Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku — to nic nie kosztuje! Wpisz KRS 00000 70056 i nazwę fundacji Wolne Lektury do deklaracji podatkowej. Masz czas tylko do końca kwietnia :)

Szacowany czas do końca: -
Mykolas Palionis, Prieš vėją nepapūsi

    Sudabartinta:

    * leksiką, pvz.: grįtelninkė -> grytelninkė, męs -> mes, jaigu -> jeigu

    *fleksją, pvz.: vardažodžių dgs. V. formas (dukterįs -> dukterys, patįs -> patys), K. formas (puodu -> puodų, ju -> jų), veiksmažodžių bendraties formas (skubinties -> skubintis, klausyties -> klausytis), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 3 asm. formas (palaukk -> palauk, bėgk -> bėk),

    * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.: Prieš Vėją Nepapūsi -> Prieš vėją nepapūsi

    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: tur būt -> turbūt, nekartą -> ne kartą, ar gi -> argi, taip-pat -> taip pat

    * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštyn -> aukštyn, daigtų -> daiktų

    * skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz.: stapčioji -> stabčioji

    * joto rašymą, pvz.: jieškodama -> ieškodama -> bjaurybe

    * sintaksę, pvz.:

    ant valandėlės -> valandėlei

    negaliu aš atverti širdį -> negaliu aš atverti širdies

    pamatęs jų išeinant -> pamatęs juos išeinant

    *skyrybą, pvz.:

    Ar tai aš kalta, kad neišgirdau kaip sakei […] -> Ar tai aš kalta, kad neišgirdau, kaip sake […]

    Tai, turbūt, katytė už pečiaus. -> Tai turbūt katytė už pečiaus.

    nežinau ką jis ten rašo -> nežinau, ką jis ten rašo

    Kiti pakeitimai:

    Komedija trijuose aktuose -> trijų aktų komedija

    Mirė turėdamas 37 metus. -> Mirė būdamas 37 metų.

    Mykolas PalionisPrieš vėją nepapūsiTrijų aktų komedija

    1

    Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs 1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metų amžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesnių Peterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavo beveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamas svarbesnes roles[1] bei režisuodamas, ar deklamuodamas eiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas, kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo, iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B — a komedijas: „Dėde atvažiavo”, „Geriaus vėliaus, negu niekad” ir „Žilė galvon — velnias vuodegon”. Pastarąją vertė vienas pats. Pagalios sumanė parašyti originalią komediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymas gimė, rodos, 1904 metais. Liuosomis[2] nuo darbo valandomis (velionis tarnavo Gelžkelių[3] ministerijos departamente) pradėjo rašyti komediją, kuriai paskiau davė vardą: „Jau prieš vėją neb’papūsi”. Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams, ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašyti komediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo. Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus ranka rašyta tik pirmojo akto pusė.

    Veikiančios ypatosypataasmuo.

    1. Daunoras, viensėdis[5], turtingas ūkininkas, 50 metų.
    2. Barbora, jo pati[6], 38 metų.
    3. Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų.
    4. Veronika, jo podukra, 17 metų.
    5. Ragaišienė, grytelninkė[7], 65 metų.
    6. Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas — bajorėlis, našlys, 60 metų.
    7. Antanas, jo sūnus, 24 metų.
    8. Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų.

    I aktas — Daunoro seklyčioje.

    II aktas — Ragaišienės gryčioje.

    III aktas — Arvido namuose.

    I AKTAS

    Daunoro seklyčioje

    SCENA 1. Veronika

    viena

    VERONIKA

    ieškodama po stalnyčias[8]
    2

    Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos[9]! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras — ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelę[10]).

    SCENA 2. Veronika ir Barbora.

    BARBORA

    įeina besibardamos
    3

    Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.

    VERONIKA

    4

    Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.

    BARBORA

    5

    Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!

    VERONIKA

    6

    Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.

    BARBORA

    7

    Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime.

    VERONIKA

    8

    Sakytum geriaus patėvis!

    eina prie durų

    BARBORA

    sulaiko Veroniką už rankos
    9

    Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?

    VERONIKA

    10

    Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus — nieko čia nėra!

    BARBORA

    11

    Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!

    VERONIKA

    nenoromis, užgėdinta išima iš užančiaus mazgelį, tame tarpe įeina Daunoras

    SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras

    DAUNORAS

    įeidamas, tarpduryje
    12

    Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta[11] kelionei.

    BARBORA

    13

    Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks.

    DAUNORAS

    pamėgdžiodamas
    14

    Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.

    BARBORA

    15

    Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos…

    VERONIKA

    16

    Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo — ne druska jai rūpi.

    išeina

    SCENA 4. Daunoras ir Barbora

    DAUNORAS

    išmetinėdamas[12]
    17

    Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.

    BARBORA

    palengvo, raižydamasi
    18

    Pakaks jau, bus viskas.

    DAUNORAS

    pamėgdžiodamas
    19

    Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką[13] visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O gal permislijai[14], gal jau nebevažiuosi?

    BARBORA

    karštai
    20

    Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.

    išeina

    SCENA 5. Daunoras

    DAUNORAS

    vienas
    21

    Nėra ko sakyt — apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi…. po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę — apgriuvę — meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnės[15] terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdinti[16] jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi — tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui…. Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas[17] — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotą[18], vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori[19], savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasoga[20] regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!

    meta cukierkas į pastolį

    SCENA 6. Daunoras ir Barbora

    BARBORA

    įeina
    22

    Nagi čia ką blaškai?

    DAUNORAS

    piktai, skubiai vaikščiodamas
    23

    Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus.

    BARBORA

    24

    Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai?

    DAUNORAS

    taip pat
    25

    Kame buvai padėjusi — ant komodos, vadinasi….

    BARBORA

    26

    Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk.

    DAUNORAS

    taip pat
    27

    Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.

    BARBORA

    28

    Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.

    eina prie durų

    DAUNORAS

    taip pat
    29

    Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.

    ieško skustuvo

    BARBORA

    tarpduryje
    30

    Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.

    SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija

    VERONIKA

    įeina
    31

    Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs — jau verda.

    BARBORA

    32

    Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos?

    VERONIKA

    nuleidus akis
    Padėjau aš, o kieno nežinau.

    DAUNORAS

    piktai
    34

    Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi!

    neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą

    JULIJA

    įbėgdama
    35

    Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti.

    VERONIKA

    išbėgdama, suplojus rankomis
    36

    Ar aš nesakiau!

    SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija.

    BARBORA

    Julijai:
    37

    Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos.

    JULIJA

    sugėdinta
    38

    Nieks jų nepirko.

    BARBORA

    39

    Ogi iš kur jos?

    JULIJA

    taip pat
    40

    Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.

    BARBORA

    41

    Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas.

    DAUNORAS

    piktai
    42

    Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis.

    JULIJA

    nedrąsiai
    43

    Aš jo neprašiau.

    BARBORA

    44

    O kam priėmei?

    JULIJA

    45

    Juk nemesi pro langą, jei paliko.

    DAUNORAS

    laikydamas rankoj diržą ir skustuvą, Julijai
    46

    Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.

    JULIJA

    eidama, į šalį
    47

    Matyt, tai pamotės pranešimas.

    išeina

    SCENA 9. Daunoras ir Barbora

    DAUNORAS

    karštai
    48

    Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi.

    BARBORA

    49

    Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyje[21], kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų.

    eina prie komodos

    DAUNORAS

    statydamas veidrodį ant stalo, piktai
    50

    Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.

    BARBORA

    51

    Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos — žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.

    dėsto daigius komodoje

    DAUNORAS

    piktai
    52

    Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme[22], bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. …

    SCENA 10. Tie patys ir Julija

    JULIJA

    įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai
    53

    Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta.

    stato stiklą ant stalo

    DAUNORAS

    54

    Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.

    rengiasi skustis

    BARBORA

    Julijai
    55

    Renk pusryčius.

    JULIJA

    lėtai
    56

    Jau galima valgyti — į bulvienę įdėjau išnaujos[23] ir užbaldžiau rytikščiu pienu, — pastačiau tik dar truputį praaušti.

    išeina

    DAUNORAS

    muilindamas smakrą
    57

    Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne — tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislyt[24] apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau.

    JULIJA

    įneša garuojantį bliūdą[25], pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi.
    58

    Jau galima ir valgyt…. Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.

    BARBORA

    59

    Kokių svečių?

    JULIJA

    60

    Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekas neišėjo sutikti.

    DAUNORAS

    šokdamas iš vietos
    61

    Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis!

    JULIJA

    62

    Jis, jis…. Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.

    pasilieka prie lango

    DAUNORAS

    meta skustuvą
    63

    Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie…. kad išvažiavau į miestą, kad… kad… neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha!

    šoka pro šalinį langą

    BARBORA

    nustebusi
    64

    Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.

    JULIJA

    skubiai padeda skustuvą su muiline ant komodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus, stovi prie komodos, tyli

    SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas

    Arvidas

    įeina su Antanu
    65

    Tegul bus pagarbintas…. Labas rytas.

    rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas

    BARBORA

    66

    Ant amžių…. Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.

    ANTANAS

    67

    Kaip sveikos mūsų kaimynės!

    sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbant Arvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių.

    ARVIDAS

    68

    Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.

    pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą

    BARBORA

    69

    Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita….

    ANTANAS

    70

    O, žinoma, žinoma…. tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl….

    ARVIDAS

    sumišęs
    71

    Su juom kita byla…. Aš gi, aš, pandze…. nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze….. o po antra nebuvo stataus reikalo…. Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti…. Na, a gi, pandze, gaspadorius kame?

    BARBORA

    sumišusi
    72

    Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.

    ARVIDAS

    73

    O, tai ir pramiegojome, pandze…. Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze…. Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.

    išeina kosėdamas

    ANTANAS

    74

    Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.

    BARBORA

    išlydėdamaArvidą
    75

    Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!

    išeina paskui Arvidą

    SCENA 12. Antanas ir Julija

    ANTANAS

    apsidairęs, pažiūri pro langą
    76

    Kad tik mano arklys nenusitrauktų.

    JULIJA

    77

    Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?

    ANTANAS

    78

    Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip….

    JULIJA

    79

    Kas taip?

    ANTANAS

    80

    Kad aš pasilikau su tavim vienas.

    JULIJA

    81

    Kodėl?

    ANTANAS

    82

    Kad mat…. paskui vėl kalbės…. Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino…. šneka.

    JULIJA

    83

    Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?

    ANTANAS

    84

    Bijot nieko nebijau, bet….

    JULIJA

    85

    Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana.

    ANTANAS

    atsisėda ir tuojaus atsistoja
    86

    Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit… Man tik taip nedrąsu…. apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio — ten pasišnekėsiva[26]. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo!

    Eina prie durų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį.

    JULIJA

    tarpduryje
    87

    Gerai, gerai, sudiev!

    uždarius duris, žiūri pro langą

    SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas

    VERONIKA

    įeidama
    88

    Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senai nebematyt.

    JULIJA

    prie lango
    89

    O gi kas tau darbo, snargle…. Ką tam tavo liežuviui kliūva.

    vėl žiūri prisikišusi prie lango

    VERONIKA

    90

    Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi[27], bus…. traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust…

    JULIJA

    piktai
    91

    Eik sau nelojus.

    BARBORA

    įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje
    92

    Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime…. Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.

    ANTANAS

    paduodamas Veronikai ranką
    93

    Gal pana Veronika nenori su manim pasižint…

    VERONIKA

    94

    Kodėl ne — aš buvau viralinėj[28] ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai.

    BARBORA

    sudavus Antanui per petį
    95

    Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka[29]

    VERONIKA

    išeidama
    96

    Tuojaus.

    BARBORA

    97

    O aš gal surasiu ką norint išgert…

    išeina

    ANTANAS

    98

    Kam tai… nereikia, nereikia!… prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus.

    paima už rankos

    JULIJA

    99

    Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės…

    ANTANAS

    100

    Ką čia… nėr ko perdaug nusimint… aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau…

    JULIJA

    101

    Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi…

    BARBORA

    įeina su Veronika kumščiuodama ją
    102

    Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.

    ANTANAS

    103

    Dėkui. Bet visai tai be reikalo.

    sėdasi, Julija pasilieka prie lango

    BARBORA

    pildama alų
    104

    Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.

    ANTANAS

    valgo
    105

    Dėkui, dėkui… Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?

    BARBORA

    106

    Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą…

    JULIJA

    išeina, pažvelgus į Antaną

    ANTANAS

    107

    Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti.

    BARBORA

    108

    Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.

    ANTANAS

    109

    Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu… Dėkui už viską ir sudiev.

    paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina

    SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija

    BARBORA

    110

    Sudiev, sudiev… prašome neužmiršti, tankiaus[30] apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.

    VERONIKA

    111

    Tai ką aš šnekėsiu?

    BARBORA

    112

    Ką šnekėsi…. Ot, prašytum valgyt, gert…. ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią.

    JULIJA

    įeina
    113

    Neilgai svečias ir teviešėjo…

    BARBORA

    114

    Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai.

    JULIJA

    115

    Nieko aš nenorėjau ir nenoriu…. tik dyvina[31] man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.

    BARBORA

    116

    Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.

    JULIJA

    117

    Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau.

    BARBORA

    118

    Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės…. Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus…. Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.

    išeina

    VERONIKA

    eidama prie durų
    119

    Ar aš tau nesakiau….

    išeina

    SCENA 15. Julija

    JULIJA

    viena, griaudžiai
    120

    Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna… Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki — manęs nė klaust neklausia… po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį… Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis… jis… mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę… pasakysiu aš jam viską.

    stovi šniurkšėdama

    SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija

    DAUNORAS

    įeina su Barbora bardamiesi
    121

    Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą… Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais…

    BARBORA

    Daunorui
    122

    Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos….

    DAUNORAS

    Julijai, rūsčiai
    123

    Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim…. bim…. bim…. vadinasi…. Bajoriuką pamatė…. Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.

    vaikščioja

    BARBORA

    Julijai
    124

    Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus….

    JULIJA

    paėmus puodą nuo suolo
    125

    Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?

    BARBORA

    126

    Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus…. Kopūstus šiandien reiktų apravėt.

    JULIJA

    išeina

    DAUNORAS

    pastovėjęs užsimąstęs, piktai:
    127

    Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs… Kaip turiu nuo jų atsiginti?!… Nebevažiuosiu niekur ir gana… Geriaus ką norint namie paveiksiu.

    BARBORA

    susirūpinus
    128

    Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų… Norėjau šį, norėjau tą…

    DAUNORAS

    perkirsdamas, piktai:
    129

    Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi… Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų.

    BARBORA

    130

    O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?

    DAUNORAS

    nusijuokdamas, piktai
    131

    Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!… Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia.

    BARBORA

    132

    Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką…

    DAUNORAS

    133

    Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi.

    BARBORA

    134

    Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio…

    DAUNORAS

    135

    Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais…

    BARBORA

    136

    Bet gi, kaip tai pasakyt…

    DAUNORAS

    137

    Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų.

    BARBORA

    138

    Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti…

    DAUNORAS

    perkirsdamas
    139

    O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.

    BARBORA

    140

    Kam aš… Tegul eina dukterys…

    DAUNORAS

    141

    Dukterys… Kieno? Mano… ne! To niekad nedaleisiu.

    BARBORA

    142

    Kodėl gi? Klausiu tavęs…

    DAUNORAS

    143

    Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.

    BARBORA

    144

    Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas.

    DAUNORAS

    piktai numodamas ranka
    145

    Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man.

    uždanga

    II AKTAS

    Ragaišienės gryčioje

    SCENA 1. Ragaišienė ir Julija

    RAGAIŠIENĖ

    viena, dirba iš linų kuodelį verpimui
    146

    O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau… Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas… Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau… Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot.

    eina prie pečiaus, šluoja

    JULIJA

    įeina
    147

    Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs?

    RAGAIŠIENĖ

    148

    Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu…

    JULIJA

    149

    Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraug[32] ir mėsytės su sūriu.

    paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo

    RAGAIŠIENĖ

    griaudžiai
    150

    Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės…

    JULIJA

    151

    Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau… jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą… Turime mes būtinai viską užbaigt.

    neramiai dairosi į šalis, žiūrėdama į langą

    RAGAIŠIENĖ

    152

    Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis[33] nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane… Aš jus sergėsiu.

    JULIJA

    153

    Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola.

    RAGAIŠIENĖ

    154

    Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.

    JULIJA

    pradžiugus, žiūrėdama pro langą
    155

    Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti.

    išbėga

    RAGAIŠIENĖ

    156

    Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi.

    skubiai ruošiasi po grytelę

    SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene

    ANTANAS

    įeina su Julija, vesdamas ją už rankos
    157

    Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę.

    RAGAIŠIENĖ

    158

    Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės…. Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi.

    atsisėda prie pečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimu[34]

    JULIJA

    meilingai
    159

    Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.

    ANTANAS

    linksmai
    160

    O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs?

    JULIJA

    161

    Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.

    ANTANAS

    162

    Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.

    JULIJA

    163

    Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.

    ANTANAS

    164

    Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis!

    JULIJA

    165

    Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.

    ANTANAS

    karštai
    166

    Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu[35], kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas… O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų…

    JULIJA

    167

    Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs…

    ANTANAS

    karštai
    168

    Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami… Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi…

    JULIJA

    drąsiai
    169

    Taip… dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs….

    ANTANAS

    170

    Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.

    spaudžia Juliją prie savęs, Julija glaudžiasi

    RAGAIŠIENĖ

    171

    Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!

    JULIJA

    gėdingai
    172

    Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.

    RAGAIŠIENĖ

    sujudinta
    173

    Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt… O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį… O rėksnys, tai rėksnys buvo…. Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę… Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu.

    pasijudina eiti

    ANTANAS

    174

    Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras.

    RAGAIŠIENĖ

    175

    Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.

    išeina dejuodama

    SCENA 3. Antanas ir Julija

    ANTANAS

    176

    Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė… po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas!

    apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja

    JULIJA

    nedrąsiai
    177

    Ganės, Antaniuk.

    ANTANAS

    laikydamas ją už pečių
    178

    Tu mano

    JULIJA

    179

    O tu mano.

    ANTANAS

    180

    Aš tavo.

    JULIJA

    181

    Ir aš tavo.

    ANTANAS

    182

    Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.

    JULIJA

    183

    Žinoma, niekad… Visad mes būsime drauge.

    ANTANAS

    laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamas jai į akis
    184

    Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.

    ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti

    SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė

    RAGAIŠIENĖ

    įeina su buteliu rankoje
    185

    Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.

    ANTANAS

    186

    Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.

    Ragaišienk

    įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje
    187

    Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!… O gal išgersite?!…

    ANTANAS

    188

    Ne, ne! Dėkui!

    RAGAIŠIENĖ

    189

    Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei…. O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko.

    išeina

    SCENA 5. Antanas ir Julija

    ANTANAS

    190

    Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad…

    JULIJA

    191

    Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?…

    ANTANAS

    192

    Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės…. Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose.

    JULIJA

    193

    Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti…

    atsistoja

    ANTANAS

    paima ją už abiejų rankų
    194

    Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.

    bučiuojasi

    SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene.

    RAGAIŠIENĖ

    įbėga
    195

    Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.

    JULIJA

    nusigandus
    196

    Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.

    ANTANAS ir RAGAIŠIENĖ

    197

    Pasislėpk!

    RAGAIŠIENĖ

    198

    Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis… Apsaugok, Viešpatie!

    ANTANAS

    paėmęs ąsotį Julijos atneštą
    199

    O aš nuduosiu vandenį begeriąs.

    daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko

    RAGAIŠIENĖ

    200

    Ir gerai — nieko jis nesupras

    prieina — prie durų

    SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas.

    DAUNORAS

    įeina su lazda rankoje
    201

    Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.

    RAGAIŠIENĖ

    202

    Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės…

    Daunoro su Antanu kalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja

    DAUNORAS

    203

    Taip, taip… tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau…. pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.

    ANTANAS

    truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų
    204

    Sustojau vandens atsigerti.

    DAUNORAS

    šiurkščiai
    205

    Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia… O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi… Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier…[36]

    ANTANAS

    tebelaikydamas pakėlęs ąsotį
    206

    Ką daryt… Troškina — karštas laikas.

    DAUNORAS

    207

    Rodavyčiau[37] tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus…. O taip gi norėjau tamstai pasakyt…. Kas link tamstos lankymosi ir…. ir mano dukters.

    ANTANAS

    stato ąsotį
    208

    Aš irgi norėjau pasakyt… prašyt… ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis…

    DAUNORAS

    209

    Nesiskubink tamsta… Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis… O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės.

    ANTANAS

    210

    Ale bet, pavelykit man žodį[38], išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu…

    DAUNORAS

    su ironija
    211

    Myliu… nėra ko sakyt, vadinasi… į šalį pasogą jaučiu…

    ANTANAS

    karštai
    212

    Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje[39], kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes[40]. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.

    DAUNORAS

    213

    Užteks jau…. Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.

    ANTANAS

    214

    Visi juk esame lygūs žmonės… Visi vienodai jaučiame… visi… visi be jokio skyriaus[41]

    DAUNORAS

    215

    Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi…

    ANTANAS

    216

    Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo…

    DAUNORAS

    217

    Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi.

    ANTANAS

    218

    Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną[42], eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!

    sustoja prie durų

    DAUNORAS

    rūsčiai
    219

    Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi!

    ANTANAS

    220

    Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?!

    DAUNORAS

    221

    Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai.

    ANTANAS

    222

    Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!

    išeina

    DAUNORAS

    223

    Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau.

    SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė

    RAGAIŠIENĖ

    susirūpinus
    224

    Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta.

    DAUNORAS

    225

    Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!… Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi…. pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės.

    RAGAIŠIENĖ

    nusigandus
    226

    Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus.

    DAUNORAS

    227

    Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt… Turės iš ko pasidžiaugti.

    RAGAIŠIENĖ

    228

    Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu…

    DAUNORAS

    229

    Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu.

    išeina; Ragaišienė išlydi už durų; Julija pakruta

    SCENA 9. Ragaišienė ir Julija

    RAGAIŠIENĖ

    įeina
    230

    Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.

    nutraukia rūbus

    JULIJA

    atsistoja; verksmingai
    231

    Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!

    RAGAIŠIENĖ

    glostydama Julijos pečius
    232

    Niekis, dūšyt, niekis…. Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli… Bėk dabar, dūšyt, namo.

    JULIJA

    233

    Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?

    RAGAIŠIENĖ

    pažiūrėjus pro langą
    234

    Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.

    JULIJA

    pažiūrėjus pro langą
    235

    Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį…

    RAGAIŠIENĖ

    236

    Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.

    JULIJA

    prie durų
    237

    Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus?

    RAGAIŠIENĖ

    238

    O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt…

    JULIJA

    239

    Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim.

    Išeina.

    RAGAIŠIENĖ

    išlydėdama
    240

    Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę…

    uždaro duris

    SCENA 10. Ragaišienė

    RAGAIŠIENĖ

    viena
    241

    Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas[43]? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis… Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !…

    SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika

    VERONIKA

    įeina
    242

    Tegul bus pagarbintas…

    RAGAIŠIENĖ

    243

    Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?

    VERONIKA

    244

    Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.

    RAGAIŠIENĖ

    245

    Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo… Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo.

    VERONIKA

    246

    Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?

    RAGAIŠIENĖ

    247

    Buvo užsukęs, eidamas į laukus.

    VERONIKA

    248

    Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką.

    RAGAIŠIENĖ

    249

    Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį.

    VERONIKA

    250

    Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev!

    išeina

    RAGAIŠIENĖ

    viena
    251

    Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito[44] jos žingsnius.

    uždanga

    III. AKTAS

    Arvido namuose

    SCENA 1. Antanas, Katryte ir Ragaišienė

    ANTANAS

    vienas
    252

    Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai… Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų… Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti[45] mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę… Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai… Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi[46] ant visko

    KATRYTĖ

    įeina
    253

    Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką.

    ANTANAS

    254

    O kame gi laiškas?

    KATRYTĖ

    255

    Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.

    ANTANAS

    256

    Šauk ją čia.

    KATRYTĖ

    257

    Klausau.

    išeina

    ANTANAS

    258

    Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli.

    SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė

    RAGAIŠIENĖ

    įeina
    259

    Tegul bus pagarbintas…

    ANTANAS

    nekantriai
    260

    Gerai, gerai…Kame laiškas?

    RAGAIŠIENĖ

    261

    Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas….

    ANTANAS

    žiūri su nusistebėjimu į laišką
    262

    Tai ne jos ranka! Kas tą rašė?

    RAGAIŠIENĖ

    263

    Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie…

    ANTANAS

    su nusistebėjimu
    264

    Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip… Gerai… bet ką gi jis jam rašo?

    užsimąsto

    RAGAIŠIENĖ

    265

    Aš, dūšyt, skaityt nemoku… O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau…

    ANTANAS

    užsimąstęs
    266

    Gerai… hm… pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji… ji Julytė ar nieko nepa… nesakė?

    RAGAIŠIENĖ

    267

    Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės…

    ANTANAS

    nekantriai
    268

    Na, o daugiaus ką?

    RAGAIŠIENĖ

    269

    Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo…

    ANTANAS

    perkirsdamas
    270

    Nieko nebeliko pasakyt…

    RAGAIŠIENĖ

    271

    Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti…

    ANTANAS

    272

    Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo.

    RAGAIŠIENĖ

    273

    Aš to nežinau, dūšyt.

    ANTANAS

    274

    Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge… Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.

    RAGAIŠIENĖ

    su nusistebėjimu
    275

    Pas mane? O jei vėl užtiks?

    ANTANAS

    276

    Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.

    RAGAIŠIENĖ

    277

    Klausau, bėgu, dūšyt.

    ANTANAS

    278

    Bet… palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.

    ieško plunksnos

    RAGAIŠIENĖ

    279

    Nagi, nagi….

    susirūpinus sustoja prie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėlio pro duris

    ANTANAS

    pamatęs juos išeinant, šoka prie durų
    280

    Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj… tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.

    RAGAIŠIENĖ

    281

    Nagi, dūšyt…. O man pasirodė, kad kitą syk…

    ANTANAS

    282

    Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.

    sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus

    RAGAIŠIENĖ

    283

    O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką?

    ANTANAS

    sudėdamas keturlinkai popierių
    284

    Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.

    Paduoda laišką.

    RAGAIŠIENĖ

    285

    Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.

    Eina prie durų.

    ANTANAS

    286

    Taip, taip… tik atsargiai.

    RAGAIŠIENĖ

    287

    Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!

    išeina

    SCENA 3. Antanas

    ANTANAS

    vienas
    288

    Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės… sėda krasėn[47] Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko[48] prisirengti.

    mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris

    SCENA 4. Katryte ir Arvidas

    Kairytė

    įeina pamažėliu
    289

    Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais

    prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą

    ARVYDAS

    įeina stenėdamas su dviem ryšiukais
    290

    Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje… Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai…. Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą[49], paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo…. O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai[50]: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?… skaito „Tegul bus pagarbintas… su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis… bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją…. Pra… Pše… Pšy… byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės[51] užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan[52]. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!…. Reikia paklausti Katrytės.

    eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas

    SCENA 5. Arvidas ir Antanas

    ANTANAS

    291

    O, tai ir tėvo parvažiuota.

    ARVIDAS

    292

    A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras?

    ANTANAS

    293

    Kam tai tėvui prireikė?

    ARVIDAS

    294

    Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?

    ANTANAS

    295

    Juozapas…

    ARVIDAS

    296

    Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze….

    ANTANAS

    paima laišką, perskaito, šoka karštai
    297

    Aš jam parodysiu keršyti!

    ARVIDAS

    298

    Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?!

    ANTANAS

    299

    Bet, tėve, palauk.

    ARVIDAS

    300

    Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni”[53] gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką?

    ANTANAS

    301

    Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu.

    ARVIDAS

    302

    Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo.

    ANTANAS

    303

    Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt.

    ARVIDAS

    304

    Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?

    ANTANAS

    305

    Nė už ką.

    ARVIDAS

    306

    Tai taip sau… dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti.

    ANTANAS

    sumišęs
    307

    Mat… mat…

    ARVIDAS

    308

    Kaipgi tada?

    ANTANAS

    309

    Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės… Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos…

    prasideda prieblanda

    ARVIDAS

    310

    Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė… Pamislyk tik…

    ANTANAS

    311

    Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.

    ARVIDAS

    312

    Kitą?! Kokią kitą?!

    ANTANAS

    313

    Daunoro Julę.

    ARVIDAS

    nusigandęs
    314

    Daunoro… Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?…

    ANTANAS

    315

    Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana.

    ARVIDAS

    316

    Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais… Išjuoks mus svietas… Jau ir dabar… ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų… iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.

    ANTANAS

    317

    Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai…

    ARVIDAS

    karštai
    318

    Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!… Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt.

    vaikščioja užpykęs

    ANTANAS

    319

    Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs?

    ARVIDAS

    320

    Susilyginai tu su chamais… Apmislyk, vaike… Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi…

    ANTANAS

    karštai
    321

    Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!

    ARVIDAS

    nekantriai
    322

    Gana jau! Duok tu man ramybę.

    ANTANAS

    323

    Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?!

    ARVIDAS

    324

    Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?

    ANTANAS

    325

    Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?

    ARVIDAS

    326

    Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus.

    ANTANAS

    327

    Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?… Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais[54] ir su smaluotom alkūnėm?… Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis… Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais…

    ARVIDAS

    328

    Aš nesakau, kad ponavot… bet… bet, pandze, atmink, pasoga… skola…

    ANTANAS

    329

    Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus… O po antra aš myliu…

    ARVIDAS

    330

    Jau ne vienas meilės karščius prie terbos[55] prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu…

    ANTANAS

    331

    Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu…

    ARVIDAS

    po ilgos abejonės
    332

    Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime… Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi…

    išeina pro šalines duris

    SCENA 6. Antanas ir Katrytė

    ANTANAS

    vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas
    333

    Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!…

    KATRYTĖ

    įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų
    334

    Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?

    ANTANAS

    335

    Gerai, aš pats pasakysiu.

    skubiai išeina

    KATRYTĖ

    viena
    336

    Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko…

    ANTANAS

    įeina atsargiai
    337

    Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti.

    KATRYTĖ

    338

    Tuojau, tuojau.

    išeina, paėmus puodynę su pienu

    ANTANAS

    priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri ir vėl uždaro
    339

    Miega… Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių… Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos?

    eina prie durų, atidaro

    SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija.

    RAGAIŠIENĖ

    apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje
    340

    Aš, dūšyt, aš su Julyte.

    ANTANAS

    sujudęs
    341

    Eikit čia, tik tyliai.

    RAGAIŠIENĖ

    342

    Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia.

    ANTANAS

    343

    Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.

    išbėga

    RAGAIŠIENĖ

    pastovėjus užsimąsčiusi
    344

    Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus.

    Bailiai apsidairydama, ilgai stovi vietoje tylėdama.

    ANTANAS

    tarpduryje
    345

    Čia… čia… eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.

    JULIJA

    įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius
    346

    Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus.

    ANTANAS

    347

    Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.

    skubiai dėsto daiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi

    RAGAIŠIENĖ

    pažiūrėjus pro langą
    348

    Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.

    ANTANAS

    349

    Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą.

    JULIJA

    pasiklausius
    350

    Ar girdite, te kažkas atvažiavo… šneka…

    ANTANAS

    bėga prie durų, pravėręs klauso
    351

    Eina — pasislėpkite…

    Ragaišienė gūžiasi kampe prie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka

    SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas ir Katryte

    DAUNORAS

    sujudintas įeina su botagu, paskui jį Barbora
    352

    Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti… Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų.

    BARBORA

    353

    Štai Julės ryšis skepetoje.

    dairosi po kampus

    DAUNORAS

    pašokęs prie Antano
    354

    Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu!

    ANTANAS

    atšoka persigandęs, stovi nusiminęs

    ARVIDAS

    už šalinių durų
    355

    Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau…

    ūmai grįžta

    BARBORA

    rodydama į užpeckį
    356

    Ir Ragaišienė čia…

    RAGAIŠIENĖ

    atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas

    KATRYTĖ

    įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote
    357

    Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame…

    DAUNORAS

    pamatęs Juliją
    358

    O tu čia ko? Taip tu man!

    pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta

    ARVIDAS

    įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas
    359

    Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!

    pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs, laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot, atmetęs vieną ranką užpakalin.

    JULIJA

    puola tėvui prie kojų
    360

    Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!…

    BARBORA

    karštai, bėgiodama, trepinėdama
    361

    Kaip tai?!… Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti.

    ANTANAS

    362

    Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip… taip mums sunku be kits kito….

    BARBORA

    363

    Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad… Toks baisumas, toks bjaurumas…. Ir tik štai rasta gromata[56] rodo laišką atidarė mums akis…

    RAGAIŠIENĖ

    364

    Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta… Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.

    DAUNORAS

    rūsčiai
    365

    O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar…

    užsimąsto

    ANTANAS

    griaudžiai
    366

    Dovanokite mums ir…

    BARBORA

    karštai
    367

    Ne, negalima, taip negražu… Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios…

    ANTANAS

    368

    Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos…

    DAUNORAS

    369

    Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti…

    BARBORA

    370

    Žinoma, žinoma… Ką paskui žmonės kalbės…

    DAUNORAS

    371

    Hm… taip, vadinas!… Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana…. Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus… Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi…

    BARBORA

    372

    Duok jai, kad žagsėtų…

    ANTANAS

    373

    Betgi tamstos…

    JULIJA

    verkdama, sudėjus rankas
    374

    Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko… Taip aš jį myliu… negaliu be jo…

    DAUNORAS

    375

    Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai?

    ARVIDAS

    sumišęs
    376

    Ką?… Kaip manau?!… Saugok, Dieve, ką jaučiu… Ką jis padarė tas beprotis.

    ANTANAS

    377

    Tėve, tik pamislyk tamsta!…

    DAUNORAS

    378

    Cha! cha! cha! Pamislyk!

    BARBORA

    379

    Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos[57].

    ANTANAS

    karštai
    380

    Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas… Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš… aš irgi…

    ARVIDAS

    karštai
    381

    Ką tu da?! Jau matai ką padarei… Bet ką dabar bedaryt?

    DAUNORAS

    382

    Skirtis ir gana, vadinasi…

    ANTANAS

    383

    Niekas tamstų neriša… Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.

    Julija šluosto ašaras

    BARBORA

    384

    Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu…

    ANTANAS

    prieidamas su Julija prie Daunoro
    385

    Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui… Juk mes niekam pikto nedarome…

    BARBORA

    neramiai
    386

    Da bent…

    ARVIDAS

    suminkštintas
    387

    Nagi, pandze, gyvenimui pikto… Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai… prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.

    DAUNORAS

    388

    Nagi… vadinasi…

    ANTANAS

    skubiai bučiuodamas tėvui ranką
    389

    Dėkui, tėvel… Išsiteisiu aš už viską…

    JULIJA

    bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai
    390

    Atleisk, tėte…

    DAUNORAS

    391

    Jau nusiramink, vaikeli… Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai….

    ANTANAS

    paėmęs Juliją už rankos
    392

    Palaiminkite mus!

    BARBORA

    393

    Kaip tai?

    DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ

    skubiai
    394

    Telaimina jus Dievas!

    ARVIDAS

    priėjęs prie Daunoro
    395

    Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze.

    bučiuojasi

    DAUNORAS

    besibučiuodamas
    396

    Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.

    Przypisy

    [1]

    rolė (sl.) — vaidmuo. [przypis edytorski]

    [2]

    liuosas — laisvas. [przypis edytorski]

    [3]

    gelžkelis — geležinkelis. [przypis edytorski]

    [4]

    ypataasmuo. [przypis edytorski]

    [5]

    viensėdis — vienkiemininkas. [przypis edytorski]

    [6]

    pati — žmona. [przypis edytorski]

    [7]

    grytelninkas — kas teturi grytelę, kampininkas. [przypis edytorski]

    [8]

    stalnyčia (sl.) — stalčius. [przypis edytorski]

    [9]

    cukierka (sl.) — saldainis. [przypis edytorski]

    [10]

    šėpelė — spintelė. [przypis edytorski]

    [11]

    prirengta — čia: parengta, paruošta. [przypis edytorski]

    [12]

    išmetinėdamas — čia: priekaištaudamas. [przypis edytorski]

    [13]

    jomarkas (lenk.) — prekymetis. [przypis edytorski]

    [14]

    permislijai (lenk.) — apsigalvojai [przypis edytorski]

    [15]

    parėdnė — puošnūs drabužiai. [przypis edytorski]

    [16]

    užganėdinti — patenkinti. [przypis edytorski]

    [17]

    šunimalas — čia: nenuorama. [przypis edytorski]

    [18]

    šmotas (lenk.) — gabalas. [przypis edytorski]

    [19]

    šunbajoris — nusigyvenęs, menkas bajoras. [przypis edytorski]

    [20]

    pasoga (brus.) — ištekančiai dukteriai, seseriai iš tėvų ūkio seniau duodama dalis pinigais, gyvuliais. [przypis edytorski]

    [21]

    užpečkis — vieta už krosnies, užkrosnis. [przypis edytorski]

    [22]

    gymė — giminė. [przypis edytorski]

    [23]

    išnauja — dab.: įsnauja, taukai. [przypis edytorski]

    [24]

    miltyt (lenk.) — galvoti. [przypis edytorski]

    [25]

    bliūdas (rus.) — dubuo. [przypis edytorski]

    [26]

    pasišnekėsiva — sen. forma — pasišnekėsime. [przypis edytorski]

    [27]

    striumbis — kas storas, nerangu. [przypis edytorski]

    [28]

    viralinė — atskiras virtuvės priestatas ar pastatas, vasaros virtuvė. [przypis edytorski]

    [29]

    torielka (brus.) — lėkštė. [przypis edytorski]

    [30]

    tankiaus — dažniau. [przypis edytorski]

    [31]

    dyvina (sl.) — keista. [przypis edytorski]

    [32]

    podraug — kartu. [przypis edytorski]

    [33]

    slankstytis — slankioti. [przypis edytorski]

    [34]

    užganėdinimas — pasitenkinimas. [przypis edytorski]

    [35]

    darodyti — įrodyti. [przypis edytorski]

    [36]

    nemier (sl.) — be saiko. [przypis edytorski]

    [37]

    rodavyčiau (brus.) — patarčiau. [przypis edytorski]

    [38]

    pavelykit man žodį — suteikite man žodį, duokite tarti žodį. [przypis edytorski]

    [39]

    gadynė (brus.) — laikas, metas. [przypis edytorski]

    [40]

    ponystė — buvimas ponu, ponavimas. [przypis edytorski]

    [41]

    be jokio skyriaus — dab.: be jokio skirtumo. [przypis edytorski]

    [42]

    bizūnas (brus., lenk.)— trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių arba virvelių, stirnakojis. [przypis edytorski]

    [43]

    svietas (sl.) — pasaulis. [przypis edytorski]

    [44]

    skaito – čia: skaičiuoja. [przypis edytorski]

    [45]

    apipapčiuoti — suvesdinti. [przypis edytorski]

    [46]

    esmi — den. Forma nuo esu. [przypis edytorski]

    [47]

    krasėn — į krasę, t.y. į krėslą, kėdę. [przypis edytorski]

    [48]

    iš laiko (lenk.) — iš anksto. [przypis edytorski]

    [49]

    konvertas (lenk.) — vokas. [przypis edytorski]

    [50]

    atžagariai — atvirkščiai, priešingai. [przypis edytorski]

    [51]

    laukugalė — vieta, kur baigiasi kieno nors laukas. [przypis edytorski]

    [52]

    sūdas (brus.) — teismas. [przypis edytorski]

    [53]

    szlachetny (lenk.) — doras, garbingas. [przypis edytorski]

    [54]

    čebatas (brus.) — ilgas, aulinis batas. [przypis edytorski]

    [55]

    terba (lenk.) — maišelis, krepšys. [przypis edytorski]

    [56]

    gromata (rus.) — raštelis. [przypis edytorski]

    [57]

    ambona (lenk.) — sakykla. [przypis edytorski]

    15 zł

    tyle kosztują 2 minuty nagrania audiobooka

    35 zł

    tyle kosztuje redakcja jednego krótkiego wiersza

    55 zł

    tyle kosztuje przetłumaczenie 1 strony z jęz. angielskiego na jęz. polski

    200 zł

    tyle kosztuje redakcja 20 stron książki

    500 zł

    Dziękujemy za Twoje wsparcie! Uzyskujesz roczny dostęp do przedpremierowych publikacji.

    20 zł /mies.

    Dziękujemy, że jesteś z nami!

    35 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na opłacenie jednego miesiąca utrzymania serwera, na którym udostępniamy lektury szkolne.

    55 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na nagranie audiobooka, np. z baśnią Andersena lub innego o podobnej długości.

    100 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na zredagowanie i publikację książki o długości 150 stron.

    Bezpieczne płatności zapewniają: PayU Visa MasterCard PayPal

    Dane do przelewu tradycyjnego:

    nazwa odbiorcy

    Fundacja Wolne Lektury

    adres odbiorcy

    ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

    numer konta

    75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

    tytuł przelewu

    Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

    wpłaty w EUR

    PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

    Wpłaty w USD

    PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

    SWIFT

    WBKPPLPP

    x
    Skopiuj link Skopiuj cytat
    Zakładka Istniejąca zakładka Notka
    Słuchaj od tego miejsca