Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku — to nic nie kosztuje! Wpisz KRS 00000 70056 i nazwę fundacji Wolne Lektury do deklaracji podatkowej. Masz czas tylko do końca kwietnia :)

TAK, pomogę! Nie, tym razem nie pomogę
Strona główna
Informacje Ustawienia Spis treści

Wszystkie zasoby Wolnych Lektur możesz swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać pod warunkiem zachowania warunków licencji i zgodnie z Zasadami wykorzystania Wolnych Lektur.
Ten utwór jest w domenie publicznej.
Wszystkie materiały dodatkowe (przypisy, motywy literackie) są udostępnione na Licencji Wolnej Sztuki 1.3.
Fundacja Wolne Lektury zastrzega sobie prawa do wydania krytycznego zgodnie z art. Art.99(2) Ustawy o prawach autorskich i prawach pokrewnych. Wykorzystując zasoby z Wolnych Lektur, należy pamiętać o zapisach licencji oraz zasadach, które spisaliśmy w Zasadach wykorzystania Wolnych Lektur. Zapoznaj się z nimi, zanim udostępnisz dalej nasze książki.

Zasób opracowany na podstawie: Vincas Kudirka, Vinco Kudirkos raštai, tomas IV, 1909.

Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.

Opracowanie redakcyjne i przypisy: Monika Bogdziewicz, Paulina Choromańska, Paulina Ołtusek.

Wydawca: Fundacja Nowoczesna Polska

Ilustracja na okładce: CarbonNYC@Flickr, CC BY 2.0.

ISBN 978-83-288-1541-4

Vaidilos apysaka
Szacowany czas do końca: -
Adam Mickiewicz, Vaidilos apysaka

Adam Mickiewicz

Vaidilos apysaka

tłum. Vincas Kudirka

Spis treści

    1. Apgultis: 1
    2. Atsiprašymai: 1
    3. Atsisveikinimas: 1
    4. Ilgesys: 1 2 3
    5. Išpažinimas: 1
    6. Ištikimybė: 1
    7. Maldavimai: 1
    8. Naktis: 1
    9. Pavojus: 1
    10. Pilis: 1
    11. Prisiminimai: 1
    12. Rūpestis: 1
    13. Sapnai: 1
    14. Skausmas: 1 2
    15. Sumanymas: 1
    16. Tėvynė: 1 2
    17. Vienatvė: 1

    Sudabartinta:

    * leksiką, pvz.: Keistutis -> Kęstutis, męs -> mes;
    * fleksiją, pvz.: prieveiksmių formas (senei -> seniai); veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 2 asm. (likki -> liki), vardažodžių dgs. V. formas (puikus -> puikūs), vardažodžių dgs. Vt. formas (akie -> akyse);
    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: iškur -> iš kur, ištolo -> iš tolo;
    * joto rašymą, pvz.: jieško -> ieško;
    *didžiųjų raidžių rašymą, pvz: Prūsų -> prūsų;
    * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: augštų –> aukštų.

    Adomas MickevičiusVaidilos apysaka[1]tłum. Vincas Kudirka

    1
    Naktis, Pilis Grįžo lietuviai. Iš kur? Atlikę naktyje žygį,
    Grįžo visko pilni, pilis ir cerkves apiplėšę.
    Daug vokiečių belaisvių, su kilpomis užnarinėtoms
    Ant kaklų, su rankoms tvirtai suraišiotoms pančiais,
    5
    Skubino eiti greta arklių apgalėtojų savo.
    Atsižiūrės ant prūsų ir ašaroms tuoj apsilieja,
    Pasižiūrės ant Kauno ir save paveda Dievui.
    Kauno viduj talpus yr plotas žemės Perkūno;
    Ten Lietuvos kunigaikščiai, pargrįžę iš karo laimingo
    10
    Ricierius vokiečių ant laužo degino aukai.
    Du tik ricieriai jų be baimės eina į Kauną:
    Vienas jaunas, gražus, o kitas sulenktas amžiaus.
    Prasidėjus kovai, apleido jie vokiečius patys;
    Ir į lietuvių pusę pabėgo; priėmė juodu
    15
    Kunigaikštis Kęstutis, apsupo sargą ir su savim
    Vedės į pilį drauge. Iš kur jie esą klausinėjo,
    Ko atvyko čionai? „Nežinau, atsako jaunasis,
    Kokios esmi[2] giminės ir kaip tikrai vadinuosi.
    Da bebūdamas mažas, tekau vokiečiams į nelaisvę.
    20
    Pamenu Lietuvoje dideliam mieste testovėjo
    Mano tėvų namai; tas miestas buvo medinis,
    Ant aukštų kalnelių; mūs namas iš plytų raudonų.
    Apie tuos kalnelius aplinkui ošė eglynai,
    Girių viduryje iš tolo ežers žibėjo.
    25
    Naktyje vienąkart mus visus išbudino triukšmas;
    Plykstelėjo ugnies šviesa, langai ėmė sprogti,
    Dūmai veržės į vidų; tuojau mes laukan išbėgom.
    Ulyčias[3] jau liepsna apėmusi, kibirkštys laksto.
    Didis riksmas: prie ginklo! Mieste vokiečiai yr! Prie ginklo!
    30
    Tėvas ginkluotas išbėgo ir jau daugiaus nesugrįžo.
    Vokiečiai ant namų užpuolė, viens pasileido
    Paskui mane; pagavęs, ant arklio ėmė su savim.
    Nieko aš nežinau, kas turėjo paskui atsitikti.
    Tik ilgai, ilgai girdėjau motinos riksmą,
    35
    Sapnai, Prisiminimai, Ilgesys Ginklams čiauškant ir beidžiant triobų pargriūvančioms sienoms,
    Riksmas tasai lydėjo mane ir ausyj pasiliko.
    Dar ir dabartės, gaisrą bematant ir šauksmą begirdint,
    Mano dvasioj tas riksmas pabunda, urvoje tartum
    Atbalsis nuo perkūno trenkimo. Štai yr viskas,
    40
    Ką išsinešiau aš iš tėvynės ir nuo namiškių.
    Kartais matau sapnuose visų brangiausius paveikslus
    Mano motinos, tėvo ir brolių, betgi kas kartas
    Vis ir vis storesnis šešėlis pridengia jų veidus.
    Taigi tarp vokiečių kūdikystę savo praleidau,
    45
    Kaip vokietis gyvendams; turėjau Valterio vardą,
    Alfo pravardę; norint man vardas vokiškas duotas,
    Bet lietuvio dvasia užsiliko: gailestis liko
    Giminės ir didis svetimšalių neapkentimas.
    Vinrich, mistras[4] kryžiokų, prie savęs mane augino.
    50
    Pats prie krikšto laikė, mylėjo mane kaip sūnų.
    Išpažinimas Rūmuose buvo man nuobodu, nuo Vinrich’o kelių
    Bėgdavau aš pas seni vaidilą. Tuo tarpu ten buvo
    Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas.
    Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs,
    55
    Juogiai aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo
    Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė,
    Man išsilgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios
    Glamonėjančiais balsais ir skambėjimu dainelių.
    Vesdavos tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto;
    60
    Mėgdavau ten žiūrėt ant meilių tėvynės kalnelių.
    Būdavo, grįžtant į pilį, senelis ašaras šluosto,
    Kad neužtraukti akių ant savęs; ašaras mano
    Taipgi šluostydamas, prieš vokiečius pagiežą kurstė.
    Pamenu, kaip į pilį sugrįžęs peilį galandau,
    65
    Širdyje pagiežos smagumą patirdamas, pjausčiau
    Vinrich’o brangius kaurus ir jojo zerkolus[5] rėžiau,
    Ant jo skydo šviesaus purvais drabsčiau aš ir spjaudžiau.
    Kaip paaugau, senis paimdavo mane į laivą,
    Keldavomės iš Klaipėdos krantus Lietuvos atlankyti.
    70
    Skyniau tėvynės kvietkas, o nuo jų kvapsnies[6] užkerėtos
    Dvasioje mano atgijo seni praeities atminimai.
    Tos kvapsnies užsigėrus, man rodos, kad mažas aš vaikas,
    Kad tėvų sode žaidžiu su mažais savo broliais.
    Senis atminčiai mano padėjo; praeitį paišė
    75
    Žodžiais daug puikesniais už tasias kvietkas ir žolynus.
    Kaip tai būtų miela tėvynėje tarpe bičiulių
    Ir giminių praleisti dienas jaunystės laimingos;
    Kiek tai lietuvių vaikų tos laimės neišpažįsta
    Ir kryžiokų pančiuos beverkia. Žodžius tuos girdėjau,
    80
    Lankant plačius laukus; vienok ant Palangos pakrančių,
    Kurias krūtine griausminga atsimuša jūrės
    Ir iš didžių putotų nasrų srioves smilčių išlieja,
    Tėvynė, Ilgesys Senis kalbėjo man: „Matyk, sūnau, kaip tas pievas
    Smiltys jau apniko: matai, tos kvepiančios žolės
    85
    Stengiasi dar galvoms tą marią užklodę perveikt.
    O, veltui! Nesa naujas ateina smilčių siaubūnas,
    Apgali gyvą žemelę ir veik aplinkui užtraukia
    Dykumos viešpatystę. Sūnau, tie pavasario vaisiai,
    Dar gyvi į kapą įstumti — tai apveiktos tautos,
    90
    Tai mus broliai lietuviai; sūnau, tos smiltys nelabos,
    Ką iš užmarių neša audra — tai zokons kryžiokų”.
    Klausant, plyšo širdis, geidžiau kryžiokus tuoj žudyti,
    Ar į Lietuvą bėgti; senelis mane malšino.
    Ricierius liuosas[7] gali, sakydavo, ginklą sau rinktis
    95
    Ir su lygioms pajėgoms gal stoti į atvirą kovą;
    Dar pas vokiečius lik ir karo mokslą pažinki,
    Išsitikėjimą jų užpelnyk, paskui pažiūrėsim.
    Paklausiau senelio rodos[8], išėjau su teutonais:
    Bet prie pirmo tuoj mūšio, kaip tik mūs vėluką išvydau,
    100
    Kaip tiktai sugavau tautos mūsų karišką giesmę.
    Šokau tuoj prie savųjų, senelį su savim patraukdams.
    Taip kaip sakais iš lizdo išplėštas ir klėtkoj augintas —
    Norint medėjai, baisioms kančioms jam protą atėmę,
    Leidžia, idant jisai savo brolius sakalus muštų —
    105
    Tik tegul iškils į padanges, tegul apsidairo
    Po mėlynąsias erdves begalines savo tėvynės,
    Laisvo oro užgriebia, sparnus savo šnabždant išgirsta.
    Grįžk, medėjau, namo, tu sakalo jau nesulauksi.”
    Rūpestis Baigė kalbėt jaunikaitis; kalbos jo klausė Kęstutis,
    110
    Klausė Kęstučio duktė, Aldona, graži kaip dievystė.
    Eina laikas rudens, vakarai jo slenka ilgoki.
    Kęstučiūtė papratus tad tarp seserų ir vienmečių
    Ar prie staklelių darbuotis, arba prie verptuvo sėdėti.
    Adatoms greitai mirgant ir sukantis sparčiai verptuvams,
    115
    Valteris jai vokiečių šalies stebuklus sakinėja
    Ir apie savo jaunystę. Kiekvieną Valterio žodį
    Gaudo mergelė ausim ir per mintį jį nuleidžia;
    Viską atsimena, gūsiais net per sapnus atkartoja.
    Valteris apsakinėjo, kaip didžios pilys ir miestai
    120
    Ten už Nemuno, kokį parėdai puikus ir brangus,
    Kaip iškilmingi žaislai, kaip imasi ricieriai narsūs
    Per lenktynes, o mergelės paskui vainikus jiems dalina.
    Sakė apie Dievą, kuris už Nemuno valdo.
    Apie Motiną Dievo Sūnaus Nekaltą kalbėjo,
    125
    Ir paveikslą jos gražų parodė ant paišinėlio,
    Ką didžioj garbėje ant savo krūtinės nešiojo:
    Šiandien davė lietuvei, naujos vieros bemokindams.
    Išmokinti norėjo ją visko, ką tik žinojo;
    Bet išmokino ir to, ko pats nemokėjo ikšiolei —
    130
    Išmokino mylėt. Ir jis mokinosi daugel.
    Kaip smagu, graudu jam buvo girdėt iš jos lūpų
    Užmirštus jau žodžius lietuviškus, o iš kiekvieno
    Atgaivinto žodžio tuoj naujas užgema[9] jausmas,
    Tartum iš pelenų kibirkštis; tai buvo minėta
    135
    Giminystės saldus vardai, saldžios bičiulystės
    Ir da žodis saldžiausias už viską — meilės tai žodis.
    Nėr ant žemės lygaus jam, išskyrus žodį tėvynė.
    Tėvynė Mena Kęstutis: ”Dėl ko duktė taipos atsimainius?
    Kur linksmumas jos dingo senovės, žaislai kasdieniniai?
    140
    Šventą dieną visos merginos eina pašokti,
    Ji viena sau lieka, arba su Valteriu kalba;
    Šiokią dieną merginos prie adatos ar prie staklelių,
    Jai ar adata krinta, arba susipainioja siūlai.
    Ji pati nemato, ką darius, visi man tai sako.
    145
    Vakar mačiau, kaip ji rožės žiedus žaliai siuvinėja,
    O lapelius šilkais raudonais perdėm išdabino.
    Kaip gi gali matyti, jei akys ir visos jos mintys
    Valterio vien akių ir Valterio žodžių tik ieško.
    Klausiu, kur eina? Į klonį; iš kur sugrįžta? Iš klonio.
    150
    Kas tame klonyj? Tenai jaunikaitis jai sodą įtaisė,
    Argi sodas tasai už mano sodus yr gražesnis?
    (Puikūs buvo sodai Kęstučio, pilni įvairiausių
    Obuolių ir griūšių[10], ką mėgsta taip Kauno merginos)
    Ne sodelis ją traukia: mačiau aš žiemą jos langus:
    155
    Tie, kur nuo Nemuno pusės, visai gryni, lyg gegužį,
    Ledas stiklų neužtraukė; ten Valteris tankiai praeina,
    Ji pas langą turėjo sėdėt ir atdūsiu karštu
    Ledą nuo stiklo nuvarė. Tariau, jog skaityt ir rašyti
    Ją išmokys, girdėdams, kad jau visi kunigaikščiai
    160
    Savo vaikus mokinti pradėjo. Geras vaikinas,
    Tvirtas kareivis, rašte sumanus, lyg kunigas kokis:
    Ar galiu jį išvyt? Jis Lietuvai taip reikalingas.
    Jis geriausiai sustato kareivius, apkasus pila,
    Žaibo ginklą įtaiso, visus jis vienas atstoja.
    165
    Valterį, būk mano žentu ir eik už Lietuvą muškis.
    Valteris vedė Aldoną. Tikrai, vokiečiai, jūs jau manot,
    Čia apysakos galas, nes jūsų meilės romanuos,
    Apsivedus didvyriams, tuojau trubadūras[11] nutyla,
    Vos pridūręs, kad jie ilgai ir laimingai gyveno.
    170
    Valteris pačią mylėjo, bet dvasią turėjo prakilnią;
    Laimės nerado namie, nes jos nebuvo tėvynėj”.
    Apgultis, Pavojus Pasileidus sniegui, aukštai vyturys užčyravo:
    Kur kitur viturys apreiškia meilę, linksmybę,
    Lietuvai tik kasmet apgarsina gaisrą ir kraują.
    175
    Nesuskaitomos minios kryžiokų jau atsitraukia,
    Jau nuo užnemunės kalnų perdėm iki Kauno
    Triukšmas, ginklų čiauškėjims, žirgų žvengimas girdėti,
    Taip kaip ūkas tavorai jų ant laukų nusileido;
    Švysteli šian ir ten sargų pirmutinių vėlukai.
    180
    Lyg prieš audrą žaibai. Vokiečiai sustojo ant kranto,
    Tiltus per Nemuną tiesia ir apgula Kauną aplinkui.
    Kas dieną nuo griautuvų vis virsta sienos ir bokštai,
    Pakasai kas naktį lyg kurmiai knisas į žemę,
    Bombos laksto padangėms, nutiesdamos taką ugninį,
    185
    Kaip sakalai ant paukščių, iš aukšto ant stogo nupuola.
    Kaunas griuvo, lietuviai į Keidainius išsikraustė;
    Griuvo Kėdainiai, lietuviai po kalnus, girias gina save.
    Vokiečiai tolyn naikina ir platina gaisrą.
    Valteris su Kęstučiu pirmiausi kovoj, o paskiausi
    190
    Grįžtant. Kęstutis rimtas visad, nuo mažo pripratęs
    Muštis su priešų, užpult, apgalėt ir bėgti. Žinojo,
    Juogiai su vokiečiais jo sentėviai ėmės tolydžio;
    Sekdams sentėvius, mušės ir ant ateities nežiūrėjo.
    Valterio mintys kitokios: jis tarp vokiečių užaugintas
    195
    Pažinojo kryžiokų galybę; žinojo, kad mistras
    Iš Europos renka turtus, ginklus ir kareivius.
    Prūsai gynėsi kitkart, sutrynė prūsus teutonai:
    Lietuva anksčiaus ar vėliaus sulauks to likimo.
    Prūsų nelaimę žinodams, jisai dėl lietuvių drebėjo.
    200
    Tarė Kęstutis: „Sūnau, tu pranašas man pragaištingas:
    Atdengei man akis, kad bedugnes aš pamatyčiau;
    Tavo žodžių beklausant, tarytumei rankos apsilpo,
    Su apgalėjimo viltim pabėgo drąsa iš krūtinės.
    Kas vokiečiams bus daryta? Atsakė Valteris šitaip:
    205
    Tėve! Žinau aš kelią tik vieną, baisų ir tikrą!
    Rasi jį kada nors apreikšiu”. Taip juodu kalbėjo,
    Ik trimitai nesušuko vėla prie kovos ir nelaimės.
    Liūsta labyn Kęstutis, o Valteris, kaip atsimainęs!
    Kitąsyk, norint jisai nebuvo niekad per linksmas,
    210
    Laimės net valandoj jo veidą rūpestis dengė,
    Bet, glamonėjant Aldonai, nušvinta būdavo akys,
    Sveikina ją, šypsodams, jautrioms akimis atsisveikin,
    O dabar, tarytum kankino jį užslėptas skausmas.
    Kiaurą rytą stovi, rankas ant krūtinės supynęs,
    215
    Žiūri iš tolo ant dūmų liepsnojančių kaimų, miestelių,
    Žiūri baisioms akimis; pašokęs naktį iš miego,
    Skausmas, Ištikimybė Tėmijasi pro langą į kruviną gaisrą ugnelės.
    „Vyre mieliausias, kas tau?” — pati su ašaroms klausia.
    „Kas man yra? Ar snausiu, iki vokiečiai, užsipuolę,
    220
    Miegantį mane suriš ir paves į budelio ranką?”
    „Dieve saugok! Sarga juk ant apkasų pastatyta”.
    „Taip, sarga pastatyta, aš pats turiu rankoje kardą;
    Betgi, žuvus sargams ir mano kardui atšipus…
    Jeigu senatvės, klausyk, senatvės vargingos sulauksiu,
    225
    Dievs palaimins vaikais”. „Vokiečiai užpuls tuomi tarpu.
    Pačią užmuš, vaikus išplėš ir, toli juos išvežę,
    Išmokys paleisti šaudyklę į tikrąjį tėvą;
    Juk aš pats rasi tėvą ar brolius būčiau jau žudęs,
    Kad ne tas vaidila”. „Brangiausias Valteri mano,
    230
    Bėkim nuo vokiečių tolyn į girias ir kalnus”.
    „Mums išbėgus, liks su vaikais juk motinos kitos!
    Prūsai bėgo taipos, vokiečiai Lietuvoj juos pavijo:
    Jeigu mus užtiks kalnuose?”. „Toliaus mes nubėgsime”.
    „Ar toliaus, varguole, toliaus? Ar Lietuvą mesim,
    235
    Kad patekti stačiai į totorių rankas ar rusinų?”
    Nieko ant to Aldona neatsakė; jai rodės ikšiolei,
    Juogiai tėvynė jos yra be galo ir krašto;
    Pirmąkart išgirdo nesant Lietuvoj slaptos vietos.
    Nusiminusi klausia ji Valterio, ką bedaryti?
    240
    „Mano Aldona! Vienas tik kelias liko lietuviams
    Sutrempimui kryžiokų galybės; man jisai žinoms.
    Maldavimai, Atsiprašymai Bet neklauski dėl Dievo! Prakeikta tūkstantį kartų
    Valanda, kurioje keliu tuo privers mane eiti”.
    Nekalbėjo daugiaus, Aldonos prašant, neklausė;
    245
    Lietuvos tik nelaimes girdėjo ir matė prieš save,
    Ik pagiežos liepsna, regėjimu vargo ir skausmo
    Pučiama paslaptyj, niškilo ir nepsiaubė širdį;
    Išdildino visus jausmus, net vienintelį jausmą,
    Kurs gyvenimą jo smagino, net jausmą meilės.
    250
    Taip kaip ąžuolas girioj, jei kartais medėjai,
    Paslapčia ugnį užkrėtę, giliai išdegina širdį,
    Girių karalius gan greit buinių savo lapų netenka,
    Šakos lekia su vėju, vienintelis likęs žalumas,
    Amalų[12] karūna, jo galvą dabinusi, džiūsta.
    255
    Laikės lietuviai ilgai po pilis, girias ir po kalnus,
    Vokiečius užpuldami ir užpuldinėjami jųjų.
    Šitai ant Rudaujos laukų baisus mūšis ištiko.
    Dešimtys tūkstančių vyrų iš pusės lietuvių ten krito,
    Žuvo greta tiek pat su vadais ir brolių kryžiokų.
    260
    Vokiečiams neužilgo iš užmarės ėjo pagelba.
    Valteris ir Kęstutis su sauja vyrų narsuolių
    Persimušė į kalnus, iš ten su kardais iškapotais,
    Su skylėtais skydais, kraujais ir dulkėms aplipę.
    Nusiminę sugrįžo namo ir įėjo į triobą.
    265
    Valteris ant pačios nepažvelgė, ništarė žodžio.
    Vokiškai tik kalbėjo jisai, vaidila ir Kęstutis.
    Aldona nesuprato, širdis vienok pranašavo
    Kokį priepuolį baisų. Kada jie užbaigė rodą,
    Ant Aldonos visi liūdnoms akimis pažiūrėjo.
    270
    Valteris žiūri ilgiausiai ir slepia nusiminimą;
    Štai iš akių pradėjo byrėti ašaros gausios;
    Puolė po kojų Aldonai, rankas prie širdies savo spaudė;
    Meldė atleist už viską, ką ji dėl jo nukentėjus.
    „Sumanymas, Skausmas Vargas moterims, tarė, jei jos pasiutėlius myli,
    275
    Tuos, kurių akys mėgsta išbėgti už kaimo rubežių,
    Tuos, kurių mintys lyg dūmai nuolat aukščiaus stogo lakioja,
    Tuos, kurių širdžiai negali ištekti laimės naminės.
    Didžios širdys, Aldona, tai kaip aviliai per daug talpus
    Jie nebus pilni medaus ir driežams lizdu tampa.
    280
    O Aldona! Atleiski! Aš šiandien namie noriu likti,
    Šiandien viską užmiršiu ir šiandien būkiva mudu
    Po senovei; ryto…” — nutilo, užbaigti nišdrįso.
    Ima džiaugsmas Aldoną; iš sykio manė varguolė,
    Valteris atsimainysiąs, ramus jau būsiąs ir linksmas;
    285
    Mato, ne taip nusiminęs ir akys daugiaus tur gyvybės,
    Obuoliai ant veido sugrįžo. Vakarą visą
    Valteris prie Aldonos išbuvo, užmiršęs ant trumpo
    Kryžiokus, ir karą, ir Lietuvą, vien tik kalbėjo
    Apie laimingus laikus, kada į Lietuvą teko.
    290
    Apie pirmus žodžius, ką ištarė savo Aldonai.
    Vaikštinėjimus klonyj ir apie kiekvieną smulkiausią
    Atminčiai brangų, pirmosios jų meilės atsitikimą.
    Kam gi žodžiu ryto taip mielą perkerta kalbą?
    Vėl nusiminęs ir vėl ilgai ant pačios savo žiūri,
    295
    Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų,
    Bet drąsos nepritenka. Ar atmintį laimės prikėlė
    Tam, kad su ja atsisveikintų? Ar žodžiai vakaro šito
    Ir glamonėjimai būt paskutiniais atspindžiais meilės?
    Klausti veltui; Aldona tik žiūri, ništiki, laukia
    300
    Ir, pro duris išėjus, ji tėmija dar pro plyšelį.
    Valteris pilstė vyną ir tuštino taurę po taurei,
    O ant nakties pas save vaidilą senį sulaukė.
    Atsisveikinimas Rytą saulei tekant, žirgai sudundėjo kanopoms,
    Ricieriai du, apsupti ūkų, išjoja į kalnus.
    305
    Būt apgavę sargas visas, vienos negalėjo.
    Budrios akys meilužės: įspėjo Valterį bėgant,
    Klonyje kelią pastojo; oi, liūdnas susitikimas!
    „Grįžki, grįžk, mieliausia, namo; tu būsi laiminga
    Tarp savųjų šeimynos; jauna da, susiraminsi
    310
    Ir užmirši! Daug kunigaikščių tavęs norėjo;
    Juk esi liuosa, esi našlė po didvyrio,
    Kurs dėl tėvynės labo yr visko išsižadėjęs —
    Tavęs net! Lik sveika, užmirški; paverki už mane:
    Valteris visko nustojo, jis vienas sau pasiliko,
    315
    Kaip dykumoj tas vėjas; po svietą turi bastytis,
    Išdavinėti, žudyt ir pats paskui žūti niekingai.
    Bet, praėjus laikui, ir vėl vardas Alfo iš naujo
    Lietuvoje užgriaus ir iš lūpų vaidilų išgirsi
    Darbus jo garsius; tada atsiminki, mieliausia,
    320
    Juogiai ridenus tas baisius, paslaptim prisidengęs.
    Tau vienai pažįstams, kada tai vyru tau buvo.
    Ir puikybės jausmas tegul suramins tad našlaitę”.
    Aldona, rodos, klauso, vienok negirdi nė žodžio.
    „Palieki! Palieki!” surikus, pati išsigando
    325
    Žodžio to palieki: tas žodis viens tik skambėjo.
    Nieko nemąstė, nieko neatminė; visos jos mintys,
    Atminimai visi, praeitis sumišo iš vieno;
    Bet širdim įspėjo, kad jau negalima grįžti,
    Kad negali užmiršti; akims sumišusioms žvalgės
    330
    Ir kelis kartus su jo akimis susitiko;
    Akyse tose jau seniaus netrasdavo džiaugsmo,
    Ir tarytum ieškojo ko kito; dairės aplinkui.
    O aplink dykuma ir girios; už Nemuno girioj,
    Viduryje pačiam, matyti žiba bokštelis —
    335
    Vienatvė, Ilgesys Moterų klioštorius ten, trioba liūdnoji krikščionių.
    Ant bokštelio sustojo ir akys ir mintys Aldonos —
    Taip balandis, pagautas audros ant jūrių giliųjų,
    Gelbisi, puldams ant stiebo visai nepažįstamo laivo.
    Valteris šitai suprato ir su Aldona pasitraukęs
    340
    Savo siekius apreiškė, slėpti įsakė nuo svieto
    Ir ties vartais — o varge! Baisus atsisveikinims buvo.
    Alfas su vaidila nujojo. Ikšiol negirdėt jų.
    Varge! Varge! Jei būtų dar prisiegos savo nišpildęs;
    Jeigu laimę atmetęs, Aldonos laimę suėdęs…
    345
    Jeigu tiek paaukavo ir aukos nuėjo ant niekų…
    Laikas parodys tai. Vokiečiai, jau užbaigiau dainą.

    Przypisy

    [1]

    Vaidilo apysaka — Konrado Valenrodo A. Mickevičiaus lenkiškai parašyto V. Kudirkos versta tik Vaidilos apysaka. [przypis edytorski]

    [2]

    esmi — sen. forma. ž. esu. [przypis edytorski]

    [3]

    ulyčia — gatvė. [przypis edytorski]

    [4]

    mistras — ordino vyresnysis, magistras. [przypis edytorski]

    [5]

    zerkolas — veidrodis. [przypis edytorski]

    [6]

    kvapsnis — kvapas. [przypis edytorski]

    [7]

    liuosas — laisvas. [przypis edytorski]

    [8]

    roda (brus.) — patarimas. [przypis edytorski]

    [9]

    užgema — gimsta. [przypis edytorski]

    [10]

    griūšia — kriaušė. [przypis edytorski]

    [11]

    trubadūras — dainius. [przypis edytorski]

    [12]

    amalas — ant medžių augantis parazitas, gausiai šakotas, kaip šluota. [przypis edytorski]

    15 zł

    tyle kosztują 2 minuty nagrania audiobooka

    35 zł

    tyle kosztuje redakcja jednego krótkiego wiersza

    55 zł

    tyle kosztuje przetłumaczenie 1 strony z jęz. angielskiego na jęz. polski

    200 zł

    tyle kosztuje redakcja 20 stron książki

    500 zł

    Dziękujemy za Twoje wsparcie! Uzyskujesz roczny dostęp do przedpremierowych publikacji.

    20 zł /mies.

    Dziękujemy, że jesteś z nami!

    35 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na opłacenie jednego miesiąca utrzymania serwera, na którym udostępniamy lektury szkolne.

    55 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na nagranie audiobooka, np. z baśnią Andersena lub innego o podobnej długości.

    100 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na zredagowanie i publikację książki o długości 150 stron.

    Bezpieczne płatności zapewniają: PayU Visa MasterCard PayPal

    Dane do przelewu tradycyjnego:

    nazwa odbiorcy

    Fundacja Wolne Lektury

    adres odbiorcy

    ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

    numer konta

    75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

    tytuł przelewu

    Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

    wpłaty w EUR

    PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

    Wpłaty w USD

    PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

    SWIFT

    WBKPPLPP

    x
    Skopiuj link Skopiuj cytat
    Zakładka Istniejąca zakładka Notka
    Słuchaj od tego miejsca

    Pora na chwilę przerwy :)

    Podoba Ci się nasza biblioteka? Wesprzyj ją drobną wpłatą, a otrzymasz wcześniejszy dostęp do prapremier!

    1,5% podatku - to nic nie kosztuje! Wpisz
    KRS: 0000070056
    Nazwa organizacji: Wolne Lektury

    Chcemy, aby każde dziecko w Polsce miało wygodny i bezpłatny dostęp do lektur szkolnych - zróbmy to razem! Wspieraj Wolne Lektury stałą wpłatą!
    Kliknij, by dowiedzieć się więcej >>>

    Miejsca takie jak Wolne Lektury są bezwzględnie potrzebne. To port lotniczy skąd każdy, niezależnie od wieku i zawartości portfela, może wyruszyć na poszukiwanie przygody.

    Paulina Holtz

    Znajdź nasze książki na Legimi! Za każdym razem, kiedy czytasz lub słuchasz Wolnych Lektur w księgarni Legimi, wspierasz naszą bibliotekę - DZIĘKUJEMY!

    Zapisz się na newsletter, a nie przegapisz naszych publikacji. Zawsze możesz zrezygnować. Kliknij i podaj adres email

    Potrzebujemy Twojej pomocy! Wspieraj Wolne Lektury stałą wpłatą. Kliknij i zadeklaruj comiesięczne wsparcie >>>

    Audiobooki Wolnych lektur znajdziesz też na naszym kanale na YouTube.

    Regularnie dodajemy nowe książki. By ich nie przegapić, subskrybuj nasz kanał.

    Kliknij obrazek, by subskrybować!

    Nasi Przyjaciele pomagają nam stałymi, comiesięcznymi wpłatami. Jeśli będzie ich wystarczająco dużo, biblioteka będzie działać stabilnie, bez obaw o przyszłość. Kliknij i dorzuć się!

    Wolne Lektury to codzienna praca zespołu ludzi: koordynatorek, redaktorów, polonistów, programistek. Bez Twojego wsparcia nie damy rady rozwijać się dalej. Kliknij i dorzuć się!

    Dlaczego warto pamiętać o Kochanowskim, w jaki sposób zmiana akcentu może symbolizować bunt, jak rymować, aby prawie nikt nie zauważył, że rymujecie - wszystkiego dowiesz się słuchając Mistrzowskiej Szkoły Poezji.
    • NIP: 952-187-70-87
    • KRS: 0000070056
    • REGON: 017423865
    • Numer konta: 75 1090 2851 0000 0001 4324 3317
    Wolne Lektury to projekt prowadzony przez fundację Wolne Lektury.
    MKiDN
    Strona biblioteki Wolne Lektury powstała dzięki dofinansowaniu ze środków Ministra Kultury i Dziedzictwa Narodowego pochodzących z Funduszu Promocji Kultury – państwowego funduszu celowego.