Sako: kvailiems laimė lemia. Koks jau velnių lėmimas? Ot, dėdė mano Kęstutis ar ne kvailas buvo? Jis užsitikėjo manim. Na, ar tai jau kvailesnio reikia? O biesku jam laimė lėmė. Aš jam, kaip kvailai vištai, liepiau galvą nusukti ir gana. Ot būta jau lėmimo.

Tiesa, yra tokie protingi, kaip aš. Na tokiems kaip kada laimė ir stebėtinai lemia, bereikia nei didelio darbo, nei triūso[1], nei rūpesties, ot taip sau žmogus bambą išpūtęs gyveni, pilvą glostai, o tau laimė ar lemia, tai lemia.

Ar ne laimės darbas buvo dėl mano tėvo, jog jis buvo vyresniu broliu Kęstučio? Ar jis dėl to jokios rūpesties nei triūso nepridėjo. O paskui, ar ne laimė man lėmė, jog aš vyriausiu sūnum atsiradau pas savo tėvą? Na tegul, aš visados buvau smilus[2] ir visados pirmas visur lindau, žinomas vaikas, kur pavojaus nebuvo, bet jeigu man kaip kada ir rodosi, jog aš tyčia pats per smilumą pirmas gimiau, tai jau vis tiktai aš niekuomi[3] nekaltas tame, jog mano tėvas buvo taipogi pirmu sūnum… O šitų visų mažmožių tiktai ir reikėjo, kad aš tapčiau kunigaikščiu, o ne kokiu nors malkadžiobiu arba piemeniu.

Išmintingam žmogui tankiai tiktai užsimanyti ko nors reikia, o bematai ir viskas atlikta. Paimkime nors mano — ženybas[4]. Aš tiktai ėmiau mislyti[5] apie ženybas… Na, metus tris; ne daugiau per penkis mislijau. Žiūriu, ugi neva netyčiomis kiša man lenkai nupieštą paveikslą savo karalienės Jadvygos. Aha! Misliju sau. O kaip tiktai jie pasakė, jog su jąja aš galia paimti ir visą Lenkų karalystę, taip aš ir supratau… Na, tenai truputį reikėjo krikštytis ir kitus krikštyti. Poterių tenai kokių mokintis… Sako, dėl išganymo dūšios[6]…

Ne, čion nieko nėra! pamislijęs Ir viskas taip gražiai klojosi. Laimė lėmė. Stačiai laimė lėmė! pamislijęs Apie Jadvygą prasimanė… Bet tai stačiai prasimanė! čiupinėdamas kaktą Ragai! Hm! Melas! Dievaži melas!

Ir karūna lenkų ir garbė! pamislijęs Na, dėl šito visko reikėjo ir išminties… Vytautas! O tiktai tas vienas Vytautas tiktai jis vienas galėtų mano laimę sugadinti. Jis patį velnią, man rodosi, galėtų sugadinti. Lenkai kytri[7]. Aš da kytresnis… Bandėme mes jį ir šeip ir taip apgauti ir nieko nepadarėme. Kiba[8] kada jis pats ko užsimanė. Turbūt jis kokį nors velnią turi dėl patarnavimo. Kitaip kaip jis galėtų suprasti ir atminti visas mūsų klastas? Jo tėvas ant pažiūros buvo kur kas už jį išmintingesnis, o aš jį lengvai apgavau. O Vytautą negaliu. Čion ne be velnio. Ir ne dyvai[9]; jo motina ir tėvas buvo stabmeldžiai. Jis pats, tiesa, krikštytas, bet tai taip sau tiktai, dėl viso ko. O mane du sykius krikštijo. Na tai tokio kaip aš kiekvienas velnias gali išsižadėti. Pamislykite, vieną kartą krikštyto, o jau velnias prisidingi. Tai du sykius krikštyto — ir šeip, ir taip krikštyto, turi suvis bijotis. pamislijęs Bet argi jau taip tas velnias ir bijosi manęs? Jeigu tai tiesa, tai būtų suvis niekai. Jeigu jisai gelbsti Vytautą, tai ir man susigadytų[10] tarpais jo pagalba, kada Dievas nesiskubina. ištaręs tai dairosi aplinkui su išgąsčia[11] Ne, nieko nėra!

iš tolo girdėti žingsniai O kad jį ir Perkūnas trenktų! Galėjo girdėti su paskubta ima giedoti Aniuolas[12] Dievo apreiškė Panai Marijai ir prasidėjo iš Dvasios Šventos!… pasirodo vyras

Ar tai tu čionai, Zbignieve? su meiliu veidu Jogailė patinka vyrą ir kiša jam ranką. Kas gero?

Nieko gero, šviesiausias karaliau! Kryžiuočiai ne tik žemių negrąžina, bet reikalauja dar nuo mūsų žemės. Ot, aš jumis paskaitysiu, ką jie rašo.

Ar žinai ką? Tu mėgsti tokius dalykus skaityti, tai tu pasiskaityk paskui sau da sykį, be manęs…

Bet ką jiems atsakyti?

Ką atsakyti?

Taigi, jūsų šviesybe.

Aniuolas Dievo apreiškė Panai Marijai…

Dievobaimingas karalius, tiktai ne laiku.

Sveika Marija mylistos[15] pilna…

Ką gi daryti? Ką atsakyti?

Įkyrėjo man į gyvąją ir šits, kaip anoms gadynėmis[16] Vytautas.

Vytautas? Ot galva! Tegul Vytautas su jais žinosi! Taip, taip! Ak ir nuo jo Kryžiuočiai reikalauja žemių, reikalauja Žemaitijos. Taip! Tegul Vytautas pradeda, o mes palūkėkime, pažiūrėsime. Ans mėgsta muštis. Jis n‘ištvers! Jis susiniaus su Kryžiuočiais. O kaip jis juosius sumuš, mes ir pasinaudosime. garsiai Jūsų šviesybe, mes lūktelsime su atsakymu ir pažiūrėsime, kaip šitoje dėtoje apseis Vytautas. Taip jūs norėjote.

Taip, ugi taip! Tegul apseina Vytautas!

Ot, kalba ne vienas: kvailas Jogailė! Ne suvis kvailas! Ot, kas sumislyta. Ir kytriausiam nesumislyti geriaus. Tegul sau šykščius Vytautas mušasi su Kryžiuočiais, tegul žudo savo svietą, o mumis Dievas ant to protą davė, kad pasinaudotume be skriaudos dėl savęs… pasirodo Jadvyga, Zbignievas eidamas su paskubiu prie jos Šviesiausioji karaliene! Laba diena jumis! Laba diena, Aniuole, tu mūši! Saule!

Kad ir tu pastiptum su savo laba diena. Prapuldei ant viso amžiaus, o dabar laba diena! Lįski tu prie šuns, o ne prie manęs!

Suvis be reikalo teikėtės jūs ant manęs pūryti. Da taip sakant, aš ne tiktai ką kitą, bet ir padėkavonę[18] ne tiktai nuo kitų, bet ir nuo jūsų šviesybės užsidirbau…

Pražudęs mane ir pražudęs suvis be reikalo?!

Kaip be reikalo?

Taip be reikalo, kaip pats sakei andai Jogailei, jog dėl lenkų susidėjimas į krūvą su Lietuva buvo nereikalingas.

Ka! ka! ka! kvatoja Tai aš jam taip sakiau. Tiesa! Bet susimildama, karaliene, argi aš jam galėjau teisybę sakyti? Jumis, tai kas kita.

Kokią gi tu man teisybę pagaminai?

Šita teisybė ir negaminta pati pasidarė. Gana bus, jeigu aš jumis priminsiu, jog lenkai ir dabar da ne per virš gerai stovi ginami ir Lietuvos. Gudai tyko nustverti kraštelį žemių. Čekai, vokiečiai iš kito krašto tiktai progos laukia. Tai da vis nieko! Bet atsižiūrėkite ant Kryžiuočių. Kiek jie mūsų žemių prarijo ir vis da nesotus. Da vis rija ir ant naujų žiojasi. O jus atsiminkite, kaip mumis ėjosi prieš sugobtuves[19] su Jogaile. Kas užpuolimas Lietuvos, kiek nelaimes darė mūsų šalyje; kiek lobių lietuviai kas sykis iš lenkų gabenosi, kiek vergusių!…

Kodėl nesigynėte! Ak jumis, kaip tu pasakoji, taip buvo lengva nuo visų gintis.

Atsiginsi tu nuo Lietuvos! Jie kaip padūkę; tik plėšia, tik grėbia, tik smaugia, tik mūša! Nežiūri jie, ar tavo galva, ar akis… Jiems vis tiek! Lįski tiktai, o jie tave iš šuns vietos užmuš. Nežiūri, ar tu chamas, ar bajoras… tiktai sauja, tiktai kerta! Jeigu nebūtume mes su jais susidėję, su tais lietuviais, tai po dešimčiai metų ar po dviejų jie būtų užėmę visus lenkus ir vietoje būti karaliene, būtų tekę būti vergute ar Dievas žino kuomi… Ot, už ką man ir dėka priguli.

Ne vergute ir ne Dievas žino, kuomi būčiau buvus, tiktai pačia mano pirmo ir mylimo jaunikio. O už vargą ne dėkui!

Na tegul ir taip. Bet kaip gi būtą buvę su mumis, su lenkais?

Su lenkais tai būtų buvę, ko jie verti.

Ir jums negailėtų?

Ko jau gailėtis šalies, kuri ieško užvėjos po moteriškės žiurstu[20].

Koksai svarbus dalykas pareikalavo čionai mūsų pribuvimo?

Nuo kryžiuočių atsiųstas raštas, kuriame ne tiktai nežada jie grąžinti užimtą žemę, kaip tai mes reikalavome, bet da reikalauja naują.

O kur karalius? Tai jo ypatingas rūpestis. Ką jis ant šito sakytų?

Jis man sakė savo mislį. O dabar giedodamas Aniuolą Dievo, nuėjo melstis į savo rūmus.

Ir tai gerai! Įgijome dievobaimingą karalių ir gerą da ir tuomi, jog jis mažai kišasi į darbus, duodamas mums valią apsūdyti kiekvieną svarbesnį dalyką viešą. Kokį garsą, kokį gerą Dievas Visagalis suteikė jums, šviesi karaliene, patį. Taip misliju, jog visas svietas užvydi[21] jums.

Aha! į šalį Pasikarki tu su savo karalium.

Kalbos jokios nėra ir būti negali apie tai, jog karalius mūsų geras ir garsus. Klausimas čion eina ne apie tai, tiktai apie tai, ką daryti su kryžiočiais?

O ką da čionai daug šnekėti. Apgarsinti ant jųjų karę[22] ir atlikta.

Kaip tai atlikta? Vieno apgarsinimo jie neišsigąs.

Na, aš ir sakau apgarsinti. Žinomas dalykas, apgarsinus surinkti kariūmenę ir ėjus sumušti kryžiuočius.

Ir jus leisite į kovą ir save patį ir vaikus?

Kaip tai patį ir vaikus? Yra ir be jųjų kam muštis su kryžiuočiais. Ant to Dievo leisti visokie bajorpalaikiai.

Taip; bet matai, tamsta, tie bajorpalaikiai savo kalba: jeigu eiti, tai visiems, nes visi lygūs. Ir jie nenori.

Tai pasamdyti samdininkus.

Na taip. Tiktai ant šito reiks suduoti pinigus. Jūs gal nuo savęs įnešite į kasą vieną antrą tūkstantį dukatų?

Aš? Ant to yra karališka valstijos kasa.

Ji tuščia!

Aš tame nekalta. Ir ne mano dalykas dėti pinigus ant karės.

Kaip tamsta kalbi, taip kalba ir kalbės kiekvienas. Dėl to, pagal mano nuomonę, ir kad nelieti krikščioniško kraujo, geriausiai būtų atidavus šitą visą mūsų ginčą su kryžiuočiais ant valios švento Tėvo.

Koks čion ginčas? Čion jokio ginčo nėra! Čion gali būti tiktai skundas į šventą Tėvą ant kryžiuočių.

Na, gerai. Parašykite tada skundą ir nusiųskite. Bet ką sakys karalienė?

Kaip sau norite, taip ir darykite.

Aniuolas! Saule mūši! Zbignievas ir Jadvyga žiūri labai šnairiai ant arkivyskupo O kaip gi norėtų mūsų dievobaimingasis karalius?

Karalius, kaipo didžiai išmintingas ir globiantis savo tautą, mislija, jog geriau būtų atidėti ir laukti. Ir jeigu jau neapseis be karės, tai laukti geriaus, kad ją vestų Vytautas su lietuviais, kurie ir užgauti labiau ir kuriems per tai ir pritinka labiau vesti karę su kryžiuočiais, nei mums.

Labai išmintinga ir didelė mislis, ypač sukergus ją su mūsų nusprendimu.

Darbas pabaigtas.

Na ir tu gi melagius, Zbignieve.

Dėl ko gi?

Argi galimas dalykas, kad pats Jogailė taip būtų sumislijęs, kaip tu šnekėjai?

Na, kad iš tikrųjų!

Nei jau tiesa, nei ką! Meluoji kaip rudis: kur jam taip sudėstinėti.

Vienok jis mane užvedė ant mislies.

O kaip gi jis užved??

Ugi pasakė: Vytautas.

Na šitaip tai gali būti.

Be reikalo jus laikote Jogailę už žmogų silpno proto. Jisai kaipo tikras krikščionis yra tiktai labai dievobaimingas ir mestus[23]. Skatinamas mestumu jisai nesigiria ir nemandrauja. Bet kiekvienas žodis jo, kiekvienas darbas tai paveikslas išminties dėl visų. girdėt balsas giedančio Jogailės Visiems jums reiktų imti iš jo pavyzdį, kaip reikia gyventi katalikui.

Hm! Jeigu visi imtų tau nuo pats ryto iki vakaro po ausim giedoti „Aniuolą Dievo”, tai tuo išsižadėtum visų šventenybių ir džiaugtumeisi išgirdęs mozūrišką giesmelę apie Kaśką.

Pabaigėte, turbūt? Na ir dėkui Dievui Tėvui, Sūnui Jo ir Dvasiai Šventai. Trijose Ypatose Vienam Dievui.

Kaip sveikata Jūsų, šviesiausias valdytojau!

Nieko sau būtų, tiktai miegu nelabai gerai: blusos kanda ir šunys loja. O aš tų šunų lojimo taip nekenčiu! Liepiu nuvyti. O nuvyti šunys, toliau ima staugti, kas da pikčiau dėl manęs. Jau jeigu šunys staugia, tai nelauki gero! Nuo mažo tokiose dėtose mane visados ima imti šiurpuliai ir nerimastis. Kad taip….

Ko, Šviesiausias?

Ar nėra tokio šventojo, arba nors abrozdėlio[24] kokio nuo šunų?

Ne, Šviesiausias! Tokių nėra. Bet melskitės, o malda suramins ir duos pakantrumą jums.

Aš ir taip pakantrus. Geriau, kad Dievas duotų pakantrumą šunims, kad jie nelotų ir nestaugtų.

Na, mūsų išmintingasis kone numarino mane. Kone plyšau besičiaupydamas. Ir užsimanyta gi jo šventųjų nuo šunų! Gerai da, jog ne nuo blusų. O kad jį!

Cit, nepliaunyki! Jo lūpomis kalbėjo gilus tikėjimas! Tai kūdikiškas, nekaltas tikėjimas, kuris kalnus varto! Cit!

Na, tamsta, kaip darbas eina su kryžiuočiais? Ar jau Vytautas apgarsino ant jųjų žygį?

Kur tau! Jis nei nemislija apie tai.

Ar gali būti? Tai suvis niekai! Reiktų kad jis žygį apšauktų!

Ir aš taip sakau.

Jeigu taip, tai kodėl jis taip ilgai neapšaukia?

Ugi velnias jį žino!

Turbūt sveikas nieko nedarai, kad jis pasiskubintų, ar nemoki. Reikia tą girinį žmogų įerzinti.

Tai dabar! Ar aš jau jį neerzinau ir nepykdžiau ant kryžiuočių, o kas iš to?

Sakai — erzinai…

Visaip bandžiau. Ir gerumu bandžiau. Ir erzinau. Aš jam sakau, jog iš jo šiepia, juokiasi kryžiuočiai. O jisai man atsako, jog iš lenkę ir Jogailės jie dar labiau juokiasi. Aš jam sakau, jog kryžiuočiai jį meška, stabmeldžiu vadina. O jis man atkerta, jog kryžiuočiai lenkus beždžionkomis vadina, o dėl Jogailės per kvailį kito vardo ir neturi. Bandžiau jam sakyti, jog Lietuva turi apgarsinti karę kryžiuočiams, kad tie nesikabintų nei į Žemaičius, nei į Sudaviją[25], bet ir tai ant niekų nuėjo.

Ką gi jis tau ant šito atsakė.

O ką? Girdi, jie da labiau kabinasi į lenkus, nei į Lietuvą. Jie, girdi, paėmė Drezdenką, paėmė kitas pilis su apygardomis ir da reikalauja. O ką apie Žemaitiją, tai girdi, ji jau kelis kartus prižadėta Kriyžiočiams ir per Mindaugą ir per Jogailę ir da vis, girdi, ji į Lietuvą priguli, o ne į kryžiuočius.

Jeigu taip, tai reikia pabandyt kryžiuočius užsiundyti ant Vytauto.

Bandžiau!

Na ir kuomi pasibaigė?

Kryžiuočiai porą mūsų gardų užėmė ir sklypą žemės ties Drezdenku.

O Lietuvoje ar daug užėmė?

Jie tenai nė nebandė lįsti. Mumis, girdi, nepanagu. Vytautas, girdi, ant mūsų šalies gali užleisti savo totorius.

Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!

Ant amžių amžinųjų. Amen.

O tai gerai, jog aš sutikau čionai jūsų ekscelenciją. Jus gal man išrišite vieną svarbų klausimą, kurį be jūsų pagelbos veltui aš bandžiau per kitus išrišti.

Su didžiausia aitra aš tai atliksiu, paklodamas visas mano pajėgas ant to. Tiktai koks — tas klausimas.

Ot koks. Radau aš šmotelį[26] vaško ant stebuklingo abrozo. Pasakykite dabar man, ar šitas vaškas stebuklingas ir šventas, ar ne?

Dievas yra visagalis. Ir jeigu tokia valia Dievo, tai jis ir mažiausią krislelį, mažiausią dulkelę, ką sakau…

Žinios iš Didžiosios Lenkijos ir nuo Vytauto

Paskaityki sveiks ir man papasakosi ką tenai rašo.

Ot aš ir noriu žinoti, ar šitas vaško šmotelis gali gelbėti nuo nelaimės ar ne, ir jeigu gali, tai nuo kokios? siekdamasi ištraukti iš ančio[28] maišelį Aš dėl viso ko tą šmotelį įsidėjau į maišelį su kitomis šventenybėmis. Kalba ir traukia maišelį su atsidėjimu nicija ir ištraukęs pradeda kloti įtalpą maišelio priešai arkivyskupą Aš jumis tuojaus rasiu ir tą vaško šmotelį. O čion matote, tai nagai švento Martyno…

Greičiau meškos.

O čion tai vienas ūsas Judošiaus, labai gelbstintis nuo apgavimų. Man pasakojo, būtin šitą ūsą jam išpešus viena labai šventabliva moteriškė.

Perprašau[29] jus, šviesiausias karaliau, jog pertraukiu jūsų pašnekį. Didžiosios Lenkijos vaivada daneša[30], jog kryžiuočiai užėmė dar sklypą mūsų žemės.

Argi jiems nesakyta, kad jie daugiau tokios kvailystes nedarytų?

Kur nesakyta? Sakyta! Tiktai jie neklauso.

Neklauso! Tai paliepkite Vytautui su Lietuva ant jų užpulti. Parašykite!

Aš jau seniai tai padariau, seniai parašiau Vytautui, kad jis užpultų. Šiandien jau gavau ir atsakymą.

Na ir ką gi rašo Vytautas?

Aš, girdi, ne apgynėjas lenkų.

Kas gi gins lenkus?

Taigi jis. ir prideda gromatoje. Tegul, girdi, visi šunys gina lenkus, jeigu jie patys savęs nenori ginti.

Ką šunys gins. Jis tiktai šiepdamas tyčiomis rašo. pamislijęs Jeigu jisai nenori vienas ginti, kažin, ar jis neapsiimtų sykiu su lenkų kariūmene ginti lenkus? Reiktų pašnekėti su juoju.

Girdi! Mislis! Reikia tiktai ją sunaudoti. Jogailei Jūsų karališka šviesybe! Kaip visados, taip ir dabar aš lenkiu galvą prieš jūsų išmintį. Kad ir šimtą mes čionai surinktume galvočių, vis jau geresnės mislies neišgirstume. Aš tiktai pridėti noriu, jog Vytauto gromatas atnešė jo pasiuntinys.

Kodėl tu man šito iš sykio nesakei? Liepki pašaukti pasiuntinį. O patys galite eiti pasilsėt, po tiek rūpesčių apie valdystos dalykus.

Kunigaikštis Lietuvos, Bernaičių ir Rūsios, Vytautas siunčia labas dienas jumis, šviesiausias karaliau, ir visai šeimynai.

O kuo tu vardu?

Marma.

Laike medžioklės Panemunyje man teko būti Marinuose. Ar ne iš tų Marmų esi sveiks?

Iš tų, jūsų šviesybe!

Sugrįžęs, Marma, atiduoki labas dienas Vytautui ir visai jo šeimynai, ir pasakyki, jog aš jo neužmirštu ir tegul jis manęs neužmiršta. pamislijęs Neužmirštu aš viso mūsų kampo. Atsimeni gal ties jūsų vieta ant Nemuno kranto kresną lapotą iškerojusią liepą, šventą dėl visos apygardos? Ar nenukirto naikindami stabmeldystės paminklus?

Tai aš gerai neatsimenu. Aš…

Sakyki man drąsiai! Čionai nėra nė vieno lenko, o aš ir krikštytas, likau vis tokiu jau, kokiu buvau.

Jeigu jūsų šviesybė klausiate apie tą liepą, kuri ant kranto Nemuno, tai ta dar užsiliko. Jos nedrįso niekas nukirsti. Švento!

Ir dėkui Dievui! Puiki tenai vieta. Nemuno krantas parėdytas[31] medžiais. Nuo laukų kvepia žolynų žiedais, lekia gausmas… Kaip aš išsiilgau savo gimto kampo. Man jau į gyvą kaulą įgriso ir lenkai ir viskas čionai… Traukte mane trankia tenai, į tėviškę, bet tenai ir manęs ne labai myli…

Kas mylės žudytoją Kęstučio.

Dabar tenai visi tik vieną Vytautą žino ir myli!

Tiesa! Visi myli Vytautą. Bet Lietuva plati. Randasi visiems lietuviams vieta joje. Ir Algirdo veislę lietuviai mini su paguoda.

Ar nepabandyti papirkti šitą Marmą, kad jis nudaigotų Vytautą? Būtų tai suvis pusėtinas darbas. Marmai Nėra jau dabar Lietuvoje tokių atsidavusių žmonių, kaip buvo Kučiukas, Zebenštis…

Na, tiesa! Nėra dabar jau tokio brudo[32]. Ir anuosius žmones nugalabino, kaip piktas šunis, tuosius užmušėjus brangaus Kęstučio.

Nėra ką nė šnekėti. Marmai Taip, taip! Dėl to ir aš misliju, jog jeigu aš sugrįžčiau namon į Lietuvą, tai nesirastų dabar nei vieno lietuvio, nei žemaičio, kuris drįstų pakelti ant manęs ranką. O dėlei Kryžiuočių man reiktų pasimatyti su Vytautu, malonu būtų pasimatyti Lietuvoje… Bet tie darbai…

Ir Vytautas rūpinasi apie juosius. Ir jis norėjo pasimatyti su jūsų šviesybe, ypač da dėl to, jog nustojo suvis vilties, jog popiežius, arba vokiečių imperatorius sutramdys Kryžiuočius.

Ar tai Vytautas bandė tramdyti kryžiuočius ir per vokiečių imperatorių?

Ugi kaip! Ans buvo ir apsiėmęs. Tik kur tau Kryžiuočiai klausysis ko nors! Jie ir iš imperatoriaus ėmė šiepti.

Jau jeigu jie drįsta šiepti iš Vytauto, tai ko jiemis nešiepti iš ko nors kito?

Negirdėta, by[33] jie šieptų iš Vytauto. Ant viso ko numanau, jog jie Vytauto drūčiai prisidingi. O ką iš lenkų, iš Lenkijos, tai jie drūčiai šiepia.

Na tiek to iš ko jie šiepia, iš ko ne. Vis tiktai jie laiko visą Sudavijos kraštą iki Šešupės per savo žemę ir lanko neretai.

Na taip. Jie laiko ją už savo kaip mes laikom visą Prūsų žemę iki Jūrių-marių už savo.

Ir lankote taipogi kiek galite?

Na, kad taip!

Ot, matai, kaip laisvai yra Vytautui. Kada jis nori, tada ir užpuola ant Kryžločių ir kitų šalių. O aš sakau lenkams: pulkim ant kryžiuočių. O jie man: — kariūmenės nėr. Aš sakau: rinkime kariūmenę. O jie: tegul Lietuva viena muša kryžiuočius. Iš tikrųjų, pašnekinki Vytautą, ar jis neapsiims vienas sumušti kryžiuočius, užstodamas už lenkus.

Apie tai šviesiausias karaliau nėra ką ne kalbėti. Vytautas Lenkus neužstos. Ot sutarmėje[34] su lenkais jis neatsisakys mušti juosius. Bet vienas neis. O jeigu mušis, tai tiktai už save, už Lietuvą.

Žinios nuo kryžiuočių šalies.

Pašauki Zbignievą, tamsta, ir kitus.

Paskaitykie, ką čion rašo kryžiuočiai.

Čion rašo ne kryžiuočiai, tiktai apie juosius. Prekius mūsų jie nugrėbė ir pavergė. Užėmė vėl žemės sklypą.

Na jeigu taip, tai reikia apgarsinti ant jų karę. Reikia tiktai susitarti su Vytautu. Ot, ponai, pasiuntinys Vytauto. Jisai man išaiškino, jog Vytautas vienas be mūsų už mus neužstos, dėl to nėra ką nė laukti daugiau.

Taip, taip!

Tarpu pavergtų ir nugrėbtų prekių randasi ir mano žmonės, ir arkivyskupo, ir kitų. Jeigu mes dabar neužstosime, tai Kryžiuočiai pripras taip apseiti ant toliaus.

Na, taip! Reikia apgarsinti karę.

Šviesiausias karaliau! Jūsų šviesybe, esi vyriausiu vadu visos kariūmenės. Ką nuspręsi, tą turi pildyti visi ir Vytautas.

Na, taip!

Dėl to man rodosi, jog būtų naudinga nusprendus jumis taip, kad Vytautas su kariūmene Lietuvos stotų pirmutiniu nuo šalies kryžiuočių kariūmenės.

Kad mes Vytautu ir jo kariūmene kaip ir prisidengtume?

Na, taip! Kad puldami ant mūsų kariūmenės kryžiuočiai atsiremtų pirmiausiai į lietuvius. Jie vieni ir kiti tiktai laukia progos, kad susiremtų. Na, jie čionai ras tą progą ir kuo jie vieni kitiems geriau suduos, tuo bus dėl mūsų geriau. Nei vienų, nei kitų nėra ką gailėtis.

O jeigu lietuviai vieni pergali kryžiuočius? Ar jiems tada vieniems teks ir garbė pergalėjimo?

Tai dabar! Ar tai mes kvaili? Kaip tiktai pamatome, jog kryžiuočiai sumušti, taip ir mes puolame vyti. O riksmo mes padarysime dvigubai daugiau, nei tie kvaili ir pusgyviai lietuviai gali padaryti. Mumis garbė teks… ir nauda!

O jeigu lietuvius sumuša?

Ir tai gerai bus! Dabar Vytautas tavęs neklauso beveik suvis ir nesibijo.

Na, taip! Nebijo suvis. Ir ką jis bijosis? Užsimanęs jis gali mase sumušti su visa mano lenkiška kariūmene ir su visais samdininkais.

Na, matai ir pats, šviesiausias karaliau! Taigi jeigu jį kryžiuočiai sumuša, tai to tiktai mumis ir reikia. Tada Vytautas su jo Lietuva ir Žemaičiais turės mūsų klausyti.

Gerai! Bet jeigu kryžiuočiai, sumušę Vytautą, užsimano sumušti ir mus?

Šviesiausias karaliau! Man rodosi, jog ir pats šitai kalbėdamas vargai, bo mislyji, jog taip tai lengva Vytautą sumušti…

Na, taip! Aš gerai žinau, jog Vytautas nesiduos savęs sumušti. Bet matai mūšinės gadynėje visaip atsitaiko. Na, o jeigu iš tikrųjų sumuša Vytautą su jojo lietuviais ir jeigu, sumušę, griūva visomis pajėgomis ant mūsų?

Na tai ką? Tegul sau griūva. Pas mus da liktų samdininkai ir mūsų kariūmenė.

Taip! Bet ir pats supranti gerai, jog be Vytauto mes neatsilaikytume…

Na tai ką? Jeigu ir neatsilaikytume? Didelis čion dalykas! Na, užims jie tada ir mūsų žemę ir Lietuvą… Argi jie užėmę ir taip liks? Likę, ak jie viena nakčia su visa savo kariūmene išnyktų. Tai aiškus dalykas! Svietas juosius bematai išplautų.

Na kas iš to?

Ot kas: sumušę, jie turės daryti paliaubas. O kaip darysime paliaubas, tai mes atsipirksime žemėmis žemaičių ir Lietuvos… Apsilps Vytautas, ne mes.

Ant tokių paliaubų netiktų Vytautas.

Sumuštas turėtų tikti.

Tu jį nepažįsti gerai kryžiuočiai ir sumušto jo labiau bijo, nei manęs su visa mano nesumušta kariūmene. Bet pabandyti… kodėl? Visados ne pro šalį. O gal ir pasiseks nors sykį apgauti man ir Vytautą. Na, o gal laimė lems man ir jį į rankas mano anksčiau susitverti. Hm!… Viskas gali būti… Tau vienok labai dėkui. Dabar aiškiai matau, jog tu tarnas ir savo tėviškei, ir man. Šauki gandanešius, o aš duosiu atsakomus gandus.

Nuo kryžiuočių joja du pasiuntiniai.

Gali būti, jog kryžiuočiai pamatę mano galybę nusigando ir nori daryti paliaubas.

Ant jokių paliaubų netikite! Ant jokių! Mumis reikia kovos. Mumis reikia, kad kryžiuočiai sumuštų lietuvius. Kito tokio panašaus atsitikimo negreitai sulauksime, kaip dabar.

Pasveikinimą nuo mūsų Grossmeisterio karaliui lenkų Jogailei ir jo broliui Vytautui.

Dėkui! Ir nuo mūsų pusės nuneškite jam pasveikinimą. Ką sveiki sakysite?

Mūsų Grossmeisteris liepė paklausti ko taip ilgai stovite ir nepradedate kovą? Jeigu čion ankšta, tai Grossmeisteris lieps savo kariūmenei pasitraukti toliau. Jeigu stoka ginklų, tai jis štai per mus atsiuntė jumis du kardus.

Ką man atsakyti?

Sakykit, jog iš vietos nesitrauksi. Matai, kitaip darant lietuviai liks iš šalies ir puldami kryžiuočiai ne ant ją pirmą užeis. Pridėk, jog neliepi pradėt dėl to, jog da per anksti. O ką kardą, tai ir pas mus iki valiai.

O kardus ar imti?

O kodėl n’imti? Imki.

Iš vietos aš nesitrauksiu. Neliepiu pradėti mūšinę, nes da per anksti. O ką apie kardus, jei nors mes jų ir ikvaliai[37] turime, bet šituosius paimu maloniai.

Vokiečią Kryziočią kariūmenė traukiasi tolyn.

Tai ruimą mums daro.

kryžiuočią kariūmenė grįžta atgal.

kryžiuočiai gula ant lietuvių.

Na, viskas taip išėjo, kaip aš sumąstavojau! Vivat Polionija! Lietuva šiandien pražus ir vergaus mums!

Vivat Zbignievas! Vivat mūsų kytrasis!

Vienas aš viso šito nebūčiau įstengęs padaryti be valios karaliaus ir be jųsų padėjimo.

Vivat karalius! Vivat siektų luomas!

Lietuviai sujudo ir bėga!

Vivat Polionija!

kryžiuočiai gula ant samdiniukų ir mūsų karifimenės.

Laikykitės da, ponai, kad nebūty sarmatos ant viso svieto.

Ką nrams kryžiuočiai? Mums jie niekas. Męs ir juosius kytrumu pergalėsime. Ant greitosios aš sustačiau giesmę.

Pulkas kryžiuočiy gula ant Šios pusės, kaip ir jieškodamas karaliaus.

Nesiskubinkite, ponai, su tokia aitra į Šalis nuo manęs: duokite laiko ir man nors prisirengti. Vieną mane čion radę, kryžiuočiai da gali apkoliečyti.

Šviesiausias karaliau, kad dabar da galima, bėkime visi. Gero nėr ką Čion laukti. Jau jeigu Vytautas nubėgo, tai mums nei bandyti spirtis nereikia. Bėgkime!

Tamista! mielai aš bėgčiau, tiktai kur bėgti? Aplinkui visur kryžiuočių pulkai kaunasi su mūsiškiais. Bėgdamas da palįsi po kirčiu ir nusmogs tave kaip kokį nieką… Ot geriaus aš išsiimsiu iš maišelio visas šventenybes. Ar tiktai jos neprašalįs nuo mūsų visokį paojų. imdamas iš ančio maišelį Ot štai! atriša jį su paskubtu Dabar pats laikas šitoms šventenybėms parodyti savo galybę. Ot vinis, kuriaja buvo prikaltas vienas iš žmogžudžių. Ot labai stiprus seitas, tiesa, stabmeldiškas, bet vis tiek: žalčioskūrutė. Štai Šventos Onos pantaplio skūrgalis…

Karaliau, bėkime! Visi jau nuo čion nubėgc. Eina ant mūsų. Stačiai pulkas kryžiuočių.

Palauki truputį, tiktai šventenybes susidėsiu.

Bėkime, jau jie čion! Meskime viską!

Ir tavo būta šnekos, lyg nežinai, jog metus eitų, jis nustoja visos stiprybės.

Vyrai, ginkite karalių! Vyrai!

Gelbėkite! Qelbėkite! In pilvą man įdurs. Apsukui kįla riksmas da didesnis. Lenkų kareivis nutrenkia kryžiočio draucinį ir križiotį patį nuduria. Kįla šūksmas „Vytautas! Vytautas!” Pulkas kryžiuočių da smelkiasi truputį, bet sutremtas Jogailės pulkais nyksta.

Ko jie čion rėkia: Vytautas!

Ugi biaurybė Vytautas vėl visus mus apgavo. Jis daprato dėlko męs jį pirma priešai Vokiečius pastatėme ir kaip tiktai kryžiuočiai ant jo užpuolė, jis vietoje muštis su visa kariūmene pasileido bėgti, kad kryžiuočiai ant mus galėtų užpulti. Na tie vietoje vytis Vytautą užpuolė ant mūsų. O dabar Vytautas sugrįžo. Apsupo kryžiuočius ir muša juusius neišleizdamas nei vieną, o mūsų kariūmenė ir nenoromis, o turi Vytautui padėti mušti.

Tai šuns kumpis tas Vytautas ir — čion jis nesidavė apgauti! Aš taip ir mislijau. Apgausi jį!

Čekai visi perėjo ant Vytauto pusės ir muša visi kryžiuočius.

Na dabar pats laikas stipriausią saitą iš maišo išimti..

Karaliau sergekis! Ant mūsų vėl pulkas kryžiuočių eina. Bėkime. Niekur! Mūsų kareiviai, matote, ginklus metę bėga

Pulkai Didž-Lenkų pasviro. kryžiuočiai su didele pajėga ant čion eina. Išnyksta.

Bėkime Karaliau! pro juosius, bėga kareiviai Dieve, susimilki ant karaliaus ir užliki jį gyvą. tykiau Ir mane po draugiai.

Jis meldžiasi. Reiktų ir man.

Tėve mūsų, kuris esi danguose. Švęskis vardas Tavo. pamislijęs Na, o jeigu tenai kur nor danguje yra Kęstutis ir jeigu jisai viską išpasakojo, tai ką ir malda gelbės? Senoviniai dievai buvo geresni. Tenai būdavo prasižengi prieš vieną, kitas gali tave užstoti, o čion dabar viens Dievs ir atlikta. Prasižengiai — lik sveikas.

Niekai! Gula vėl ant mūsų! Visi bėga. Turbūt musiškius sumušė, bėkime ir mudu.

Bėkime!

Kelią! Kelią, karaliui!

E, kaip staugia triūbos! Tai, mūsų lietuviškos triūbos! Tai Vytauto tenai kariuomenė.. Kaip pikti vilkai staugia, kaip vilkai kaip meškinai jie tenai drasko kryžiuočius. Vis artyn! E! vis garsyn!… Bėgti? Tėvas mane ne taip mokino.. rėkia ant bėgančių Atgal! Atgal į kovą! Ar jumis ne gėda?

Melskimėsi! Melskimėsi! O Dievas gal užliks karaliui gyvastį. Mūsų kariuomenė sumušta bėga.

Tai triūbos neperlaužtos Lietuvos staugia! Tai drasko Lietuviai kada taip staugia triūbos. Į krūvą, vyrai! Ten Vytautas muša. Į krūvą!

Kryžiuočių kariuomenė pasviro. Sumušta bėga. Grossmeisteris žuvo.

Kur mano maišas su šventenybėmis? Jis buvo vis čionai antyje.

Ugi rankoje jūsų jisai, šviesiausias karaliau.

Iš tikrųjų! O aš mislijau, jog rankoje mano kardas. Vietoje kardo maišo beesama su šventenybėmis. Turbūt dėl to Dievas ir pergalėjimą davė.

Šaukite kunigus! Kur arkivyskupas, kur kiti? Melstis! Kur gandanešiai? Tegul jie apgarsina visur, kad liautųsi kovos. Priešą pergalėjome. Dabar reikia Dievui padėkavoti ir visam svietui parodyti mūsų didmantumą.

Dabar tiktai lieka darbą pabaigti. Vokiečiai kryžiuočiai pasklydo bėgti į visas šalis. Mažai kas jų laikosi ir su jais ūmai bus pabaigta.

Diena laiminga. Nors prasidėjo klasta.

O katra diena pas mus neprasideda lenkų klasta? Mumis jau tai paprastas dalykas.

Nuo Jogailės gandą atsiuntė, kad liautis kovos ir Dievui padėkavoti už pergalėjimą.

Na šitai, tai beveik ne pro šalį. Tegul kariuomenė truputį kvėpteli. Jai da daug darbo lieka. Su naujom pajėgom ji geriaus atliks darbą. liepia jisai šerti žžirgus; pro Vytautą veda paimtus vergučius, komtūras kryžiuočių, prastus brolius minikus, raitelius, svečius Apsčiai! Apsčiai suimta!

O kiek guli jų! Tai tegul ir Dievas myli.

Šiandien kryžiuočių kaip žiedų nuskynėme. Guli jų grossmeisteris, guli komtūrai, tyso ir kariuomenė jųjų, tik menki likučiai išnešė gyvastį ir bėga.

Pasimelskime ir mes.

Laikas butų dabar jau ant žirgų sėsti ir vytis kryžiuočių likučius. į bajorus Siųskite ką nors pas Jogailę, kad parneštų nuo jo gandą dėl vijimo kryžiuočių. Tegul pasako jam, jog jau laikas.

Ei, Pečki! Joki pas karalių.

Ant tų pėdų!

Ką tu Pečkį siunti. Pečkis melagius, jis ką nors, o tau vis sumeluos.

Nei jau aš visados meluoju, nei ką. Prasimanote tiktai ant manęs, tamsta. Šiandien aš visą dieną nei krisleli nepamelavau.

Joki pas karalių ir pasakyki, jog tu atjojai gando, kad vyti kryžiuočius ir pasakyki, jog tave atsiuntė Vytautas. Girdi?

Tai dabar negirdėsi! Ak tik aš ne kurčias ties savo pulkais.

Ką gi tu pasakysi mislijęs?

Nesirūpinkite, bus pasakyta gerai! Aš pasakysiu, jog Vytautas atsiuntė gandą vyti kryžiuokus ir kad sėstų dėl to visi pulkavedžiai ant žirgų.

Na, ar ne ant mažo išeina?

O kad jį paibeliai! Negali nemeluoti.

Koks čion melas? Ar tai Jogailei pritinka davinėti gandas ir paliepimas, dėl mūsų Vytauto. Vytautas turi jam davinėti.

Darykie dabar ką nori su tokiu sutvėrimu!

Jogailė, karalius Lenkų, neduoda gando dėl vijimo. Sako, jog da perangsti.

Ką gi jis tenais daro dabar?

Guli ant pilvo ir bumbia. Ir sako, jog jis taip gulės da dvi nedėlias.

Ne jeigu taip, tai mes vyrai ant namų. Ligonių ir sužeistų ne mažai pas mus. Namon!

Balsai išgirdusių kalbą Vytauto. Ura! Ant namų! Ura Vytautas! Ura!

Nėr ko čionai mumis rūgti. Jeigu neduoda Jogailė galo padaryti kryžiuočiams, tai ant namų. Ura! Vytautas!

Ura, Vytautas!