

Ko nesitikėjo vokiečiai kareiviai.

Buū maž atstoję, nes sarmata buvo,

Ba jau jų vyrų daugelis pražuvo.

Tada įpykę vokiečiai siuto;

Kad silos alpsta lietuvių pajuto;

Iš visų įalių pilį apstojo,

Kad ir jie žuvo, bet neatbojo[232].

Kada atėjo pabaigos valanda.

Tarp lietuvių pasklido ta ganda:

Kad kryžiokams nieks nepasiduotų,

Vėlyt, kad smertį vienas kitam užduotų.

Vienas kitam krūtinę atstatė,

Ir nebijojo, kad ir smertį matė:

Žudė vyrs pačią, kūdikius motina

Ant laužo metė, ugnim gaišino.

Drąsus Margeris, kada viens stovėjo,

Dairėsi aplinkui — mylimos neregėjo,

Kad štai atbėga tiesiog prie jojo.

Ir drąsiai šalia jo atsistojo.

Krūtinę atstatė, drąsiai stovėjo,

Ba jau kryžiokus ne pertol[233] regėjo;

Į baltą krūtį kardą paskandino,

Ir su tuo pačiu save nužudino.